Žadėdamas padėti Persijos įlankos arabų šalims apsisaugoti nuo išorinių grėsmių tuo metu, kai tame regione stiprėja Irano vaidmuo, B.Obama sakė, kad jo įsipareigojimai ilgamečiams Amerikos sąjungininkams yra „tvirti kaip geležis“.

Pasak jo, Jungtinės Valstijos pasiruošusios padėti „atgrasyti ir pasipriešinti išorinėms grėsmėms bet kurios GCC (Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos) šalies teritoriniam vientisumui“.

Nors prezidento žodžiai buvo šilti, po šio susitikimo atmosfera išliko labai slogi.

Tik du iš šešių Persijos įlankos valstybių vadovų priėmė kvietimus susitikti su JAV prezidentu jo kalnų rezidencijoje, o šis faktas daugelio laikomas akibrokštu B.Obamai.

Per derybas B.Obamai iškilo sunki užduotis – įtikinti skeptiškai nusiteikusius emyrus, princus ir šeichus, kad jo ambicijos susitarti su Iranu dėl šiitiškos respublikos branduolinės programos nebus vykdomos arabų šalių saugumo sąskaita.

Iranas siekia atgauti daugiau negu 100 mlrd. JAV dolerių iš įšaldytų sąskaitų, jeigu būtų atšauktos sankcijos, o Persijos įlankos šalys įsitikinusios, kad tos lėšos padės Teheranui vykdyti „destabilizuojančią“ politiką regione.

„Didžioji dalis Irano vykdomos destabilizuojančios veiklos yra paprasta ir pigi“, – teigė B.Obama ir pridūrė manantis, kad Iranas bus labiau suinteresuotas pagerinti savo ekonomikos būklę negu ims pirkti ginklus.

Persijos įlankos šalys nėra tuo įsitikinusios ir prašė JAV suteikti raštiškas jų saugumo garantijas.

Tačiau tas pasiūlymas buvo atmestas.

„Mes neinicijuojame sutarčių, abipusės gynybos sutarčių, – sakė įtakingas B.Obamos patarėjas Benas Rhodesas. – Tai labai sudėtingi reikalai.“

Tokį paktą būtų sunku prastumti proizraelietiškam JAV Kongresui, bet šios iniciatyvos veikiausiai nepalaikytų ir Baltieji rūmai, kurie didesniu saugumo prioritetu laiko asimetrines grėsmes ir vidinius neramumus uždarose politinėse sistemose.

Persijos įlankos šalims teks pasitenkinti tolesne gynybos nuo balistinių raketų atakų sistemų plėtra, bendromis karinėmis pratybomis ir kibernetinio bei jūrų saugumo iniciatyvomis.

Tačiau B.Obama taip pat tvirtino, kad palaikant glaudžius ryšius su Persijos įlankos arabų šalimis nesiekiama izoliuoti Irano.

„Saugumo bendradarbiavimo tikslas nėra tęsti bet kokią ilgalaikę konfrontaciją su Iranu ar netgi marginalizuoti Iraną“, – pabrėžė jis.

Persijos įlankos šalys įsitikinusios, kad Jungtinės Valstijos nepakankamai stengiasi užkirsti kelią, anot jų, Irano kurstomiems konfliktams Jemene, Sirijoje ir Irake, dėl kurių Artimųjų Rytų regioną apėmė gili krizė.

Kemp Deivide susirinkusiems lyderiams nereikėjo toli ieškoti jų poziciją pagrindžiančių argumentų.

Prasidėjus šiam susitikimui buvo paskelbta žinia, kad Irano revoliucinė gvardija apšaudė vieną komercinį laivą prie Jungtinių Arabų Emyratų krantų, džihadistų judėjimas „Islamo valstybė“ įvykdė egzekuciją 26 civiliams Sirijoje, o įsigaliojus trapioms paliauboms Jemene Sana atšaukė savo pasiuntinį iš Teherano.

Šalys, kuriose gyventojų daugumą sudaro arabai sunitai, įtaria, kad B.Obamos pastangos susitarti dėl Teherano branduolinės programos žymi didėjantį jų priešininko Irano – šiitiškos persų valstybės – vaidmenį.

B.Obamos ryšiai su Persijos įlankos arabų valstybėmis jau anksčiau nukentėjo dėl JAV demonstruoto palaikymo Arabų pavasario revoliucijoms ir sumažėjusios Amerikos priklausomybės nuo to regiono eksportuojamos naftos.

1980 metais po niokojančio naftos kainų sukrėtimo, paskatinto Irane įvykusios islamo revoliucijos, JAV prezidentas J.Carteris pažadėjo ginti gyvybiškai svarbias naftą eksportuojančias Persijos įlankos arabų valstybes.

Ta politika buvo akivaizdžiai pademonstruota dešimtmečiu vėliau, kai prezidentas George'as W.H.Bushas pasiuntė karius į Kuveitą, okupuotą Irako diktatoriaus Saddamo Husseino pajėgų.

Mūsų dienomis JAV 5-asis laivynas bazuojasi Bahreine, o Katare yra įsikūrusi JAV karinė vadavietė ir dislokuota nemažai karių.

Vis dėlto Persijos įlankos šalys dabar pageidauja, kad „Carterio doktrina“ taptų kai kuo daugiau negu „džentelmenišku susitarimu“.