Antradienį sukanka 60 metų, kai mirė Stalinas – vienas žiauriausių ir klastingiausių diktatorių pasaulio istorijoje. Jis mirė 1953 m. kovo 5 d. 10 val. vakaro nuo infarkto – tuomet taip paskelbė oficialioji Maskva. Tačiau manoma, kad Stalinas galėjo būti nunuodytas.
Minint Stalino mirties metines – pokalbis apie diktatoriaus mirties reikšmę XX a. istorijai ir pasekmes dabarčiai. Apie tai LRT radijo laidos „Ryto garsai“ vedėjai diskutavo su istoriku Juozu Skiriumi, A. Jakubčioniu ir politologu Nerijumi Maliukevičiumi.
- Ką galima pasakyti apie J. Stalino diktatūrą?
J. Skirius: Su Stalinu yra susijęs aukščiausio lygio totalitarinės sistemos sukūrimas. Galima remtis užsienio tyrinėtojais, kurie pabrėžia, kad netgi nacistinė Vokietija nebuvo sukūrusi tokios diktatūros, kaip Tarybų Sąjunga Stalino laikais. Pasaulis labai akivaizdžiai buvo suskaldytas į dideles sistemas, kurios nuolatos balansavo ant karo slenksčio.
Antra – žmonių naikinimo sistema, kuri buvo įgyvendinta būtent Stalino laikais. Galima kalbėti apie dešimtis milijonų gyvybių, nors galutinių skaičių neturime.
- Kaip privertė pasaulį keistis Stalino mirtis?
J. Skirius: Pirmiausia, visų žmonių sąmonėje Tarybų Sąjunga, kaip blogybė, buvo siejama su Stalino vardu. Stalino mirtis sulaužė tuos stereotipus. Atsirado tikėjimas, kad pasauliui pavyks išvengti Trečiojo pasaulinio karo.
Antra, atsirado viltis, kad Tarybų Sąjungoje, kurioje sukurtas aukščiausio lygio totalitarizmas, prasidės tam tikri demokratiniai procesai. Taip ir įvyko. Tai siejama su Nikitos Chruščiovo valdymo laikotarpiu.
- Stalino mirties aplinkybės nėra tiksliai žinomos. Kaip skelbia Maskva, jis mirė sava mirtimi nuo infarkto, bet kalbėta ir apie galimą nunuodijimą. Galbūt šiandien žinoma daugiau?
A. Jakubčionis: Kiekvieno diktatoriaus mirtis labai įdomus reiškinys. Infarktas – oficiali diagnozė, kurią pasirašė gydytojai. Tačiau garsiojo Lavrentijaus Berijos sūnus Sergo Berija sakė, kad tėvas, jausdamas grėsmę, negalėjo nesiimti tam tikrų priemonių. Taigi užuomina aiški – Stalinas galėjo būti ir nunuodytas.
- Apie Staliną žinome daug, tačiau sunku suvokti, kaip, kokiomis aplinkybėmis galėjo rastis toks diktatorius.
A. Jakubčionis: Pirmiausia tai lėmė tam tikros Rusijos istorinės tradicijos. Man patiko vieno Rusijos istoriko straipsnis, kuriame įrodinėjama, kad visi Rusijos carai, kurie buvo geri, buvo žiaurūs ir stiprūs, o visi carai, kurie buvo demokratiški, buvo silpni ir niekam tikę. Taigi šalyje vyrauja supratimas, kad reikia tvirtos tėvo, diktatoriaus, caro, valdovo rankos.
Kita vertus, neapsieita ir be asmeninių savybių. Juk kilęs iš pačių žemiausių visuomenės sluoksnių Stalinas sugebėjo prasimušti į pačią aukščiausią valdžią ne tik Sovietų Sąjungoje – nuo jo valios priklausė ir pasaulis. Tokiu būdu asmeninės savybės – žiaurumas, sugebėjimas manipuliuoti, neturėjimas jokių draugysčių – ir atvedė prie to, kad jis, žudydamas kitus, įsitvirtino soste.
- Kai kurie istorikai sako, kad Hitleris buvęs sukčius, azartiškas, blefuojantis ir rizikuojantis kortų žaidėjas. Stalinas – organizuotos nusikaltėlių gaujos vadas, žaidžiantis sudėtingą šachmatų partijos debiutą. Taigi, pasak šių istorikų, Stalinas buvęs išskirtinai klastingas politikas, numatantis daug ėjimų į priekį.
A. Jakubčionis: Ne tik klastingas, ne tik numatantis daug ėjimų į priekį, bet ir šaltakraujiškai apskaičiuojantis, kaip reikia elgtis, ką reikia daryti. Jis nužudė visus, kurie kada nors jam neįtiko nuo 1920 m.: vadinasi, jis tiesiog 20 metų laukė, paskui sukūrė situaciją, gerai apskaičiavo ir vis tiek tuos žmones sunaikino.
Kitas dalykas, kuris visiems krisdavo į akis, Stalinas viską surengdavo taip, kad žmogus žūtų, ir tada tapdavo laimingas. Kada tai įvyks, neturi reikšmės – žmogus vis tiek bus nužudytas.
- Stalino figūra turėjo nemažą įtaką XX a. istorijos raidai. Kaip jūs vertinate Stalino, kaip politiko, vaidmenį?
A. Jakubčionis: Nors mes jau žinome, kokiomis priemonėmis Stalinas atkūrė Rusijos imperiją, tačiau tai viena iš priežasčių, kodėl dalis Rusijos visuomenės iki šių dienų jį vertina. Rusijos imperija buvo atkurta, tiesa, tai reiškė visų Baltijos valstybių (Lietuvos – taip pat) valstybingumo, žmonių netektis ir pan.
Kitas dalykas – Sovietų Sąjungos ir Stalino įtaka Rytų ir Centrinei Europai po 1945 m. Be to, Stalino žodžio kurį laiką klausys Kinija, Šiaurės Korėja. Komunistų partijos įtaka sustiprės Prancūzijoje, Italijoje. Galima sakyti, kad Stalino įtaka pasaulyje buvo didžiulė. Tačiau, sukūręs imperiją tokiomis žiauriomis priemonėmis, Stalinas nepagalvojo, kad imperija taip greitai žlugs. Pasaulio istorijoje imperijos išsilaikydavo du, tris, penkis šimtus metų. Ši imperija po Stalino mirties išsilaikė 1953–1991 m. (apie 40 metų). Vadinasi, jo sukurta imperija buvo silpna.
- Mirus Stalinui, lengviau atsikvėpė žmonės, gyvenę ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir visa Europa, ko gero, net visas pasaulis. Kaip keitėsi pasaulis mirus diktatoriui?
A. Jakubčionis: 1953–1954 m. didesnių pokyčių lyg ir nesijautė. Šokas pasaulį ištiko po 1956 m., kada N. Chruščiovas pasmerkė Staliną ir jo veiksmus. Tada iš tikrųjų Sovietų Sąjunga ir Stalino sistema buvo nusivilta. Kai kuriose šalyse buvo nusivilta komunizmu, kaip ateitimi, todėl susilpnėjo arba ir iširo komunistų partijos.
- Stalinas mirė prieš 60 metų. Koks vis dar pastebimas diktatoriaus palikimas Rusijoje ir pasaulyje?
N. Maliukevičius: Svarbiausia, koks dabar Stalino vaidmuo Rusijoje, ir mums ypač įdomu stebėti, kaip kyla idėjos sugrąžinti Stalingrado vardą, kaip per Stalingrado mūšio minėjimą važinėja autobusai su Stalino atvaizdu. Tai parodo Stalino vaidmenį šiuolaikinėje Rusijoje. Aš manau, tai labai įdomu ir paradoksalu. Vis dėlto tai iliustruoja tam tikrą Rusijos požiūrį ne tik į savo praeitį, bet ir į savo ateitį, Rusija susigrąžina sovietinę praeitį kaip savą.
- Apie Staliną rašyta ir kalbėta labai daug. Regis, bent jau daugumos žmonių nuomone, tai tikrai kruvinas diktatorius. Kaip jums atrodo, kodėl iki šiol yra garbinančių Stalino asmenybę, nes panašu, kad jų gretos, ypač Rusijoje, didėja?
N. Maliukevičius: Šis fenomenas labai įdomus ir yra susijęs su tokiu reiškiniu, kaip asmeninės patirties nebuvimas. Ypač dabar, mirties metinėms artėjant, Rusijoje atliekamos sociologinės apklausos ir sakoma, kad dauguma rusų suvokia tą terorą, represijas, kurias vykdė Stalinas. Tačiau kita dalis rusų didžiuojasi stalinistiniu laikotarpiu, kaip Rusijos didybės simboliu. Šiuo atveju Rusija vertinama kaip didi valstybė.
Kitu atveju Stalino valdymo laikotarpis vertinamas iš asmeninės patirties. Mes Lietuvoje sakome, kad nėra šeimos, nesusidūrusios su represijomis, tai ką jau šnekėti apie Rusijos visuomenę, kur tikrai didžiulis skaičius šeimų asmeniškai išgyveno stalinizmo tragediją.
Šis paradoksas labai įdomus ir iliustruoja ne tik kolektyvinę Rusijos traumą, bet ir tam tikrą šiuolaikinę (aš net pavadinčiau šizofrenišką) Kremliaus politiką, kai bandoma pozityviai ir naujai interpretuoti trauminę patirtį ir pateikti ją kaip aspektą, kuriuo galima didžiuotis.
- Pone Jakubčioni, ką jūs pridurtumėte?
A. Jakubčionis: Rusija buvo didelė, ji buvo imperija, rusams Sovietų Sąjunga buvo Rusija ir, žlugus Sovietų Sąjungai, jie neteko vieno iš savo pasididžiavimo objektų. Be to, Rusijos istorijai vienas iš labiausiai širdį glostančių dalykų buvo pergalė Antrajame pasauliniame kare, todėl, kai bandoma ją kvestionuoti, kyla didžiulis nepasitenkinimas ir pabrėžiama, kad rusai turėjo didį Staliną.
Kitas dalykas, kuris apimtų senesnę Rusijos visuomenės dalį, yra tikėjimas šviesia ateitimi, t. y. komunizmas bus gražus ir pan. Žlugus Sovietų Sąjungai, jie šitos svajonės neteko. Turbūt atsisveikinti su svajonėmis visada labai sunku.