Ukrainos kariuomenė vis dar šukuoja Slovjansko gatves ieškodama nepabėgusių, bet ir ginklų nesudėjusių teroristų, tačiau centrinė miesto aikštė jau radikaliai kitokia nei prieš savaitę. Vietoj neegzistuojančios Donecko Liaudies Respublikos – Ukrainos vėliava, plevėsavusi Maidane, o šalia Lenino – Ukrainos herbas.
Ukrainos gynybos ministras žada, kad visuose išlaisvintuose miestuose bus stengiamasi kuo greičiau atkurti normalų gyvenimą ir Slovjanske savo pažadus kariuomenė tesi iš karto žmonėms dalydama maisto produktus ir humanitarinę pagalbą.
Į miestą atvykęs Donecko srities gubernatorius teigia, kad vandens ir elektros tiekimas turėtų būti atnaujintas jau antradienį. Miestą valdant ginkluotoms prorusiškoms gaujoms buvo sustoję viskas, pvz., nemokamos net pensijos, nedirbo paštas.
Trauktis neturi kur ir Donecko Liaudies Respublikos apsišaukėlis lyderis Denisas Pušilikas. Jis sako, kad, jei kariuomenė užims Donecko miestą, kita stotelė jam – tik Marsas. Tačiau iki Donecko Ukrainos armijai dar ne viena diena mūšių, nes pajutęs pergalės skonį Kijevas dabar sakosi nebekartosiąs vienašalių paliaubų, jei separatistai neįvykdys reikalavimų sudėti ginklus, perleisti pasienio postų kontrolę ir paleisti įkaitus. O užsitikrinus sienų kontrolę, anot Ukrainos vidaus reikalų ministro, iki antiseparatistinės operacijos pabaigos gali būti likę tik keletas savaičių.
Slovjanske tvyro pyktis ir palengvėjimas
Tuo tarpu BNS reportaže iš Slovjansko irgi piešia dabartinį vaizdą: Ana Gribnikova stebėjo, kaip pagalbos darbuotojai dalija sunkvežimiu atvežtus duonos kepaliukus Ukrainos rytinio Slovjansko miesto gyventojams, kurie, anot jos, tris mėnesius buvo laikomi „įkaitais“ prorusiškų separatistų. Ši pensininkė, buvusi mokytoja, lengviau atsikvėpė pamačiusi, kaip kovotojai spruko iš šio nedidelio pramonės miesto, tapusio separatistų tvirtove, neatlaikę Ukrainos vyriausybės pajėgų puolimo.
„Tie vadinamieji gynėjai, tie teroristai, tebesvajoja apie Sovietų Sąjungą, – aiškino A.Gribnikova. – Atrodo, jie nesupranta, kad dabar jau XXI amžius.“
„Buvom tarsi įkaitai“, kai miestą kontroliavo separatistai, norintys Ukrainos rytinių sričių, kuriose gyvena daug rusakalbių, atsiskyrimo nuo Kijevo ir jo provakarietiškų lyderių bei jų prisijungimo prie kaimyninės Rusijos, moteris sakė naujienų agentūrai AFP.
Apsiniaukusią dieną šimtai žmonių kantriai laukė, kol galės atsiimti jiems priklausančius du duonos kepalėlius arba kitokių svarbiausių maisto produktų, dalijamų prie miesto tarybos pastato, ant kurio vėl buvo iškelta žydros ir geltonos spalvos Ukrainos valstybinė vėliava.
Aikštėje priešais pastatą vyriausybės kariai darėsi „asmenukes“ priešais didžiulį Lenino paminklą.
„Iš pradžių buvo romantiška“
Daug gyventojų šiame mieste, daugiausiai rusakalbių, baiminosi Kijevo pasirinkto proeuropietiško kurso, laikydami jį tiesiogine grėsme rusų kultūrai ir gyvybiškai svarbiems ryšiams su Rusija. Jie džiūgavo, kai ginkluoti promaskvietiški kovotojai užėmė Slovjanską.
„Ir pradžių, balandį, tai atrodė romantiška – niekas negalėjo įsivaizduoti, kad viskas baigsis tuo, jog jie (armija) šaudys į mus raketomis“ – sakė pensininkas Vladimiras, laukiantis eilėje prie dalijamo maisto.
Kaip daugelis kitų Vladimiras griežtai kaltina Kijevą dėl smurto mieste, kuris buvo smarkiai nuniokotas per daug savaičių trukusias įnirtingas kautynes.
„Matot, kokia puiki mūsų vyriausybė? Pirmiausiai mus bombarduoja, po to – maitina“, – replikavo moteris, atėjusi pasiimti maisto produktų su dviem savo draugėmis, praeidama pro gaisro nuniokotą saugumo tarnybos pastatą, kurį Kalašnikovo automatais ginkluoti sukilėliai užėmė balandžio 12 dieną.
Priešais pirmąją sukilėlių tvirtovę asfaltas buvo slidus nuo išsiliejusių tepalų ir apgadintas šarvuotų mašinų, o pastatas tebebuvo apjuostas barikadomis iš smėlio maišų, kurie buvo suplėšyti šūvių.
Daug įkaitų, tarp jų – vietos ir užsienio žurnalistų, buvo laikomi sukilėlių į viduramžių kalėjimą panašiame saugumo tarnybos pastato rūsyje. Kai kurie ten praleido kelias savaites.
Gyventojai dar nėra atsigavę nuo įvykių, kurie prasidėjo kaip svaiginančios pastangos prisijungti prie Rusijos arba bent užsitikrinti tam tikrą autonomiją nuo Kijevo, tačiau baigėsi tuo, jog miestas atsidūrė karo sūkurio centre.
Slovjanske, turėjusiame apie 100 tūkst. gyventojų, kurių apie pusė dabar yra pabėgę dėl karo veiksmų, pastatai buvo apniokoti bombardavimų. Daugelis langų buvo išdaužyti, o vienoje gatvėje veikusi dviračių parduotuvė buvo sugriauta iki pamatų.
„Niekas neįsivaizdavo, kad viskas baigsis šitaip – kad nebus nei vandens, nei elektros, nei dujų. Net per (Antrąjį pasaulinį) karą buvo geriau“, – sakė Leva Staravoitova, kraudamasi į krepšį cukrų, makaronus ir konservuotus produktus.