Kariai iš valstybinių televizijos kanalų

– Dabar jau Nobelio laureatė Svetlana Aleksijevič neseniai interviu „Radio Polša“ pasakojo, kad rusų televizijos žurnalistai yra nusikaltėliai. Kaip vertinate televizijos vaidmenį suformuojant tuos 86 proc., kurie remia V. Putiną?

– Televizijoje dirba kariai ir samdiniai, kurie labai prastai įsivaizduoja, kam pasiryžo. Kai visi šie dalykai prasidėjo, visus senus informacinių karų vilkus kvietė, su visais kalbėjosi. Siūlė pakankamai įdomias sąlygas. Iš karto nusprendžiau, kad į šią istoriją nelįsiu supratęs, kad teks anksčiau ar vėliau prisiimti atsakomybę, kuri greičiausiai nebūtų tik administracinė.

Jaunesni ir kvailesni sutiko. Kokias pretenzijas jiems galėsite pateikti? Jie jums aiškins, kad veikė dėl meilės tėvynei. Ši formuluotė visiškai beprasmiška, bet jiems į veną įšvirkšta ideologinio narkotiko, todėl jie visa tai išdarinėja. Tikrai netikiu, kad galima „zombuoti“ 86 proc.

Žmonės tiki tik tuo, kuo beprotiškai nori tikėti. Pornografinis žurnalas gali sukelti erekciją, tačiau jis negali išauginti penio. Taigi jie sukėlė erekciją penio, kuris visada buvo, yra ir, įtariu, bus, kol neišsidalins į daugybę mažų nebe tokių pavojingų penių.

– Vis dėlto Kremlius yra temos autorius?

– Žinoma.

– Kas vykdė šį įsakymą? Žmonės iš dešimtojo dešimtmečio ar XXI a. pirmojo dešimtmečio karta?

– Tai visiškai skirtingi žmonės. Supraskite, kad triukšmingos Hagos ar Niurnbergo proceso nebus. Neturime tokio aštraus skalpelio, kad atskirtume naudos siekimą ir nesąžiningumą nuo taip vadinamosios meilės Rusijai, nacionalinės gerovės įsivaizdavimą nuo fašizmo ir „juodašimtininkų“ isterijų. Vis tiek jie sakys, kad kovojo už tėvynę.

– „Rossija“ televizijos kanalo žurnalistas Ernestas Mackevičius būtent taip ir pasakė apie save ir savo kolegas – esame apkasuose, reikia kariauti. Kada rusų televizija į šiuos apkasus pateko: XXI a. pirmojo dešimtmečio viduryje ar į valdžią atėjus V. Putinui?

– Jie dingo iš mano stebėjimo lauko, ne itin domėjausi. Yra kur kas svarbesnių klausimų nei visa ši propaganda. Visa tai neišvengiama, valstybė – savotiškas pitekantropas. Jis turi kaulą, jį pakels ir smogs į kaktą tam, kas sėdės šalia, jei prireiks atimti kailį, moterį ar varlę, kurią kartu pagavo ir nori suėsti.

Na, pasinaudojo jie šiuo instrumentu, juk niekam nebuvo sakoma: „Susitariame: jūs pasirūpinsite košmarišku kruvinu fašizmu, o mes už tai jums mokėsime“. Pasikartosiu: visa tai buvo vykdoma „kovos už tėvynę“ režimu. Kadangi iš esmės žurnalistų brolija, atvirai pasakius, nėra labai išmintinga ir išsivysčiusi publika, masalas buvo prarytas ir net po to nevemta.

Propagandos efektas

– Galiausiai rusai patikėjo, kad Ukrainoje darbuojasi fašistai...

– Nepervertinkite. Rusai norėjo patikėti, kad Ukrainoje veikia fašistai. Ar rusai nori karo? Tikrai taip! Jiems reikalingas priešas, būtina ko nors nekęsti. Juk neapykanta – vienintelis dalykas, kuris mokslo, kultūros ir kitų reikšmingų veiksnių neturinčiai Rusijai suteikia galimybę susivienyti ir patirti bendrą sinchroninį orgazmą. Pyktis sėkmingai suvienija akademiką ir milicininką, valytoją ir genetiką.

– Vis dėlto kartais propaganda sukelia nenumatyta efektą. Televizijos kanalas „Rossija“ gegužės mėn. parodė dokumentinį filmą „Varšuvos sutartis“ apie tai, kaip šauniai Sovietų Sąjunga padėjo Čekoslovakijai 1968 m. užkristi kelią kruvinam perversmui. Čekijos ir Slovakijos užsienio reikalų ministerijos pasipiktino – juk šie įvykiai vadinami sovietinės okupacijos pradžia. Argi šio filmo kūrėjai planavo sukelti užsienio politikos skandalą?

– Visų pirma aš nežinau, kam jis skirtas, neturiu nieko bendro su jo kūrimu. Vis dėlto galiu pasakyti, kad iš esmės tuo metu, kai vykdomi daugiau ar mažiau lėšų reikalaujantys dalykėliai, planuojamas taip pat ir tarptautinis skandalas. Kai sulaukiama griežtos reakcijos į vienokį ar kitokį filmą, tai tampa geriausiu įrodymu vidiniam sociumui: „Pažiūrėkite, kokioje apsuptyje esame atsidūrę, kaip visi susierzino dėl mūsų pasakytos tiesos“.

Įtariu, kad neigiama reakcija paprastai dar labiau stiprinama. Juk tam, kad ji garantuotai kiltų, būtina įdėti ypatingų pastangų, įskaitant ir materialines. Kitaip gal ir kils koks sambrūzdis, tačiau aiškių pareiškimų, deklaracijų iš reikiamų tribūnų nebus. Jiems reikalingas priešas – jie jį gauna, atgabena reikiamą priešų kiekį.

– Kiek šią situaciją galima kontroliuoti? Susidaro įspūdis, kad rusai paprasčiausiai nesupranta, kaip sutvertas ir kaip gyvena šiuolaikinis pasaulis. Televizorius to tiesiog neperteikia.

– Kalbama apie 86 proc. Šie žmonės rimtai nusiteikę žiūri „Ekstrasensų mūšį“ arba laukia eilėje prie kokio nors Dievo Motinos diržo, smaginasi tikėjimu į Dievą ir kitais neolitiniais džiaugsmais. Apie ką gi mes galime šnekėti, kokiu lygmeniu? Nesibaigiančios nesuvokimo, neįtikėtino nesiorientavimo erdvėje, šiuolaikiškume ir pasaulyje apraiškos. Klebonai užėmė vadovaujančias aukštumas ne tik todėl, kad siūlo gerus kyšius ir moka puoštis, bet dar ir todėl, kad pasitaikė tokia galimybė.

Pamirškite apie gyventojus – šis veiksnys Rusijoje nereikšmingas. Rusijoje visada viską suderina 2-3 proc. „kitokių“ savo kūrybingumu, drąsa, protu, išsilavinimu ir galiomis, o dauguma savo ruožtu pakeis politines ir religines pažiūras per 12 valandų į visiškai priešingas.

Europietiška alternatyva

– Šiuo metu Europos Sąjunga mėgina atsakyti į Rusijos propagandą. Lenkija ir Nyderlandai norėjo šiems tikslams įgyvendinti įsteigti televizijos kanalą. Estija rugsėjo mėn. pabaigoje pradėjo rusakalbiams šalies gyventojams skirto televizijos kanalo transliacijas. Ar šis sumanymas gali būti sėkmingas?

– Žinoma. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios buvo prasmės prekiauti džinsais net ir tada, kai džinsų dėvėjimas buvo prilyginamas vos ne tėvynės išdavystei. Laimėjo džinsai. Lenkija, Estija, Čekija ir visos kitos ES šalys narės atstovauja Europai, t.y. tam tikrai esminei, svarbiausiai pasaulio sistemai, o Rusija – tai sergantis jos filialas. Žinoma, tokia situacija taps puikia proga šiems 2-3 proc. „kitokių“ Rusijoje šiek tiek lengviau kvėpuoti, nes žinos, kad jie nėra vieniši, nėra pamesti.

Kaip bebūtų keista, visose Europos šalyse pakampiuose iš tiesų slapstosi nuostabą keliantys asmenys, kurie garsiausiai šaukė „Krymas mūsų“. Vis dėlto jūs pernelyg daug reikšmės suteikiate jų šūkavimams. Patikėkite, pasikeitus valdžiai Rusijoje jie ims šaukti visiškai priešingus dalykus. Sėdės, įtemptai kasysis pakaušius, Krymą atiduos. Iš tiesų visa ši situacija neįtikėtinai įdomi, neišvengiama, nors kol kas ir sunkiai įsivaizduojama.

– Manote, kad atiduos?

– Žinoma, esu tuo tikras.

– Grįžkime prie propagandos. Atkreipiau dėmesį, kad mūsų tėvynainiai užsienyje įsijungia „Pervyj kanal“ ne dėl informacijos, o dėl emocijų. Ar šie nauji Europos televizijos kanalai turėtų skleisti kontrpropagandą, ar imtis vien tik informavimo?

– Nebūna vien tik informavimo. Objektyvumas – tai meninė priemonė, kurią galima naudoti arba galima jos nenaudoti. Manau, mes čia su jumis sėdime, o tie, kurie realiai vykdys prieš Rusiją nukreiptą veiklą, net jau apskaičiavo, kaip maskuoti gražią ir protingą propagandą pateikiant ją kaip grynus faktus. Apskaičiavo, kiek reikia pridėti objektyvumo kaip meninės priemonės. Atsižvelgiant į tai, kad Rusija kelia tam tikrą siaubą, šis dalykas taps gera motyvuojančia priemone gero radijo, geros televizijos sukūrimui.

– Žmonės iš Rusijos spruks į Vakarus, kad galėtų dirbti ten esančiose televizijos ir radijo stotyse?

– Manau, kad ten atsiras specialistų, nes mūsų žmonėms bus sunku bėgti: teks vilkti didžiules žiurkių uodegas, augintas pastaruosius 2-3 metus patriotinių kanalų eteriuose. Be to, į juos nebus žvelgiama rimtai, t.y. jiems reikia duoti laiko atgailavimui, paaiškinti, kad jų vaikus grasinta išvežti į tundrą, o juos pačius tardė rūsiuose, todėl jie pasakojo apie nukryžiuotus berniukus. Duokite jiems laiko, jie atsigaus ir taps normalūs.

– Jūsų vertinimais, ar Rusijoje dar yra likę nepriklausomų informacijos šaltinių ir nepriklausomų žurnalistų?

– Taip, yra. Praktiškai visi intelektualai – šioje barikadų pusėje: Latynina, Babčenka, Velleris. Kitoje pusėje – neaiškūs berniukai, vadinantys save rašytojais, nuplikę erezijų skleidėjai, kurie bus reikalingi tik iki tos akimirkos, kada pasikeis vektorius, o vėliau jie bus pasmerkti visą gyvenimą stovėti požeminėje perėjoje. Valstybė pasielgė ganėtinai išmintingai, yra rezervatų, tokių kaip „Snob“ ar „Echo Moskvy“.

Ten suvaryti visi mąstantys kitaip, „kitokie“, jiems suteikta galimybė daryti tai, ką jie nori. Puikiai suprasdami, kad tai neturės jokios įtakos 86 proc. „juodašimtininkų“ patriotinės visuomenės. Šiuo metu bręsta nuostabūs talentai, puikūs žurnalistai, kurie dar garsiau praneš apie save. Šalinami nuostabūs žmonės, tokie kaip Levas Šlosbergas (Tyrimo dėl Pskovo desantininkų žūties autorius). Juk jų yra, maža to, jie savo arijas atlieka labai niūrių autoritarinių dekoracijų fone.

Susidūrimas su realybe

– Tai dekoracijos ar autoritarinis režimas?

– Dekoracijos. Kai manęs paklausia, ar Rusijoje veši fašizmas, aš klausiu, iš kur gali atsirasti fašizmas šalyje, kurioje nėra pramonės? Ten, kur nėra 5-6 mln. įtūžusių, tvirtų ir sočių proletarų, kurie eitų karti žydų ir kitų žurnalistų, šturmuotų laikraščių redakcijas? Patriotinės ir stačiatikiškos kalbos, kalbelės, džiaugsmingi šūkiai, švytinčios akys sužinojus, kad ir vėl ką nors bombarduojame, - visa tai netikra, visa tai labai greitai praeina.

– Ar visuomenė ir valdžia gali užsižaisti? Bombardavimai Sirijoje, pavyzdžiui, jau liečia labai rimtų pasaulio žaidėjų interesus.

– Mano manymu, jau geriau tegul bombarduoja Siriją nei Ukrainą, juk jiems vis tiek ką nors bombarduoti reikia. Jie turi bombonešių, naikintuvų, bombų. Dabar atsirado teisėta galimybė ką nors bombarduoti ir rodyti tai per visus kanalus, rodyti puikų serialą su pakilimais, naikintuvais ir herojais.

– Pabaigoje apie Rusijos ir Ukrainos tautas. Ar stipriai šias tautas išskyrė karas? Ar dabartinė situacija gali pasikeisti?

– Žaizda, kuri dėl Rusijos kaltės atsirado Ukrainoje, labai gili, ji stipriai kraujuoja. Tikėtina, kad tokie dalykai neatleistini. Net ukrainiečių geranoriškumas šiuo atveju gali neatlaikyti ir šie santykiai bus prasti visada. Bent jau tol, kol išaugs 3-4 kartos, kurioms neberūpės visa tai. Maža to, visi dalykai linkę pasenti. Žmonės supras, kad tai – dirbtinos ir labai pavojingos sąvokos. Kai toks susivienijimas galimai įvyks... Žodžiu, velniai žino, bet vis dėlto prisidirbome mes tikrai nemažai.