Švedijos valdžia nebūtų leidusi, kad šis faktas iškiltų į viešumą, jeigu situacija nebūtų labai sudėtinga, mano profesorius Andrew Lambertas, rašo „The Telegraph“.
Nepaisant to, nėra nė vienos realios priežasties galvoti apie blogiausią scenarijų. Jeigu rusai norėtų pradėti karą, tokiais niekais jie neužsiimtų.
Kai turi tokių draugų...
Rusijos ir Švedijos santykiuose būta visko.
Rusija iš Švedijos 1700-1809 metais pasiglemžė Baltijos imperiją – pasisavino Baltijos šalis, šiaurines Lenkijos teritorijas ir Suomiją. Gimtasis Rusijos prezidento Vladimiro Putino miestas ir senosios imperijos sostinė Sankt Peterburgas buvo pastatytas ant iš švedų atimtos žemės. 1719 metais rusų karo laivai siautėjo Stokholmo vietovėje.
Sovietų Sąjunga konfliktui suteikė ideologinio atspalvio. Šaltojo karo metais Rusijos povandeniniai laivai ir lėktuvai reguliariai braudavosi į Švedijos oro erdvę ir teritorinius vandenis. 1981 metais Švedijos vandenyse, netoliese pagrindinės šalies laivyno bazės, ant seklumos užplaukė povandeninis rusų monstras.
Visi šie faktai padėjo suformuoti šiuolaikinę Švedijos gynybos koncepciją, todėl, jeigu kas nors ir gali rasti rusų povandeninį laivą, tai tik švedai.
Kodėl dabar?
Rusija tris šimtmečius vargo, telkdama gynybinius pajėgumus, tam, kad galėtų kontroliuoti prieigą prie Sankt Peterburgo tiek sausuma, tiek vandeniu. Suomijos įlanka per tą laiką paversta savotiška tvirtove. Pasibaigus Šaltajam karui, ši gynybos sistema žlugo.
Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija – priklauso NATO ir Europos Sąjungai, todėl rusai junta nerimą, jiems labai nepatinka NATO pajėgų karinio buvimo Baltijos regione mastas.
Žinios apie mįslingą povandeninį laivą pasklido po pranešimų, kad Rusijos naikintuvai pažeidė Švedijos oro erdvę. Toks Maskvos poelgis – dalis strategijos, kurią Rusija ėmėsi įgyvendinti šalies veiksmams Ukrainoje nepritariančių valstybių oro erdvėje. Nuo rugsėjo 17 dienos Rusijos naikintuvai net šešis kartus pažeidė Amerikos oro erdvę virš Aliaskos.
Minėtieji veiksmai, prieš kuriuos būtina imtis centralizuoto atsako, gali būti skirti net keliems tikslams. Galbūt tai mokomieji veiksmai, užsilikę nuo senojo režimo laikų. Galbūt noras išbandyti „priešišką“ oro erdvę ar užsienio šalių jūrinės gynybos sistemas. Be to, jie demonstruoja Rusijos galią Kremliaus veiksmams Ukrainoje nepritariančioms šalims. O kur dar pačių rusų pritarimas.
Kas toliau?
Įtemptas ir sudėtingas scenarijus – išbandymas Rusijos iš Švedijos saugumo pajėgoms. Iš pirmo žvilgsnio Maskvos neišgąsdino NATO pranešimas apie naujų 4 tūkst. karių greitojo reagavimo pajėgų steigimą, kurios, siekiant nuraminti dėl galimos Rusijos agresijos, būtų dislokuotos Baltijos regione.
Greičiausiai Švedija ketina laikytis griežtos išskirtinai gynybinės pozicijos ir nerodys susidomėjimo imtis atsakomųjų priemonių už savo teritorinių vandenų ir oro erdvės ribų.
O Rusijos kariniam jūrų laivynui, kuriam posovietiniu laikotarpiu teko nemenka sumažinto finansavimo našta, būtinos visos įmanomos treniruotės. „Kursk“ tragedija 2000 metų rugpjūčio 12 dieną, kai sprogo ir nuskendo rusų povandeninis laivas (kartu su 118 vyrų) – pati baisiausia povandeninio laivo tragedija šiuolaikinėje istorijoje.
Nėra pagrindo manyti, kad tokie teritoriniai pažeidimai liausis: svečių šalių saugumo sistemų patikra – įprasta galingiausiųjų valstybių praktika.
Nors Rusija kartais ir elgiasi kaip supergalinga valstybė, dažniausiai ji tenori pasipuikuoti prieš savus žmones. Realybėje Rusija tikrai nepuls nei Švedijos, bei Baltijos šalių, įsitikinęs A. Lambertas.
Švedija, Baltijos valstybės ir jų sąjungininkai iš NATO privalo stiprinti gynybą, ieškoti akivaizdžių Rusijos klaidų įrodymų ir diplomatiniu keliu auklėti Maskvą.
V. Putinas tikrai nenorėtų patirti 1981 metų gėdos, kai Rusijos povandeninį laivą Švedijos pakrantėje pamatė visas pasaulis. Jis tiesiog nori nukreipti dėmesį nuo Donecko, o ne pradėti naują konfliktą.