Vatikano Šv.Petro aikštėje trečiadienį buvo surengta speciali popiežiaus audiencija, per kurią buvo prisimintas šis istorinis žingsnis 1965 metų spalio 28 dieną, kai tuometis pontifikas Paulius VI patvirtino revoliucingą Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaraciją, ypač pasmerkdama antisemitizmą.
Deklaracija „Nostra Aetate“ (lotyniškai „Mūsų laikais“), kuri buvo priimta baigiantis Vatikano II Susirinkimuis, skelbia, kad visa žydų tauta negali būti laikoma atsakinga už Jėzaus Kristaus mirtį, kaip buvo teigiama ankstesniais šimtmečiais.
„Nors Bažnyčia yra naujoji Dievo tauta, žydai tenebūnie pristatomi kaip Dievo atmestieji arba prakeiktieji“, – sakoma tame dokumente, kuriame krikščionys taip pat raginami atmesti „bet kieno žydams rodytą neapykantą, jų persekiojimus ir antisemitizmo apraiškas“.
Kritikai sako, kad ta deklaracija būtų daug geresnė, jeigu joje būtų atsiprašyta už krikščionių vykdytus žydų, vadintų „Kristaus žudikais“, persekiojimus Europoje ir kitur.
Vis dėlto ekspertai pažymi, kad tas dokumentas labai pasitarnavo pastangoms išdildyti „kraujo prakeiksmą“ – tikėjimą žydų kalte, pagrįsta Naujojo Testamento žodžiais, kad Jėzaus „kraujas tekrinta ant mūsų (žydų) ir mūsų vaikų!“.
Minėdama tas metines, su antisemitizmu kovojanti Antidefamacijos lyga pareiškė, kad „Nostra aetate“ paskelbimas yra „bene svarbiausias momentas šiuolaikiniuose žydų ir krikščionių santykiuose“.
Dokumente, kurį priėmė kardinolai ir vyskupai iš viso pasaulio, taip pat tiesiama ranka hinduistams, budistams ir musulmonams, pabrėžiant šių tikėjimų bendrybes ir pasisakant už tarpusavio supratimą bei pagarbą.
„Bažnyčios mokymas gali būti pakeistas“
Tarpreliginio dialogo ekspertė Maureen Fiedler savo straipsnyje laikraštyje „National Catholic Reporter“ rašo, kad „Nostra aetate“ turi platesnę reikšmę, nes ši deklaracija parodė, kad „bendras Bažnyčios mokymas GALI būti pakeistas“.
Pasak jos, 1965 metų deklaracija yra pagrindas kelti Bažnyčiai klausimą – „kodėl (nepakeitus) kitų mokymų, kurie yra žalingi žmonių grupėms“, praėjus vos kelioms dienoms po to, kai Vatikane baigėsi vyskupų sinodas, kuriame taip ir nebuvo sugebėta rasti bendro sutarimo dėl įvairių opių klausimų, tokių kaip Bažnyčios santykis su išsiskyrusiais katalikais ir homoseksualais.
Popiežius Pranciškus tuojau po jo išrinkimo 2013 metais pasistengė ištiesti alyvų šakelę žydams ir musulmonams, pakvietęs du savo senus draugus iš Buenos Airių – rabiną ir musulmoną profesorių – į savo kelionę po Artimuosius Rytus, per kurią pasmerkė religinę neapykantą.
Jis buvo jau ne pirmasis tai padaręs popiežius: velionis pontifikas Jonas Paulius II nuo 1986 metų buvo surengęs keletą susitikimų tarp kelių religijų atstovų Asyžiaus mieste vidurio Italijoje, o tą tradiciją tęsė jo įpėdinis Benediktas XVI.
Jonas Paulius II taip pat buvo surengęs diskusijas prie apskritojo stalo su ateistais ir tapo pirmuoju Katalikų Bažnyčios vadovu, oficialiai apsilankiusiu sinagogoje.
Visi trys pastarieji pontifikai meldėsi su imamais mečetėse. Argentinietis Pranciškus pernai viešėjo Stambulo Mėlynojoje mečetėje, o ateinantį mėnesį planuoja užsukti į Kuduku mečetę per vizitą Centrinės Afrikos Respublikoje (CAR).
Tačiau Katalikų Bažnyčiai buvo sunkiau peržengti nesutarimus su islamu negu su judaizmu.
Benediktas XVI supykdė musulmonų pasaulį 2006 metais, pasakęs kalbą, kuri atrodo palaikanti požiūrį, kad islamas yra neatsiejamas nuo smurto. Tas pareiškimas išprovokavo audringus protestus keliose šalyse ir išpuolius prieš krikščionis.
Nuo tada Vatikano Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba dėjo dideles pastangas pataisyti ryšius su nuosaikiuoju islamu. Šio užmojo toli gražu nepalengvino džihadistų judėjimo „Islamo valstybė“ (IS) iškilimas Irake ir Sirijoje.
Praeitų metų pabaigoje Pranciškus užsiminė, kad musulmonai nepakankamai stengiasi duoti atkirtį terorizmui. Tas pareiškimas padidino įtampą tarp Vakarų šalių ir islamo, nors popiežiaus šalininkai tvirtina, kad jis turėjo teisę pasisakyti.
78 metų Katalikų Bažnyčios vadovas ne kartą tvirtino, kad religiniu mokymu neturi būti „piktnaudžiaujama karo ir smurto vardan“. Per savo keliones jis taip pat stengiasi susitikti budistų, hinduistų, musulmonų ir kitų krikščioniškųjų konfesijų lyderiais.