– Kremliaus kritikas, buvęs Rusijos vicepremjeras Borisas Nemcovas buvo artimas jūsų draugas. Kodėl jį nužudė?
– Todėl, kad jis buvo į kompromisus nesileidžiantis Putino priešininkas. Jis atskleisdavo korupcinius skandalus ir Kremliaus (daromus) Konstitucijos pažeidimus. Jis kritikavo Kremliaus karą Ukrainos Rytuose. Jis buvo pavojingas esantiems valdžioje šiuolaikinėje Rusijoje. Putinas nori amžinai valdyti Rusiją. Borisas pasisakė už tai, kad valdžia keistųsi. Jį mėgo, jis buvo charizmatiškas, puikiai atrodė ir buvo fiziškai labai stiprus.
– Daugelis mano, kad jis, kaip politikas, didelės įtakos neturėjo.
– Niekai. Kremlius aštuonerius metus nedavė jam galimybės dalyvauti rinkimuose. Jo neleido į televiziją. Nuolat bandė jį apšmeižti. Boriso žmogžudystė buvo logiška daugiametės neapykantos kampanijos, daugiamečio persekiojimo iš valdžios pusės pasekmė.
– Po jūsų draugo Nemcovo žmogžudystės sakėte, kad bijote dėl savo gyvybės. Gyvenate emigracijoje Vokietijoje. Iš tiesų jaučiate pavojų?
– 2006 m. su radioaktyviu poloniu įvykdyta buvusio KGB darbuotojo Aleksandro Litvinenkos žmogžudystė įrodo, kad niekas iš Putino kritikų negali jaustis saugus. Nepriklausomai nuo to, kur gyvena. Galiu priminti dar apie kelis netikėtus, paslaptingus atvejus – apie Boriso Berezovskio, Badri Patarkacišvilio, Kachi Bendukidzės mirtis. Visi jie buvo Putino priešininkai. Visi gyveno užsienyje.
– Skundžiatės, kad Kremlius jus persekioja. Kaip tai vyksta?
– Taip, kaip ir prieš kitus opozicionierius, Kremlius pasitelkia prieš mane pirmiausia vieną ginklą – išgalvoja neva mano įvykdytus nusikaltimus. Pavyzdžiui, kai išvykau į Vokietiją, prieš mane buvo sufabrikuota byla dėl kontrabandos. Tai labai veiksmingas kovos su kritikais metodas, nes tokie kaltinimai kenkia reputacijai. Vakarų visuomenė negali nė įsivaizduoti, kad Rusijos vadovai gali inicijuoti pseudoteisminius procesus. Rezultatas – Vakaruose nepatikliai vertina opozicionierius, prašančius čia prieglobsčio.
– Jūsų adresu skamba daug kaltinimų – pavyzdžiui, korupcija ir kontrabanda. Ar iš tiesų jie visi gali būti pramanyti?
– Manęs niekada nekaltino korupcija. Tokio pobūdžio pranešimai – antys. O dėl tariamos kontrabandos – tai tikslingai nukreipti melagingi kaltinimai. Jeigu KGB paveldėtoja Federalinė saugumo tarnyba panorės nusiųsti į Vokietiją užklausą dėl mano išdavimo, tada nepriklausomame Vokietijos teisme bus lengva įrodyti mano nekaltumą.
Bėda, kad Kremlius kontroliuoja teismus. Todėl negaliu tikėtis teisingo teisminio proceso Rusijoje. Na, toks procesas Vokietijoje mane visiškai tenkintų. Kad kartą ir visiems laikams būtų užbaigtas šis klausimas.
– Anksčiau gerai pažinojote V. Putiną ir netgi jam dirbote. Kaip pora žodžių apibūdintumėte jo asmenybę?
– Tuo pačiu laiku dirbome Sankt Peterburgo merijoje ir Rusijos vyriausybėje, bet skirtinguose skyriuose. Niekada nebuvau jam pavaldus ir jis niekada nebuvo man pavaldus, bet mes dažnai kontaktuodavome vienas su kitu dėl įvairių klausimų.
Jis buvo labai draugiškas. Kuklus. Mokėdavo išklausyti. Niekada nepasižymėjo dideliu darbštumu. Po šeštos valandos vakaro retai likdavo darbo vietoje. Ir jau tada dažnai vėluodavo. Tačiau jis mokėjo patikti viršininkams. Jis nuolat stengėsi sudaryti patikimo, rimto žmogaus įspūdį.
– O kodėl tarp jūsų kilo konfliktas?
– Tam tikru momentu supratau, jog nebegaliu apsimesti, kad viskas gerai ir kad Rusija yra teisingame kelyje. Tai nereiškia, kad norėjau tapti opozicionieriumi. Tiesiog buvo neįmanoma juo netapti. Jei būčiau toliau į visa tai žiūrėjęs ir tylėjęs, tikriausiai būčiau išėjęs iš proto arba tapęs alkoholiku.
– Sakėte, kad norint suprasti Putiną, reikia perskaityti knygą „Krikštatėvis“. Kodėl?
– Dabartinių Rusijos vadovų psichologija, metodai, pagal kuriuos jie dirba, jų motyvai ir uždaviniai lygiai tokie, kaip veikia mafijos klanas. Jei norite nuspėti, ką darys Putinas vienoje ar kitoje situacijoje, tiesiog įsivaizduokite, ką tokioje situacijoje darytų „krikštatėvis“ Corleone. Ir tada 99 proc. žinosite, ką ketina daryti Putinas.
– Daugelis Vokietijoje sako – Vakarai kalti dėl to, kas vyksta Ukrainoje, o Putinas tik reaguoja. Ar įžvelgiate Vakarų kaltę?
– Jei gyvename epochoje, kurioje dar egzistuoja „įtakos zonos“, tada Ukrainos atveju Vakarai, Kremliaus požiūriu, pažeidžia jo įtakos zonas. Ir todėl Kremlius mano, kad turi teisę griežtai reaguoti.
Bet jei manysime, kad Europos dalijimas į „įtakos zonas“ jau seniai praeityje ir kad kiekviena tarptautiniu lygiu pripažinta valstybė turi teisę pati rinktis sąjungininkus ir savo kursą, tokiu atveju Kremlius elgiasi anachroniškai, nes faktiškai laiko Ukrainą savo kolonija.
– Kaip toli eis Putinas Ukrainoje?
– Tai priklauso nuo Ukrainos pozicijos ir nuo Vakarų (pozicijos). Jeigu Ukraina ir toliau atkakliai kovos už savo suverenitetą ir proeuropietišką kursą, o Vakarai aktyviai jai padės, tada Putinas bus priverstas atsitraukti. O bet kokie bandymai rasti su Kremliumi kompromisą priešingai – bus laikomi silpnumu ir sustiprins Kremliaus euforiją. Tik tvirta Ukrainos ir Vakarų pozicija gali garantuoti, kad Kremlius neeskaluos konflikto.
– Kiek stabili Putino sistema?
– Kol lėšų iš naftos eksporto pakanka išlaikyti didžiuliam policijos aparatui, Putino sistema išliks stabili. Bet jei naftos dolerių srautas sustos, ši sistema žlugs. Putinas neturi jokios aktyvios gyventojų paramos. Yra pasyvi dauguma, kuri kritiniu momentu nė piršto nepajudins, kad jam padėtų. Ši dauguma liks tyliu stebėtoju. Beje, pats Putinas tai suvokia.
– Organizavote slaptą opozicijos susitikimą Bavarijoje, esate jos lyderis. Kokių perspektyvų turite, kaip Kremliaus priešininkas?
– Tai nebuvo „slaptas opozicijos susitikimas“, nes jame nedalyvavo daugelis svarbių opozicijos figūrų, taip pat ir Aleksejus Navalnas. Tai buvo seminaras, kuriame tokie žmonės, kaip Michailas Chodorkovskis, Borisas Nemcovas ir Kachi Bendukidzė, aptarė įvairius Rusijos vystymosi scenarijus. Tai buvo naudingas pasikeitimas nuomonėmis. Beje, mes priėjome išvadą, kad Rusijos opozicija, esant tam tikroms sąlygoms, turi puikių perspektyvų.
– Kaip Vakarai turi elgtis su Putinu? Ar pakankamai griežtos sankcijos?
– Man atrodo, kad sankcijos pakankamai griežtos, tačiau jos nesukoncentruotos. Būtų teisinga nukreipti sankcijas prieš Rusijos agitacinę mašiną. Šis siaubingas smegenų plovimas – viena iš atramų, palaikančių Putino sistemą. Dėl šito pritariu Boriso Nemcovo dukteriai Žannai Nemcovai, kuri reikalauja įvesi griežtas sankcijas didžiųjų valstybinių ir pseudovalstybinių masinės informacijos priemonių vadovams.
– Ar teisinga buvo nekviesti Putino į Didžiojo septyneto susitikimą, vykusį Bavarijoje, kuri dabar tapo jums pasirinkta tėvyne?
– Taip, žinoma. Pats Putinas pavadino Didįjį septynetą „interesų klubu“. O kadangi Didžiojo septyneto grupės ir Putino interesai kardinaliai skiriasi, jam tame susitikime nebuvo ko veikti. Mažiausiai 10 metų ten jam nėra ko veikti.
– Kaip paaiškintumėte didelį Putino palaikymą Vokietijoje?
– Putinas skiria didelius išteklius, kad pakreiptų visuomenės nuomonę Vokietijoje savo naudai. Manau, kad greitai paaiškės kolosalūs jo manipuliavimo vokiečių žurnalistais ir politikais mastai. Jau šiandien žingsnis po žingsnio kai kurie dalykai tampa visuotinai žinomi.