Pasitikėjimu savimi trykštantis pasirodymas, kovingi atsakymai į iš anksto neparuoštus klausimus – atrodo, visa tai buvo skirta pademonstruoti, kad V. Putinas kontroliuoja Rusijos ekonominę situaciją ir neketina atsisakyti agresyvios užsienio politikos.

V. Putino rodomas pasitikėjimas savimi gruodžio 18 d. surengtoje spaudos konferencijoje buvo skirtas tam, kad net ir nuskurdę rusai vis tiek jį remtų.

Gruodžio 18 d. Rusijos Krasnodaro krašto gubernatorius Aleksandras Tkačiovas paragino Rusijos gyventojus susiveržti diržus ir taip sumokėti už šių metų kovo mėn. prie Rusijos prijungtą Krymą: „Ar mes visi neplojome, nesakėme, kad tai, kad Krymas – mūsų, yra nuostabu? Tai reiškia, kad turime prisiimti ne tik bendrą atsakomybę, bet ir naštą, šiuos nuostolius“.

Šis A. Tkačiovo pareiškimas – logiškas ir pragmatiškas, tačiau V. Putinas puikiai žino, kad toks požiūris nėra tinkamas. Remiantis neseniai „Levada Center“ atlikto viešosios nuomonės tyrimo rezultatais, vos 6 proc. Rusijos gyventojų pasiruošę susitaikyti su sumažėjusiomis pajamomis mainais į naujai prijungtas teritorijas, rašo „Bloomberg View“.

Šį kartą V. Putino argumentai, kodėl rusai turėtų paremti jo vykdomą griežtą politiką, buvo kiek kitokie.

„Ne, tai nėra mokestis už Krymą. Tai mokestis už prigimtinį troškimą išlikti kaip tauta, civilizacija, valstybė. Kartais pagalvoju, kad galbūt mūsų meškai derėtų nurimti, nebesivaikyti paršelių po mišką, maitintis uogomis ir medumi. Galbūt tada jie mus paliktų ramybėje? Ne, nepaliktų, nes jie visada norės mus supančioti grandinėmis, jie nori išrauti meškos dantis ir nagus. Kalbant šiuolaikiniais terminais, tai reiškia branduolinį atgrasymą. Kai tai nutiks, teapsaugo mus Dievas, meška nebebus mums reikalinga, o taiga bus tuoj pat atimta. Ne kartą girdėjome kalbas, kad tai, kad Sibire glūdintys didžiuliai turtai priklauso vien tik Rusijai, nesąžininga. Tai yra neva nesąžininga, ką manote? O atimti Teksasą iš Meksikos buvo sąžininga“, – gruodžio 18 d. surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo V. Putinas.

Ši jo tirada rodo, kodėl Vakarų šalių vadovams nepavyksta adekvačiai pasikalbėti su V. Putinu – jis primena ateivį iš kitos planetos. JAV iš Meksikos atėmė Teksasą? Godžių vakariečių įsiveržimas į Sibirą? Ar jis kalba rimtai? Nėra jokios prasmės įrodinėti V. Putinui, kad Teksasas atsiskyrė nuo Meksikos 1836 m. dėl įvykusios revoliucijos – jis nebuvo užgrobtas.

Maža to, po atsiskyrimo Teksasas dešimt metų egzistavo kaip nepriklausoma teritorija. Nėra jokios prasmės įtikinėti V. Putino, kad buvusios JAV valstybės sekretorės Madeleine Albright nusiskundimai dėl resursų paskirstymo nesąžiningumo – tai išgalvota istorija, kurios autoriai – rusai.

Tam tikra prasme V. Putinas vis dar gyvena XIX amžiuje. Jo pateikiami komentarai Ukrainos, Rusijos istorijos, geopolitikos ir ekonomikos temomis svyruoja nuo tiesiog neatspindinčių tiesos iki atvirai fantastinių. Kaip Vakarų atstovams kalbėtis su tokiu žmogumi?

Tiesą sakant, egzistuoja labai mažai įrodymų, liudijančių, kad V. Putiną domina adekvatus pokalbis su kolegomis iš Vakarų. Jis įprato pateikti tą patį emocijų kupiną naratyvą visoms auditorijoms be išimties, jo retorika – tai keista politinio „shiatsu“ masažo forma, kai nuo pat pradžių prijaučiančiam klausytojui į galvą kalami neobjektyvūs dalykai. Jam visiškai nerūpi, kad galbūt tokia jo taktika kam nors gali netikti.

„Oficiali mūsų rezidencija – gerai apsaugotas Kremlius, o tai yra ir mūsų valstybės stabilumo veiksnys. Vis dėlto stabilumas paremtas kitu dalyku – Rusijos gyventojų palaikymu. Manau, neneigsite, kad žmonės iš esmės remia mūsų vykdomą užsienio ir vidaus politiką“, - atsakydamas į klausimą, ar nebijo valstybinio perversmo, kalbėjo V. Putinas.

Remiantis viešosios nuomonės apklausomis, V. Putiną vis dar remia daugiau nei 80 proc. šios šalies gyventojų. Gruodžio 18 d. spaudos konferencijoje jis su džiaugsmu atsakė į žurnalisto iš Ukrainos (ant jo megztinio puikavosi užrašas „ukrop“ – taip prorusiški separatistai su panieka vadina Ukrainos karius) klausimą ir nenustebo, kai paaiškėjo, kad žurnalistas ėmė kreipti kalbą į Rytų Ukrainoje žūstančių Rusijos karių pusę.

V. Putinas atsakė, kad į Rytų Ukrainą Rusijos kariai vyksta, nes jiems taip elgtis liepia širdis.

Kremliui nelojalaus televizijos kanalo „Dožd“ atstovė uždavė V. Putinui klausimą, kaip jis atskiria Rusijos opoziciją nuo Vakarų įsakymus vykdančios „penktosios kolonos“. Kitas žurnalistas paklausė V. Putino apie per jo buvimo valdžioje metus turtus susikrovusius bičiulius. V. Putino atsakymai į šiuos klausimus buvo sarkastiški, tačiau neinformatyvūs – jis vis kartojo, kad rusai jį rems nepaisant ekonominių sąlygų.

Kreipdamasis į tautą V. Putinas nepristatė aiškaus plano, kaip jis ketina spręsti mažėjančių energijos išteklių kainų ir Rusijos nacionalinės valiutos krizės problemas. V. Putinas patikino, kad „draugiškai“ kalbasi su didžiųjų įmonių vadovais ir tie pokalbiai, jo teigimu, duoda rezultatų.

Laikraštis „Kommersant“ gruodžio 18 d. pranešė, kad valstybinių įmonių laukia kapitalo kontroliavimo priemonės, priversiančios jas konvertuoti JAV doleriais ir eurais gaunamas pajamas į Rusijos rublius, o didžiosios privataus kapitalo įmonės bus „stebimos“ – bus siekiama, kad jos atitiktų šiuos principus.

Tokios priemonės gali sulėtinti rublio vertės mažėjimą. Gruodžio 18 d. galima buvo stebėti V. Putino spaudos konferenciją padalijus ekraną į dvi dalis: vienoje – jis, kitoje – besikeičiantis rublio ir JAV dolerio santykis. V. Putinui atsakinėjant į žurnalistų pateikiamus klausimus rublio kurso svyravimas buvo minimalus.

V. Putinui pasitelkus metaforą apie mešką rublio kursas smuktelėjo, tačiau vėliau ir vėl pakilo. Gruodžio 18 d. JAV doleris kainavo 61 rublį, o tai kur kas geresnis rezultatas, nei gruodžio 17 d. fiksuoti 77 rubliai už dolerį.

Spaudos konferencijoje V. Putinas nuolat kartojo, kad valiutos krizės priežastys yra išorinės, ir jos neabejotinai išnyks per artimiausius dvejus metus, kai tik Rusija prisitaikys prie žemų naftos kainų. Tokiais pažadais V. Putinas ketina išlaikyti savo rėmėjus per visą magiškąjį prisitaikymo periodą.

Vis dėlto šie V. Putino žodžiai turėtų nuvilti tuos, kas tikėjosi, kad dėl ekonominių negandų V. Putiną paveikti taps lengviau: apie tai, kodėl meškai reikia dantų ir nagų, V. Putinas pastaruoju metu mąsto ne mažiau, o kaip tik daugiau.