Apklausos rodo, kad referendumo baigties numatyti neįmanoma, ir jei Britanija iš tikrųjų taps pirmąja iš ES išstojusia valstybe, šešerius metus trukusiam D.Camerono valdymui bus padėtas taškas.
„Jis atsistojo kampanijos „Pasilikti“ priešakyje ir centre, ir pralaimėjimas ... būtų didžiulis smūgis pasitikėjimui juo“, – sakė politologijos profesorius Timas Bale'as iš Londono Karalienės Marijos universiteto.
Kampanijos tonui tampant vis labiau nukreiptu prieš isteblišmentą ir elitą, nugludintam D.Camerono autoritetui, kurį remia tokie svarbūs veikėjai kaip JAV prezidentas Barackas Obama ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF), buvo sunku prasimušti.
Net jeigu Britanija nubalsuos už pasilikimą ES, Konservatorių partijos lyderio laukia sunkus metas, nes jam reikia vėl įtvirtinti savo autoritetą po piktos, jo partiją suskaldžiusios kampanijos.
Bet kuriuo atveju ministro pirmininko poste jis gali dirbti nebeilgai, nes yra užsiminęs, kad prieš 2020 metų rinkimus atsistatydins ir užleis vietą naujiems veidams.
Referendumą nulėmė netikėta pergalė
Biržos maklerio sūnus D. Cameronas mokėsi elitiniame Itono koledže ir studijavo Oksfordo universitete, kur buvo priimtas į neoficialų ekskliuzyvinį studentų klubą „Bullingdon Club“, kuriam priklauso turtingi, išgerti ir pasiautėti mėgstantys elito atstovai.
Jis dirbo konservatorių patarėju, paskui – viešųjų ryšių srityje, o 2001-aisiais buvo išrinktas į parlamentą.
D.Cameronas greit kilo partijos, kuri tada smarkiai kovojo su Tony Blairo leiboristų vyriausybe, hierarchijos laiptais ir 2005-aisiais, būdamas 39 metų amžiaus, buvo išrinktas lyderiu.
Jis bandė „detoksikuoti“ partijos prekės ženklą vengdamas diskusijų apie ES, kurios konservatorius skaldė nuo pat Margaret Thatcher valdymo 9-ajame dešimtmetyje.
2010 metų visuotiniuose rinkimuose D.Cameronas tapo jauniausiu per 200 metų ministru pirmininku, bet centro dešinės konservatoriai nelaimėjo pakankamai vietų, kad galėtų valdyti vieni, ir turėjo formuoti koaliciją su centro liberalais demokratais.
Tos koalicijos valdymo metu dominavo išlaidų mažinimas Britanijai kylant po recesijos, o debatus dėl užsienio politikos didele dalimi buvo užvaldę konservatorių kivirčai dėl ES.
Po penkerių koalicijos valdymo metų konservatoriai netikėtai laimėjo aiškią daugumą 2015 metų gegužės visuotiniuose rinkimuose ir galėjo pradėti valdyti vieni.
Ta pergalė reiškė, kad referendumas dėl ES, kurį D.Cameronas pirmą kartą pažadėjo 2013 metais, siekdamas nuraminti savo partiją, tapo realybe, nors daug kas Vestminsteryje sako, kad jis pats niekada netikėjo jį įvyksiant.
Paliktas sąjungininkų
D.Cameronas likusią 2015 metų dalį dėjo dideles lobistines pastangas kitose Europos šalyse, siekdamas susitarimo, kuris pagerintų Britanijos santykius su ES.
Vasario mėnesį pasiektas susitarimas įgalino jį prieš referendumą argumentuoti, kad Britanija turi „ypatingą statusą“ 28 valstybių Bendrijoje, kuris apima ir galimybę riboti pašalpas migrantams iš ES.
Tačiau kai kurie konservatorių parlamentarai susitarimą vadino „skysta koše“.
O skaudžiausius smūgius D. Cameronas patyrė prasidėjus kampanijai.
Kai kurie lojaliausi jo sąjungininkai, tarp jų – teisingumo ministras Michaelas Gove'as (Maiklas Gouvas), vieno iš D.Camerono vaikų krikštatėvis, pasakė, kad agituos už Britanijos pasitraukimą iš ES – „Brexit“.
Tada išstojimą netikėtai parėmė ir Borisas Johnsonas , buvęs Londono meras, kurį daugelis konservatorių laiko galimu D. Camerono įpėdiniu.
Kampanijos metu D. Cameronas išrėžė virtinę kalbų, kuriose įrodinėjo, kad „Brexit“ smarkiai pakenktų Britanijos ekonomikai. Tačiau jam sunkiai sekėsi atremti išstojimo šalininkų stovyklos argumentą, jog imigraciją iš ES šalių reikia mažinti, kad sumažėtų spaudimas valstybės paslaugų sferai, o tai esą gali įvykti tik Britanijai išstojus iš ES.
Įtakingas konservatorius, buvęs finansų ministras Kennethas Clarke'as (Kenetas Klarkas), kuris nori, kad šalis pasiliktų ES, sakė, kad D.Cameronas „netvertų nė 30 sekundžių“, jei pralaimėtų referendumą.
Spaudoje kone kas savaitę pasirodydavo pranešimai apie perversmus vadovybėje, jei britai referendume nubalsuotų už išstojimą, o apklausos rodo, jog dauguma britų nori, kad D.Cameronas pralaimėjimo atveju atsistatydintų.
Vis dėlto galiausiai ministro pirmininko pasikeitimas galėtų būti laikomas viena iš ne tokių reikšmingų pasekmių, jeigu šalis pasirinktų „Brexit“