I. Eidmanas įspėja, kad, priešingai kai kurių viltims, iki tol V. Putinas nebus nušalintas savo aplinkos. Jis taip teigia remdamasis platesniu V. Putino ir A. Hitlerio režimų palyginimu.

Pasak I. Eidmano, fašizmas yra „nebrandžios demokratijos liga“, nuo kurios praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje kentėjo nemažai Europos šalių. Rusija nuo šios ligos neišgyja ir dabar, o jos politinė ir socialinė sistema yra panašiame lygmenyje, kaip minėtųjų Europos šalių prieš beveik šimtą metų. Iš tiesų, daugelis dalykų 1918–1938 metų Vokietijos ir 1991–2015 metų Rusijos istorijoje stulbinamai sutampa.

Politikos apžvalgininkas išskiria penkis pagrindinius panašumus. Pirma, tiek Vokietija 1918 metais, tiek Rusija 1991 metais buvo patyrusios pralaimėjimą, neteko teritorijų, išgyveno imperijos žlugimą, jautėsi įžeistos ir nukentėjusios, joms atrodė, kad pralaimėjimas ištiko dėl pasalūniško dūrio į nugarą. Abi jos norėjo keršto.

Antra, I. Eidmanas lygina Veimaro Vokietiją su B. Jelcino Rusija. Abi išgyveno sukrečiantį didžiosios piliečių dalies gyvenimo kokybės nuosmukį, nusivylimą demokratija, pavojų tradicinėms vertybėms ir „visų gyvenimo sričių komercializaciją“.

Trečia, I. Eidmanas pastebi A. Hitlerio ir V. Putino atėjimo į valdžią panašumus. Abu jie turėjo stambaus verslo ir politikų užnugarį, sulaukė paramos iš artimos anksčiau valdžiusiųjų aplinkos. Abiems išėjo į naudą oligarchų troškimas turėti tvirtą lyderį, galėsiantį apsaugoti jų turtą ir privilegijas nuo įniršusios liaudies ir nestabilumų.

Ketvirta, tiek A. Hitleris, tiek V. Putinas įtvirtino fašistinį režimą. A. Hitleriui tam užteko mažiau nei metų, tuo tarpu V. Putinas šia kryptimi dirba jau 15 metų ir galutinio tikslo dar nepasiekė. Pagrindinė tokio V. Putino lėtumo priežastis ta, kad, skirtingai nei A. Hitleris, V. Putinas atėjo ne iš viešosios politikos, bet iš saugumo tarnybų. Todėl V. Putinui prireikė maždaug tiek pat laiko kiek J. Stalinui, kad sutelktų absoliučią valdžią. Tačiau Krymo aneksija V. Putinui leido tapti „tautos fiureriu“, kuris gali daryti viską, ko tik užsinori.

Penkta, politologas imasi lyginti A. Hitlerio režimą prieš 1939 metus su dabartine Rusija. Abu lyderiai pagrindiniu tikslu laiko kerštą už savo pirmtakų pralaimėjimą ir ankstesnės padėties atkūrimą, o dėl šios priežasties jų užsienio politika yra aneksinio pobūdžio.

Tuo tarpu šalies viduje jie abu sukūrė nacionalinio lyderio valdomą sistemą. Lyderis de jure (kaip A. Hitleris) arba de facto (kaip V. Putinas) sunaikino daugiapartinę sistemą ir ėmėsi represijų prieš opoziciją. Abu į neregėtas aukštumas iškėlė specialiųjų tarnybų vaidmenį.

Abu lyderiai žiniasklaidą pavertė valstybės skleidžiamos propagandos įrankiais, platinančiais šovinistinę ir ksenofobišką valstybės ideologiją. Abu iškėlė užsienio sąmokslo idėją, skelbiančią, kad jų valstybės yra apgultos tvirtovės, o bet kokia opozicija – „penktoji kolona“.

I. Edmanas pažymi, kad, nepaisant visų panašumų, egzistuoja keletas A. Hitlerio Vokietijos ir V. Putino Rusijos skirtumų. Esminis skirtumas – Rusijoje visuotinės valdžios vykdomos visuomenės kontrolės procesas dar nėra pasibaigęs. Teroras išlieka selektyvus, tebėra šiek tiek spaudos laisvės apraiškų. Tačiau laisvių sparčiai mažėja.

Svarstydamas galimas išeitis, politologas įsitikinęs, kad viltys, jog V. Putinas bus nuverstas savo aplinkos, yra apgaulingos, nes V. Putino Rusijoje valdantysis elitas yra susivienijęs su lyderiu. Nemaža šio elito dalis priklausė dar senajai sovietinei nomenklatūrai ir jiems 1991-ieji reiškė, kad vykstant privatizacijai valstybės turtas pateks į jų rankas. Dėl šios priežasties teko imituoti demokratines reformas. Tačiau įvykus privatizacijai demokratija nomenklatūrai tapo nebereikalinga ir netgi pavojinga, nes ji kėlė grėsmę, kad valdantieji ir turto savininkai gali pasikeisti. Kaip ir V. Putinui, autoritarizmas šiam elitui garantuoja saugumą.

Galiausiai I. Eidmanas daro išvadą, kad tėra dvi galimos Rusijos vystymosi kryptys: tolesnė fašizmo raida, sukelsianti teroro grėsmę šalyje ir karo grėsmę visame pasaulyje, arba ekonominis žlugimas ir paties V. Putino režimo žlugimas. Tačiau V. Putino nuvertimas gali įvykti tik po virtinės akivaizdžių nesėkmių.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5327)