Į premjerą buvo du kartus šauta prie pagrindinio vyriausybės pastato Belgrade maždaug 12 val. 45 min. vietos (13 val. 45 min. Lietuvos) laiku. Po incidento policija skubiai apsupo vyriausybės pastatą. Belgrado centre stabdomi ir tikrinami visi automobiliai.
Z.Džindžičius su sunkiomis šautinėmis žaizdomis krūtinėje buvo nugabentas į ligoninę, kur jam buvo atliekama operacija, tačiau medikams nepavyko išgelbėti premjero gyvybės.
Nepriklausomas radijas B92 pranešė, kad vyriausybės vadovas buvo sužeistas į pilvą ir nugarą. Jo būklė buvo vertinama kaip "labai rimta". Praėjus maždaug pusvalandžiui po pirmųjų pranešimų apie Belgrade nuaidėjusius šūvius, naujienų agentūros pranešė, jog premjeras ligoninėje mirė.
Teigiama, jog tai buvo pasikėsinimas į Z.Džindžičiaus gyvybę, nes buvo šauta iš snaiperio šautuvo stambaus kalibro kulkomis iš didelio nuotolio.
Prie vyriausybės pastato buvo sužeistas dar vienas žmogus.
Liudininkai pranešė matę du ginkluotus vyrus, kurie sėdo į mašiną ir dideliu greičiu nuvažiavo nuo vyriausybės pastato. Vėliau pranešta, kad buvo sulaikyti du žmonės, tačiau kol kas nežinoma, ar šie areštai susiję su pasikėsinimu į premjerą.
Z.Džindžičius, kuriam buvo 50 metų, suvaidino svarbų vaidmenį žlungant buvusio Jugoslavijos prezidento Slobodano Miloševičiaus režimui.
Vasario 21 dieną jis per stebuklą išvengė mirties per incidentą kelyje, kai iš priešpriešinės eismo juostos į jo kortežą trenkėsi sunkvežimis. Z.Džindžičius tada užsiminė, kad tai galėjo būti pasikėsinimas į jo gyvybę dėl jo ministrų kabineto vykdomos kovos su organizuotu nusikalstamumu. Tačiau teismas išteisino sunkvežimio vairuotoją.
"Jei kas mano, jog įstatymą ir reformas galima sustabdyti mane nužudžius, labai klysta", - tuomet sakė Z.Džindžičius.
ES pasmerkė Serbijos premjero nužudymą
Europos Sąjunga (ES) griežtai pasmerkė Z.Džindžičiaus nužudymą ir gyrė velionį už jo pastangas įgyvendinti demokratines reformas šioje Balkanų šalyje.
"Griežčiausiai smerkiu šį išpuolį. Tokiam smurtui negali būti vietos demokratinėje visuomenėje", - sakė žurnalistams ES bendrosios užsienio ir saugumo politikos koordinatorius Javieras Solana (Chavjeras Solana).
"Tai didelė tragedija. Aš gerai pažinojau Zoraną Džindžičių ir daug su juo dirbau. Jis buvo mano ir visos Europos draugas", - sakė J.Solana, kurį žinia apie Serbijos premjero mirtį labai sukrėtė.
Komentuodamas šį Serbijos ministrų kabineto pasiūlymą J. Solana sakė: "Norėčiau tikėti, kad šalies stabilumas yra užtikrintas... Nemanu, kad mes turėtume kaip nors skatinti nestabilumo jausmą ar paniką".
"Priešingai, dabar reikia pagalvoti, žiūrėti į ateitį ir įgyvendinti svajones, visas svajones, kurias Zoranas Džindžičius siejo su savo šalimi ir jos žmonėmis", - sakė jis.
Tuo tarpu ES užsienio ryšių komisaras Chrisas Pattenas (Krisas Patenas) gyrė velionį Z.Džindžičių už jo pastangas vesti šalį demokratinių reformų keliu.
"Jis buvo labai drąsus žmogus, kuris padėjo savo šaliai atremti didelius iššūkius kuriant demokratiją ir kovojant su organizuotu nusikalstamumu", - sakė Ch.Pattenas.
"Mes negalime leisti, kad šis siaubingas nusikaltimas sumenkintų tą pažangą, kurią padarė jo šalis, siekdama įsilieti į Europos valstybių šeimą", - pridūrė jis.
Z.Džindžičius: kova su komunizmu ir Miloševičiumi
Prie vyriausybės pastato trečiadienį per pasikėsinimą nušautas Serbijos ministras pirmininkas Zoranas Džindžičius buvo žmogus, kurio dėka Slobodanas Miloševičius šiuo metu teisiamas už karo nusikaltimus.
Z.Džindžičius leido buvusį Jugoslavijos prezidentą 2001 metais perduoti Hagos tribunolui, kuris gali jį nuteisti kalėti iki gyvos galvos už pateiktus kaltinimus dėl genocido ir nusikaltimų žmoniškumui.
Z.Džindžičius taip pat buvo vienas įtakingiausių lyderių opozicijoje, kuri 2000 metų spalį nušalino S.Miloševičių nuo valdžios. Ilgą laiką jis buvo artimas S.Miloševičių pakeitusio Vojislavo Koštunicos draugas, tačiau kova dėl valdžios draugus pavertė aršiais konkurentais.
Politinį Jugoslavijos vaizdą staigiai siekusių pakeisti vyrų požiūriai išsiskyrė pasibaigus kruviniems praėjusio dešimtmečio Balkanų konfliktams.
Z.Džindžičius pasisakė už rinkos ekonomikos įtvirtinimą ir siekė kuo glaudesnės šalies integracijos su Vakarais, ypač po jos izoliacijos paskutiniais S.Miloševičiaus valdymo metais.
Kadangi pokyčiai daugeliui žmonių sukėlė ekonominių sunkumų, Z.Džindžičiui sunkiai sekėsi telkti visų sluoksnių paramą, ypač po 1999 metais NATO surengto Belgrado bombardavimo, nuslopinusio konfliktą Kosove.
Visą gyvenimą Z.Džindžičius buvo kovotojas. Iš pradžių jis priešinosi komunistams, gūdžiais šaltojo karo metais valdžiusiems šalį geležiniu kumščiu, po to stojo į kova su korupcija, kuri, manė jis, neleidžia šaliai suartėti su Vakarais.
Fitneso aistruolis Z.Džindžičius gimė Bosnijoje, Bosanki Samaco vietovėje, Jugoslavijos Liaudies armijos karininko šeimoje. Jis mokėjo vokiečių ir anglų kalbas, buvo vedęs ir turėjo du vaikus.
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Belgrado universitete, kur studijavo filosofiją, Z.Džindžičius kartu su maištingais kroatų ir slovėnų studentais vadovavo antikomunistiniam judėjimui, reikalavusiam sušvelninti komunistų partijos valdantį režimą. Dėl to jam teko kalėti kelis mėnesių, o po to jis pasitraukė į Vokietiją, kur 1979 metais gavo filosofijos mokslų daktaro vardą.
Sugrįžęs į Jugoslaviją, jis dėstė filosofiją. 1989 metais Z.Džindžičius tapo vienu iš Serbijos demokratų partijos (SDP) įkūrėjų.
1990 metais per pirmuosius daugiapartinius rinkimus po komunizmo žlugimo jis pateko į Serbijos parlamentą, o po dviejų metų buvo išrinktas partijos vadovu.
Aukštą, liekną ir visada elegantišką Z.Džindžičių jo šalininkai gyrė už konstruktyvumą, tačiau priešininkai vadino oportunistu, kurio karjeroje patogių "prisitaikymo" atveju buvo toli gražu ne vienas.
1996 metais Z.Džindžičius kartus su kitais opozicijos lyderiais beveik tris mėnesius vadovavo kasdienėms demonstracijoms, kurių metų buvo protestuojama prieš S.Miloševičiaus sprendimą nepripažinti opozicijos pergalės vietos rinkimuose.
Kai S.Miloševičius nusileido, Z.Džindžičius tapo pirmuoju po Antrojo pasaulinio karo Belgrado meru, nepriklausiusiu komunistams.
Kitais metais Z.Džindžičiaus partija boikotavo rinkimus Serbijoje, todėl kurį laiką visiškai nedalyvavo parlamentiniame gyvenime.
Po to jis griebėsi radikalesnių priemonių - organizavo gatvių protestus ir investavo į partijos aktyvistų politinį apmokymą.
Tačiau 1999 metais šis gatvių protestų prieš S.Miloševičių vajus pamažu nurimo, nes Z.Džindžičiui nepavyko sutelkti NATO bombardavimų nuvargintų gyventojų, nepasiūlius konkretaus plano nuversti diktatorių.
Tuo metu Z.Džindžičiaus valdžiai partijoje buvo mestas iššūkis bei pasirodė pranešimų, jog jis nori pasitraukti iš politikos.
Tačiau užsitikrinęs partijos pasitikėjimą, Z.Džindžičius vėl pradėjo žygį prieš S.Miloševičių ir sustiprino ryšius su Juodkalnijos reformatorių prezidentu Milo Džiukanovičiumi (Milu Džiukanovičiumi).
Griebdamasi paskutinės galimybės, susiskaldžiusi Serbijos opozicija nutarė suvienyti jėgas rinkimuose, ir tada Z.Džindžičius visus nustebino, nutaręs likti šešėlyje ir paremti Vojislavą Koštunicą. Tačiau 2001 metų sausį Z.Džindžičius buvo išrinktas Serbijos ministru pirmininku ir pradėjo vadovauti pirmajai nekomunistinei šalies vyriausybei.