Už šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos agitavusieji kaip svarbiausią argumentą metė imigracijos kortą – žmonės buvo gąsdinami, kad Didžiąją Britaniją tuoj užplūs milijonai turkų. Referendumo rezultatų dieną galimas kandidatas premjero poste pakeisti atsistatydinusį Davidą Cameroną ir vienas iš „Brexit“ aktyvistų Borisas Johnsonas pradėjo gintis savo žodžių.
„Noriu tiesiogiai kreiptis į milijonus žmonių, kurie nenorėjo tokios referendumo baigties, ypatingai jaunus žmones, kurie galbūt jaučiasi taip tarsi jiems prieš nosį būtų keliamas pakeliamasis tiltas. Manau, kad iš tikrųjų viskas visiškai kitaip. Mes galime savarankiškai kontroliuoti savo sienas, daryti tai nediskriminuodami, būdami visiems vienodai teisingi, išlaikyti reikiamą pusiausvyrą. Apsisaugoti nuo ekstremistų ir atimti galios svertus iš tų, kurie manipuliuoja imigracijos klausimu“, – kalbėjo B. Johnsonas.
B. Johnsono prieštaravimai kampanijos taktikai, kuri ir padėjo iškovoti kontraversiškai vertinamą pergalę, atspindi, kaip iš tikrųjų susiskaldę patys „Brexit“ šalininkai.
Pačiame galios piramidės viršuje esantys siekia liberalios laisvosios rinkos, Londono – miesto, kurio metu B. Johnsonas dirbo 8 metus, pavyzdžiu paremtos laisvai reguliuojamos šalies modelio. B. Johnsonas siūlė savotišką amnestiją nelegaliems imigrantams ir teigė, kad visi, galintys dirbti, turi turėti teisę atvykti į mūsų šalį. Nepaisant to, žmonės, kurių balsai ir lėmė pergalę „Brexit“ stovyklai, norėtų dramatiškai sumažintos imigracijos ir daugiau reguliavimo mechanizmų – net jeigu tai reikštų skurdesnį gyvenimą.
Lemiamas susiskaldymas
„Už Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos pasisakančiųjų stovykloje – akivaizdus susiskaldymas. Buvo absoliučiai aišku, kad dauguma jiems prijaučiančių balsavo ne už naujos imigracijos pažabojimą, bet už tai, kad namo buvo išsiųsti šiuo metu šalyje gyvenantys atvykėliai“, – teigia politikos mokslų profesorius iš Sautamptono universiteto Gerry Stokeris.
Tikrasis imigracijos priešas yra visai ne B. Johnsonas, bet Didžiosios Britanijos „Nepriklausomybės partijos“ lyderis Nigelis Farage‘as, kuris ir buvo vienas iš referendumo iniciatorių. N. Farage‘as ilgai laukė ir norėjo, kad Didžioji Britanija pasitrauktų iš Europos Sąjungos, tačiau progreso pasiekti pavyko tik susiejus rinkėjų mintis su imigracijos problema. Pagrindinis jo argumentas skambėjo taip: „Jau geriau turėsiu kiek mažiau pinigų, tačiau matysiu, kad mūsų bendruomenė vieningesnė“.
Pačioje referendumo kampanijos pradžioje pasisakantieji už Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos didžiausią dėmesį skyrė būtent imigracijos klausimams, nes jį palaikė net keli įtakingi kalbėtojai. Paskutinį mėnesį net ir jie pakeitė savo poziciją. N. Farage‘as, nušalintas nuo oficialios kampanijos, nepasidavė: paskelbė plakatą, kuriame vaizduojami į Europos Sąjungą patenkantys pabėgėliai. „Brexit“ šalininkas Michaelas Gove‘as sakė, kad jį plakatas „pašiurpino“.
Kurią pusę palaikyti?
Laimėjus kovą, N. Farage‘o aplinka pasirengusi ir toliau stengtis, kad dėmesys imigracijai nenuslūgtų. „Visai gali būti, kad konservatoriai iš šio referendumo nieko nepasimokė“, – teigia vienas iš finansinių N. Farage‘o donorų Arronas Banksas, perskaitęs imigracijai palankius B. Johnsono komentarus socialiniame tinkle „Twitter“.
Jeigu B. Johnsonas tikisi vadovauti valstybei, jam teks nuspręsti, kieno pusę palaiko. Kaltinimų, esą jis tarsi koks parsidavėlis keičia nuomonę, jis jau sulaukė. Populiarumo niekada nestokojęs Londono meras B. Johnsonas galbūt ir palenkė į savo pusę šalį, tačiau ne savo miestą, kuris išreiškė norą pasilikti Europos Sąjungoje.
Dieną, turėjusią tapti jo triumfo diena, B Johnsonas paliko savo namus – ir pateko tiesiai į žurnalistų ir piktai nusiteikusios minios rankas. Žmonės jam į akis drėbė - „šunsnukis“.
