Ketvirtadienį išleistoje žurnalistės Marit Christensen knygoje „Motina“ (Moren), pagrįsta daug valandų trukusiais pokalbiais su Wenche Behring Breivik, sakoma, kad ji pavadino save liūdniausia pasaulyje motina, kuri savo sūnų ir myli, ir jo nekenčia. A. B. Breiviko motina jau yra mirusi.
Motina teigė nieko nežinojusi, kad jos sūnus planuoja atakas, įvykdytas 2011-ųjų liepos 22 dieną. Ji prisiminė, kaip pagamino jam spagečių, kurie aušo, bergždžiai laukė jo sugrįžtančio, žiūrėdama naujienų pranešimus apie nežinomo užpuoliko sprogdinimus bei šaudymus.
Moteris apsipylė ašaromis, kai policija tą vakarą atvyko į jos namus ir pranešė, kad jos sūnus kaltas dėl žudynių – aštuonių žmonių gyvybes nusinešusio sprogdinimo Osle ir šaudymų netoliese esančioje saloje, kur buvo nužudyti 69 žmonės, daugiausiai paaugliai.
Prieš islamo „įsigalėjimą“ Europoje ir multikultūralizmą griežtai pasisakantis fanatiškų pažiūrų A. B. Breivikas, kuriam dabar 34 metais, atlieka laisvės atėmimo bausmę griežčiausio režimo Norvegijos kalėjime už atakas prieš Darbo partijos vadovaujamą vyriausybę ir jos jaunimo organizaciją.
Wenche Breivik kelios dienos prieš savo mirtį šių metų kovą buvo nuvežta greitosios pagalbos automobiliu susitikti su savo kalinamu sūnumi.
Per ankstesnius pasimatymus jiedu būdavo atskirti stiklinės pertvaros, tačiau šį kartą Andersui buvo leista išeiti. Kaip rašoma naujoje knygoje, jis apkabino motiną rankomis, ant kurių tebebuvo uždėti antrankiai, ir sušnibždėjo: „Atsiprašau, kad sugrioviau tau gyvenimą.“
Tačiau A. B. Breivikas nerodė jokios užuojautos savo aukoms, o teisme pareiškė, kad pakartotų savo išpuolius, jeigu turėtų galimybę.
Jo tėvas, buvęs Norvegijos diplomatas, po minėtų žudynių sakė, jog būtų geriau, kad Andersas niekada nebūtų gimęs.
„Aš jo nekenčiu“, – Wenche Breivik sakė apie savo sūnų, kelias dienas praleidusio psichiatrijos ligoninėje, kur atsidūrė dėl žudynių sukelto sukrėtimo. Vėliau motina sakė, kad jaučiasi kalta ir bijanti, jog gali būti nužudyta kerštaujančiųjų.
„Niekada negalima liautis mylėjus savo vaiko ... Tokia prigimtis“, – M. Christensen komentavo Wenche Breivik prieštaringas emocijas.
Prieš pat savo mirtį Wenche Breivik nutraukė savo bendradarbiavimą su M. Christensen, sakydama, kad nenori, jog ta knyga būtų išleista. Tačiau leidykla „Aschehoug“ nepaisė jos valios, argumentuodama, kad ši biografija yra svarbi visuomenei.