Angelos Merkel vykdoma atvirų sienų politika imigrantų, plūstančių iš karo apimtų teritorijų Artimuosiuose Rytuose, atžvilgiu ilgainiui sumažins teroro išpuolių Vokietijoje grėsmę, skelbia „The Independent“.

Gailestis ir užuojauta, pademonstruota begalei musulmonų pabėgėlių, pasitarnavo kaip visam pasauliui išsiųstas pranešimas, kad Vokietija jokiu būdu nekariaus su islamą išpažįstančiomis šalimis.

Dar svarbiau, kad dėl šios priežasties daugelis Vokietijoje gyvenančių musulmonų jaučiasi turį bendradarbiauti su saugumo tarnybomis ir taip prisidėti prie kovos su terorizmu.

Vokietijoje gyvenančios musulmonų bendruomenės visiškai nepanašios į kraštutinių, radikalių pažiūrų skurdžiuose Briuselio arba Paryžiaus priemiesčiuose gyvenančius ir teroristų grupuotėms priklausančius arba joms prijaučiančius musulmonus.

Pagrindinė užduotis kovojant su terorizmu – pavergti vietinėse bendruomenėse gyvenančių musulmonų širdis ir protus, nes kitaip juos gali paveikti ir radikalizmo link nukreipti neapykantą kurstančios teroristinės grupuotės, tokios kaip „Islamo valstybė“ arba „Al Qaeda“.

Pagrindinė užduotis kovojant su terorizmu – pavergti vietinėse bendruomenėse gyvenančių musulmonų širdis ir protus, nes kitaip juos gali paveikti ir radikalizmo link nukreipti neapykantą kurstančios teroristinės grupuotės, tokios kaip „Islamo valstybė“ arba „Al Qaeda“. Taigi, nors A. Merkel kritikai suskubo apkaltinti kanclerę dėl pastaruoju metu įvykdytų išpuolių Bavarijoje, gali būti, kad jos vykdoma politika išgelbėjo šalį nuo organizuotų masinių sprogdinimų ir ginkluotų išpuolių, kurių nepavyko išvengti Prancūzijoje ir Belgijoje. Šias atakas įvykdę teroristai gyveno ir slapstėsi Paryžiaus bei Briuselio priemiesčiuose. Čia tvyranti neapykanta tikrai gali persiduoti ne vienai būsimai kartai ir greitai jos numalšinti nepavyks.

Išpuolis Vokietijoje

Žinoma, Paryžiaus priemiesčiuose ir Briuselio Molenbeko rajone gyvenantys musulmonai nesijaučia pilnaverčiais visuomenės nariais. Daugelis čia užaugusių jaunų musulmonų jau išvyko į Siriją ir Iraką, kad galėtų atsiduoti kovai už kalifatą. Tų, kurie liko, nuoskaudos tik gilėja: jų priešiškumą nuolat kursto gausinamos policijos pajėgos, patruliuojančios jų bendruomenių gyvenamuose rajonuose, ir vis dažnėjantys patikrinimai bei suėmimai.

Prancūzijos prezidentas François Hollande‘as ne kartą priminė paskelbęs karą „Islamo valstybei“. Po tokio pareiškimo daugelis musulmonų gali pasijusti laikomi nusikaltėliais dėl religinių įsitikinimų – tarsi Prancūzijos prezidentas karą būtų paskelbęs ir jiems.

Prancūzijos prezidentas François Hollande‘as ne kartą priminė paskelbęs karą „Islamo valstybei“. Po tokio pareiškimo daugelis musulmonų gali pasijusti laikomi nusikaltėliais dėl religinių įsitikinimų – tarsi Prancūzijos prezidentas karą būtų paskelbęs ir jiems.

Tiesa ta, kad užsienio politika labai dažnai lemia radikalių pažiūrų ir teroristinių nuotaikų plitimą. Šią pamoką Prancūzija galėjo išmokti iš savo pačios patirties, būtent – savo pozicijos karo Irake atžvilgiu. Prancūzijos vyriausybė atkakliai prieštaravo konflikto kurstymui ir tuo laikotarpiu Prancūzijoje nebuvo įvykdyta nė vieno teroro išpuolio. O karą prieš Saddamą Husseiną kursčiusioje ir jame dalyvavusioje Didžiojoje Britanijoje buvo įvykdytas sprogdinimas (liepos 7-osios išpuolis Londone). Panašus likimas ištiko ir atvirai už karą pasisakiusią Ispaniją: 2004-aisiais sprogimai nugriaudėjo keliuose Madrido traukiniuose.

Šiuo metu Prancūzija ir Belgija yra tapusios Sirijoje bei Irake planuojamų sudėtingų teroristinių operacijų taikiniais. Rengiant šias operacijas prisideda ir abiejose Europos valstybėse gyvenantys pavieniai džihadistai, kurių radikalios pažiūros susiformavo dėl internetu plintančios propagandos.

Žudynės Nicoje

Prancūzijos ir Belgijos saugumo tarnyboms nepavyko išsiaiškinti to, kas svarbiausia, patruliuojant apleistuose miestų rajonuose. Vadinasi, žvalgybos nesėkmės, lėmusios išpuolius „Charlie Hebdo“ redakcijoje, „Bataclan“ teatre, Briuselio transporto tinkle ir Nicoje, tikėtinos ir ateityje.

Prancūzijos ir Belgijos saugumo tarnyboms nepavyko išsiaiškinti to, kas svarbiausia, patruliuojant apleistuose miestų rajonuose. Vadinasi, žvalgybos nesėkmės, lėmusios išpuolius „Charlie Hebdo“ redakcijoje, „Bataclan“ teatre, Briuselio transporto tinkle ir Nicoje, tikėtinos ir ateityje.

Anot kritikų, A. Merkel pareiškimas apie nevaržomą imigraciją kelia pavojų eiliniams Vokietijos piliečiams, tačiau pastaruoju metu į Europą iš karo zonos atvykę pabėgėliai terorizmo grėsmės nepadidino.

Šią išvadą patvirtina ir tai, kad visi trys šią savaitę Vokietijoje teroro išpuolius įvykdę prieglobsčio ieškotojai į šalį atvyko gerokai anksčiau, nei A. Merkel šiais metais paskelbė savo būsima imigracijos politiką.

Jos užsibrėžta atvirų sienų politika Vokietijos saugumą sustiprino labiau nei bet kuri kovos su terorizmu strategija, nes musulmonus (tiek gyvenančius Vokietijoje, tiek džihadistus užsienyje) pavyko įtikinti, kad Vokietijos vyriausybė nenusiteikusi kariauti su islamiškomis šalimis. Taigi, Belgijai ir Prancūzijai neištrūkstant iš užburto teroro išpuolių rato, Vokietijai gali nusišypsoti laimė sulaukti kitokios ateities.