Neapykanta, per tokį trumpą laiką ir taip negailestingai suskaldžiusi šalį, demonstruojama pačiomis įvairiausiomis formomis – nuo agresyvių laiškų, tokių kaip „Nešdinkitės į Lenkiją“ iki incidentų prabangiuose Londono restoranuose, kur turtuoliai nepageidauja būti aptarnaujami čia dirbančių užsieniečių, nuo šunų išmatų siuntiniuose imigrantams iki rasistinių patyčių, su kuriomis mokyklose susiduria atvykėlių atžalos.
Tikrasis rasinės neapykantos mastas į detalų paveikslą sudėliotas po „The Independent“ žurnalistų atlikto tyrimo, kurio metu jie galėjo naudotis duomenų baze, kurią kartu sudarė tokie socialinės žiniasklaidos kanalai kaip „PostRefRacism“, „Worrying Signs“ ir „iStreetWatch“.
Į apibrėžimą „aklos neapykantos protrūkis“ minėtosios socialinės žiniasklaidos priemonės savo ataskaitoje įtraukė tokius ir panašius incidentus:
Be to, ataskaitoje, kurią parengė minėtosios socialinės žiniasklaidos platformos ir Didžiosios Britanijos rasinių santykių institutas, kaip reikiant kliūva naujai šalies ministrei pirmininkai Theresai May – ji kaltinama padėjusi sukurti „priešišką aplinką“, kuri ir padėjo pamatus po referendumo visa galia pasireiškusiam rasizmui.
Kritikuodami Th. May kaip vidaus reikalų ministrės darbą (ypač pritarimą reklaminei kampanijai prieš nelegalius atvykėlius, kurios metu po miestus važinėjo sunkvežimiai su tokiais šūkiais kaip „Grįžkite namo arba atsidursite už grotų“) ataskaitos „Po referendumo atsiskleidęs rasizmas ir ksenofobija“ autoriai teigia: „Jeigu priešiška aplinka kuriama politinėmis priemonės, nieko keisto, kad įsitvirtina ir kultūroje“.
Įvardydami Th. May kaip vieną iš tų politikų, kurie padėjo „tokią priešišką aplinką“ sukurti, ataskaitos kūrėjai prisimena įdomų faktą: esą 2012 metais tuometinė vidaus reikalų ministrė per interviu laikraščiui pareiškusi, kad „keliamas tikslas čia, Didžiojoje Britanijoje, sukurti priešišką ir nepalankią aplinką nelegaliems imigrantams“.
Ataskaitoje teigiama: „Viskas prasidėjo 2013 metų liepą, kai vidaus reikalų ministerijos nurodymu šešiuose Londono rajonuose pasirodė mobilios reklamos, raginančius žmones grįžti namo, nes priešingu atveju jiems gresia belangė. Beveik ketvirtadalis mūsų bazėje esančių incidentų, koks sutapimas, kaip tik susiję su žodžiais „grįžkite namo“ ir „lauk“.
„Tikrai neprotinga viltis, kad visa kampanija už Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos, kurios pagrindinis argumentas ir buvo kova su imigracija, nėra natūrali tokios populiarios politikos tąsa. Ji buvo tiesiogiai nukreipta prieš imigrantus ir rėmėsi ksenofobiniais ir rasistiniais naratyvais bei motyvais“, – konstatuoja ekspertai.
Ataskaitoje išreikšta kritika Th. May atsikartoja ir šešėlinio vidaus reikalų ministro Andy Burnhamo pasisakymuose, kuris „The Independent“ sakė: „Akivaizdu, kad pati Didžiosios Britanijos vyriausybė kaip reikiant prisidėjo prie prastėjančių nuotaikų, iš dalies už tai atsakinga ir mūsų naujoji ministrė pirmininkė“.
„Krizė kaupėsi jau kurį laiką, sėdėjome tarsi ant parako statinės. Th. May, užsakiusi tokią mobilią reklamos kampaniją, tarsi švilpuku sušvilpė, leisdama imtis veiksmų. Po referendumo į ugnį žibalo dar įpylė atsisakydama užtikrinti Europos Sąjungos piliečiams teisėtą statusą, leisiantį pasilikti Didžiojoje Britanijoje. Jos nenoras tai padaryti sukėlė daug problemų – vaikams mokyklose ir žaidimų aikštelėse liepiama nešdintis, juos gina iš gatvių, kur gyvena. Ši ministrė pirmininkė žadėjo suvienyti šalį, tačiau savo veiksmais elgiasi priešingai“, – kalbėjo A. Burnhamas.
„Ne tokią Didžiąją Britaniją pažinojome. Tai joks ne „senosios mūsų šalies susigrąžinimas“. Tai ne kas kita, o bandymas Didžiąją Britaniją paversti neatpažįstama, nė iš tolo nepriminsiančia tos, kurią pažinojome ir mylėjome“, – tvirtina opozicijos atstovas.
Policijos pareigūnai jau seniau informavo, kad per pirmas keturias dienas po referendumo vadinamųjų neapykantos nusikaltimų skaičius išaugo net 57 proc. Lyginant su praeitais metais, per paskutines dvi birželio savaites pranešimų apie neapykantos nusikaltimus atvejų padaugėjo 42 proc.
Remiantis duomenų bazėje sukaupta informacija, po birželio 23 dieną vykusio referendumo dėl šalies likimo Europos Sąjungoje Didžiojoje Britanijoje praktiškai neliko kampelio, nepaliesto rasizmo – jis prasiveržė net ir ten, kur buvo balsuojama už pasilikimą Sąjungoje. Štai vienas duomenų bazėje aprašytas incidentas: iš Lenkijos atvykęs gydytojas, dirbantis Oksfordo miesto, kur daugiau nei 70 proc. rinkėjų pasisakė už pasilikimą Sąjungoje, sulaukė patarimo „nešdintis ten, iš kur atsigrūdo“.
Nors net 76 proc. visų neapykantos nusikaltimų – žodiniai įžeidimai, net 14 proc. atvejų neišvengta grasinimų ir netgi smurto.
Jouvilyje vienas lenkas buvo priverstas įrodinėti mokantis anglų kalbą. Nors tai ir padarė, buvo itin žiauriai sumuštas. Sumuštas taip smarkiai, jog tik per plauką išsaugojo akį.
Ataskaitos autorių teigimu, šiuo atveju baisiausi ne smurto atvejai, o faktas, kad nukenčia vaikai – „tai didžiausią nerimą kelianti ir menkiausiai tikėta tendencija“.
Štai kas nutiko Pietų Londone. Kartu su mama parke vaikščiojo pustrečių metukų mergaitė iš Lenkijos. Prie jų priėjo maždaug 60 metų vyras ir pareiškė: „Mes balsavome, kad nešdintumėtės lauk – kodėl jūs vis dar čia? Niekas čia jūsų nepageidauja“.
Dar vienas pavyzdys. Somersete dešimtmetis savo mokytojai, imigrantei iš Vokietijos, pareiškė: „Tikrai nedarysiu nieko, ką man liepia kažkokia prakeikta imigrantė“.
Duomenų bazėje aprašomas ir nutikimas prabangiame Londono restorane. Praėjo diena po referendumo rezultatų paskelbimo. Į restoraną užėjo grupelė, kaip vėliau paaiškėjo „Brexit“ šalininkų. Jie manieringai atsisakė padavėjo iš Italijos paslaugų – pareikalavo, kad juos aptarnautų britas.
Panaši tendencija pastebima ir kitur. Kito restorano svetainėje internete, kur galima rezervuoti staliuką, klientas paliko komentarą: „Pageidauju anglo padavėjo. Nesiųskite prie mano staliuko tų europiečių“.
Viena iš labiausiai trikdančių tendencijų, apie kurias sužinojo „The Independent“, yra neslepiami rasistinių pažiūrų žmonių ketinimai rengti išpuolius prieš etnines mažumas.
Duomenų bazėje yra įrašas apie eiseną Londone, kurios dalyviai skandavo: „Pirmiausia išvysime lenkus, o tada – ir gėjus“. Kalbėdama apie išpuolį prieš rumunę lesbietę Oksforde, aktorė Juliet Stevenson pareiškė, kad šis incidentas – „savotiškas XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio nacistinės A. Hitlerio Vokietijos sugrįžimas“.
Viena iš socialinės žiniasklaidos priemonių parengtos ataskaitos autorių Priska Komaromi sako, kad referendumo rezultatai ir visi tie debatai žmonėms paliko įspūdį, esą dabar tarsi galima nebeslėpti neapykantos kitataučiams, kurią jie taip ilgai jaučia, tačiau iki tol niekam nedemonstravo.
P. Komaromi, administruojanti „PostRefRacism“ paskyrą socialiniame tinkle „Twitter“ „The Independent“ sakė: „Referendumo rezultatai kai kuriems žmonėms suteikė drąsos. Jie ėmė manyti, kad visi pritaria jų juntamai neapykantai“.
Be to, P. Komaromi sutinka ir su anksčiau išsakytais teiginiais, esą populiarieji šalies politikai ir žiniasklaida sąmoningai kūrė aplinką, skatinančią rasistinius jausmus.
„Staigus neapykantos nusikaltimų skaičiaus augimas po referendumo – „priešiškos aplinkos, kurią suformavo savus ir atvykėlius priešinanti retorika, kurią taip mėgsta tiek politikai, tiek žiniasklaida, rezultatas“, – teigiama ataskaitoje.
„Kaip teigia Rasinių santykių instituto vadovė Liz Fekete: „Dabar tapo aišku, kad priešiška aplinka, kuri buvo oficialus pastarųjų kelerių metų tikslas, vėl tampa itin svarbi. Jeigu tokią priešišką aplinką kuria politikai, nieko keisto, kad ji įsitvirtina ir kultūroje“, – pabrėžiama išvadose.
„Neapykantą islamui skatinantis baimės kurstymas buvo vienas iš svarbiausių už pasitraukimą iš Europos Sąjungos agitavusiųjų argumentas. Žiniasklaidoje ir politikoje jis laisvai naudojamas ir toleruojamas po Rugsėjo 11 išpuolių. Pastaroji prieštaringai vertinama Zaco Goldsmitho rinkimų kampanija dėl mero posto ir bandymas Sadigą Khaną pristatyti kaip „užsimaskavusį ekstremistą“ kuo aiškiausiai parodo, kaip natūraliai islamofobija pateikiama politikoje“, – sako ekspertai.
Ataskaitoje „Brexit“ kampanijos – kurios esmė buvo pažadas pažaboti imigraciją – šalininkai kaltinami „demonizavę imigrantus“ ir „kurstę“ idėją, esą „angliškumas – išskirtinai baltos odos ir krikščioniškas“, o kitokiems čia ne vieta.
Nors ataskaitoje kritikos kliuvo ir bene garsiausiems „Brexit“ advokatams Michaeliui Gove‘ui ir Borisui Johnsonui, skaudžiausias smūgis skirtas tuometiniam partijos UKIP lyderiui Nigelui Farage‘ui ir jo skandalingam plakatui „Breaking Point“. Jis įvardijamas kaip puikus „imigrantų – ypač pabėgėlių – dehumanizavimo“ pavyzdys.
Rezultatas? Net 51 proc. neapykantos nusikaltimų vykdytojų mini referendumą, o aukomis dažniausiai tampa atvykėliai iš Pietų Azijos, o ne iš Europos. Iš visų atvejų, susijusių su atvykėliais iš Pietų Azijos, maždaug penktadalis susiję ir su islamofobija.
