„Ir dabar turime pavyzdį, kas tokiu atveju atsitinka. Apklausos akivaizdžiai rodo, kad visuomenė yra kitokios nuomonės apie abortus nei valdžia. 58 proc. žmonių nori, kad liktų dabartinis įstatymas, trečdalis žmonių norėtų dar liberalesnių sąlygų ir tik 6 proc. palaikytų absoliutų abortų draudimą“, – pastebi A. Kozak.
– Lenkijos parlamentas spalio 6 d. atmetė įstatymą, kuriuo norėta įvesti absoliutų abortų draudimą. Kaip apskritai buvo prieita prie tokio įstatymo priėmimo svarstymo?
– Apie tai sklando labai skirtingų naratyvų. Pirmiausia, kai kalbame apie abortų reguliavimą, tai pasako apie galios siekį visose srityse ir ryšius su Bažnyčia. O dabartinė valdančioji partija tikrai turi daug sąsajų. Tokiu būdu ji moka skolą už Bažnyčios paramą per rinkimų kampaniją. Be to, jei šis įstatymas būtų buvęs priimtas, valdžia būtų galėjusi valdyti ne tik materialias sistemas, bet ir žmonių moralinius įsitikinimus, teisę į laisvus sprendimus.
Iki šiol teko pastebėti, kad valdantieji nekreipė dėmesio į nuotaikas visuomenėje daugeliu klausimu. Akivaizdu, kad po protesto jie bus dėmesingesni. Apskritai tai nėra naujas dalykas, feminizmo atstovės apie tai kalbėjo 6–7 dešimtmetyje, kad valdžia, siekdama išplėsti savo galią, siekia kontroliuoti moteris. Apie tai XX a. pradžioje kalbėjo Simone de Beauvoir. 4-ajame dešimtmetyje pati Lenkija turėjo savo S. de Beauvoir – tai buvo Irena Krzywicka, kuri rašė apie moterų išgyvenimus, sveikatą po nelegalių abortų.
– Kodėl pati valdžia nusprendė, kad reikia tokio įstatymo? Kokie buvo argumentai?
– Tiek man, tiek kitiems komentatoriams visa tai atrodė labai miglota. Šis įstatymo projektas buvo parengtas atsižvelgus į piliečių iniciatyvą, kurią parlamentui pateikė koalicija „Sustabdykite abortus“. Vis dėlto valdžia diskusijose to dažnai neminėjo. Dažniausiai buvo sakoma: „Pažiūrėkite, kiek vaikų Lenkijoje miršta, tai barbariška.“ Neteko girdėti, kad per diskusijas sakiniai būtų formuluojami kaip nors taip: „Mes svarstome apie tokį įstatymo projektą, nes...“
– Minėjote apie valdančiosios partijos ir Bažnyčios ryšius. Ar partija pati viešai apie tai deklaruoja?
– Prieš kelias dienas viena parlamento narė „Twitterio“ paskyroje parašė, kad jie esą iš Bažnyčios gavo leidimą balsuoti prieš šį įstatymą. Bet tai tik išskirtinis pavyzdys, manau, kad šiek tiek netipinė politikė nesuprato, ką daro. Pagrindiniai partijos lyderiai niekada viešai nėra pripažinę, kad Bažnyčia jiems daro įtaką, tačiau tai nuolatos galima suprasti tarp eilučių.
Vis dėlto jie ne kartą atvirai sakė, kad Bažnyčios nuostatos yra labai svarbios ir iš esmės atspindi tai, kokia Lenkija yra apskritai. Dešinieji taip pat sako, kad jų pažiūros sukurtos ant Bažnyčios pažiūrų pamatų. O kai prasidėjo diskusijos apie abortų draudimą, šie politikai naudojo pavyzdžius iš Biblijos ir rėmėsi tuo, ką apie tai sako Bažnyčia.
– Lenkijoje apie 90 proc. gyventojų save laiko katalikais. O štai per protestus matėme tiek daug žmonių. Ar tai nėra ir tam tikras protestas prieš Bažnyčią, jei, kaip sakote, tokio įstatymo svarstymai galėjo būti padiktuoti ir iš Bažnyčios pusės. Ar tai galima pavadinti tam tikra tapatybės suvokimo kova?
– Lenkų identitetas – labai sudėtingas dalykas. Bažnyčia Lenkijoje visada buvo labai svarbi. Per karus, sukilimus. Nuo 9-ojo dešimtmečio Bažnyčia buvo stipriai susijusi su demokratine opozicija. Kai žlugo tarybinės respublikos, į valdžią atėjo demokratinė opozicija, kuri tarsi turėjo sumokėti skolą už tą paramą. Tačiau dabar galite pastebėti, kad Lenkijos Katalikų bažnyčios tapatybė nėra tokia pati, kaip Bažnyčios Vatikane ar kai kuriose kitose katalikiškose šalyse. Dėl griežtų pažiūrų, įtakos politiniam gyvenimui kartais juokaujame, kad Lenkijos Bažnyčia gali atsiskirti nuo Vatikano ir sukurti savo Bažnyčią. Kartais gali pasirodyti, kad Lenkijoje Bažnyčia apskritai yra kaip atskira politinė jėga.
Grįžkime prie jūsų klausimo dėl tapatybės. Kai lenkai labai nusivilia valdžia, jie neina balsuoti. Taip buvo per paskutinius rinkimus. Aktyvių rinkėjų procentas buvo labai žemas. Balsuoti ėjo tik vyresni žmonės. Ir štai todėl dabar valdžioje turime politikus, už kuriuos balsavo lenkai, pakeliui ėję iš sekmadienio mišių. Manau, dabar būtų visiškai kitaip. Visuomenėje juntamos visiškai kitokios nuotaikos, žmonės pradeda suprasti, kodėl svarbu balsuoti, ir dabar turime pavyzdį, kas tokiu atveju atsitinka. Apklausos akivaizdžiai parodo, kad visuomenė yra kitokios nuomonės apie abortus nei valdžia. 58 proc. žmonių nori, kad liktų dabartinis įstatymas, trečdalis žmonių norėtų dar liberalesnių sąlygų ir tik 6 proc. palaikytų absoliutų aborto draudimą.
– Kaip manote, į ką gali išsivystyti Juodojo protesto judėjimas?
– Pirmiausia valdžia rimtai išsigando. Niekados neteko matyti, kad valdančiosios partijos politikai pažiūras pakeistų taip greitai. Prieš savaitę jie kalbėjo visai kitaip, o dabar sako, kad jie niekada net negalvojo apie tokį įstatymą, nesvarbu, kad jų ankstesni pasisakymai buvo užfiksuoti. Spėju, kad, jeigu iš judėjimo neišsivystys politinė partija, parlamente atsiras politikų ar partijų, kurios garsiau kalbės apie moterų padėtį, jausdamos, kokia didelė ir stipri jėga stovi už jų nugarų. Be to, juk tai yra rinkėjai, kurie kažko nori, kurie keičia jėgų pusiausvyrą šalyje.