Tačiau dauguma valstybių žlunga ne su trenksmu, bet palaipsniui. Jas sugriauna ne įsiplieskę karai ar smurtas: jų piliečiai tiesiog neturi galimybių geresniam gyvenimui, kadangi valdžia pasmerkė juos visą gyvenimą vargti skurde. Toks lėtas merdėjimas būdingas Užsachario Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos valstybėms, kurių gyvenimo lygio standartai toli gražų neatitinka Vakarų standartų.

Tragiškiausia, kad valstybės žlugdomos tyčia. Jos žlunga, nes yra valdomos ekonominių institucijų, kurios slopina iniciatyvą, nepritaria naujovėms, žlugdo savo piliečių talentus, atimdamos iš jų bet kokias galimybes. Tokioms institucijoms galios suteikiamos sąmoningai, ne per klaidą, nes tai naudinga elitui dėl naudingųjų iškasenų ar apsaugotų monopolijų. Elitas klesti visuomenės sąskaita. Jam į naudą ir korumpuotos politinės institucijos.

Visgi ant išnaudojimo pamatų kuriamos valstybės neišvengiamai žlunga, kartu sužlugdydamos ir korumpuotą valdymo sistemą.

Kasmet žlugusių valstybių indekse atsispindi tragiška žlugusių valstybių statistika. Čia pateikiame 10 būdų, kaip tai atsitinka.

Daugiau skaitykite apačioje:

Šiaurės korėjiečiai

Šiaurės Korėjos ekonominė sistema beveik nepalieka jokių galimybių žmonėms turėti nuosavybės. Valstybei priklauso viskas, įskaitant beveik visą žemę ir kapitalą. Žemės ūkis organizuojamas per kolektyvinius ūkius. Gyventojai dirba valdančiajai Šiaurės Korėjos Darbininkų partijai, o ne sau. Tai žlugdo jų troškimą, kad jiems sektųsi.

Šiaurės Korėja galėtų būti kur kas turtingesnė. 1998 metais viena Jungtinių Tautų (JT) misija nustatė, kad šios šalies traktoriai, sunkvežimiai ir kita žemės ūkio technika buvo paprasčiausiai nenaudojami.

Praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje ūkininkams buvo leidžiama turėti nedidelius nuosavus žemės plotelius ir parduoti savo užaugintą produkciją. Tačiau net tai nepadėjo paskatinti žmones imtis iniciatyvos. 2009 metais vyriausybė įvedė naują valiutą ir leido žmonėms išsikeisti tik 100 tūkst. – 150 tūkst. senųjų vonų (remiantis juodosios rinkos kursu, tai atitinka maždaug 95–110 litų). Žmonės, kurie dirbo ir turėjo santaupų senąja valiuta, jas prarado.

Tačiau suklestėti nepavyko ne tik Šiaurės Korėjos ekonomikai – jos gyventojai tikrąja to žodžio prasme taip pat nepaaugo. Įstrigę ydingame cikle, šiaurės korėjiečiai yra ne tik skurdesni už savo kaimynus pietų korėjiečius, bet ir atsilieka nuo jų savo ūgiu – vidutiniškai 7,5 cm.

Uzbekistaniečiai su medvilne

Prievarta neabejotinai veda prie valstybės žlugimo. Tačiau iki šiol dauguma ekonomikų buvo paremtos prievartiniu darbu – pakanka prisiminti vergovę, baudžiavą ir kitas priverstinio darbo formas.

Tiesą sakant, strategijų, kaip priversti žmogų daryti tai, ko jis nenori, sąrašas yra tiek pat ilgas, kaip ir visuomenių, kurios jomis rėmėsi. Tačiau daugumoje tokių visuomenių, pradedant Roma ir baigiant JAV pietine dalimi, dėl prievartinio darbo buvo jaučiamas inovacijų ir technologinės pažangos trūkumas.

Šiuolaikinė Uzbekija yra puikus pavyzdys, kaip atrodė tokia tragiška praeitis. Vienas pagrindinių Uzbekijos eksportuojamų produktų yra medvilnė. Rugsėjį, kai subręsta medvilnės rutuliukai, mokyklos ištuštėja, nes moksleiviai priverčiami rinkti derlių. Užuot dirbę pedagoginį darbą, mokytojai tampa darbo prievaizdais. Vaikams, priklausomai nuo jų amžiaus, nustatomos kasdienės kvotos – surinkti nuo 20 iki 60 kg medvilnės.

Daugiausia naudos iš tokios sistemos turi prezidentas Islamas Karimovas ir jo bičiuliai, kontroliuojantys medvilnės auginimą ir pardavimą. Šiuo atveju pralaimi ne tik 2,7 mln. vaikų, kurie būna priversti sunkiomis sąlygomis lenkti nugaras medvilnės laukuose, užuot mokęsi mokykloje, bet ir uzbekų visuomenė apskritai, kuriai taip ir nepavyko išbristi iš skurdo. Šiandien vidutinės uzbekų pajamos mažai skiriasi nuo tų, kurias jie gaudavo žlugus Sovietų sąjungai – išskyrus, žinoma, I. Karimovo šeimą.

Pietų Afrika

1904 metais Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) kalnakasybos pramonė sukūrė kastų sistemą darbo vietoms. Nuo tada tik europiečiai galėdavo dirbti darbus, kuriems reikėdavo profesinių įgūdžių.

Šis „spalvos barjeras“, kaip jį vadino afrikiečiai, 1926 metais išplito į visą ekonomiką ir gyvavo iki 1980-ųjų, neleisdamas juodaodžiams pietų afrikiečiams išnaudoti savo talentą ir įgūdžius. Jie būdavo pasmerkti dirbti juodus darbus kasyklose ir ūkiuose.

Nenuostabu, kad PAR apartheido metais beveik šimtmetį nesugebėjo pagerinti gyvenimo standartų 80 proc. gyventojų. Likus 15 metų iki apartheido pabaigos, PAR ekonomika buvo susitraukusi. Nuo 1994 metų, kai šalyje įsivyravo demokratija, ji pradėjo augti.

Buvęs Egipto prezidentas H.Mubarakas su žmona Suzanne

Kai elitas kontroliuoja ekonomiką, jie dažnai pasitelkia savo galią, kad sukurtų monopoliją ir užkirstų kelią naujų žmonių bei įmonių atėjimui. Būtent taip tris dešimtmečius funkcionavo Egiptas, valdomas Hosni Mubarako.

Vyriausybei ir kariuomenei priklausė didžiulė ekonomikos dalis – kai kuriais skaičiavimais, net iki 40 proc. Net „liberalizavus“ ekonomiką, daugybė verslo įmonių buvo privatizuotos H. Mubarako ir jo sūnaus Gamalio draugų.

Stambūs ir režimui artimi verslininkai, pavyzdžiui, Ahmedas Ezzas (geležis ir plienas), Sawirisų šeima (telekomunikacijos, gėrimai, žiniasklaida) ir Mohamedas Nosseiras (gėrimai bei telekomunikacijos), iš valstybės sulaukdavo ne tik apsaugos, bet ir gaudavo vyriausybinių kontraktų bei milžiniškas banko paskolas, neįkeisdami jokio turto.

Šie stambūs verslininkai būdavo vadinami „banginiais“. Jų viešpatavimas ekonomikoje nešdavo pasakišką pelną režimo vidaus asmenims, bet užkirsdavo galimybes plačiosioms Egipto masėms išbristi iš skurdo. Tuo tarpu Mubarakų šeima valdė milžinišką turtą, kuris galėjo siekti net 70 mlrd. dolerių (191 mlrd. litų).

Naujos technologijos yra itin griaunančios. Jos nušluoja senus verslo modelius, o egzistuojančius įgūdžius bei organizacijas paverčia atgyvenomis. Jos perskirsto ne tik pajamas ir turtą, bet ir politinę valdžią. Tai skatina elitą užkirsti kelią pažangai. Jiems gerai, bet ne visuomenei.

Pažiūrėkite, kas įvyko, kai Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose XIX a. plėtėsi geležinkelių tinklas. Kai Austrijos imperatoriui Pranciškui I buvo pasiūlyta nutiesti geležinkelį, jį vis dar persekiojo 1789 metų Prancūzijos revoliucijos šmėkla. „Ne, ne, neturėsiu ką su juo daryti. Labiau bijau, kad šalyje nekiltų revoliucija“.

Tas pats iki 1860 metų vyko ir Rusijoje. Naujas technologijas blokavęs caro režimas buvo saugus, bent jau kurį laiką. Tuo metu, kai Britanija ir Jungtinės Valstijos sparčiai augo, Austrija ir Rusija atsiliko.

1840-aisiais mažytėje Britanijoje siautė tikra geležinkelių manija: čia buvo nutiesta daugiau kaip 9600 km geležinkelio, o neaprėpiamoje kontinentinėje Rusijoje tuo metu buvo tik vienas 27 km ilgio geležinkelis, kuris iš Sankt Peterburgo vedė į caro rezidencijas Puškine bei Pavlovske.

Būtina sėkmingos ekonomikos priežastis – efektyvi centralizuota valstybė. Be jos nėra vilčių užtikrinti tvarką, efektyvią teisinę sistemą, ginčų sprendimo mechanizmus ar pagrindines visuomenės geroves.

Somalis ar Pietų Sudanas turi tarptautinės bendruomenės pripažįstamas vyriausybes, jos turi mažai galių už sostinės ribų, o kartais net ir jose yra bejėgės. Abi valstybės buvo įkurtos ant visuomenių, kurios niekada neturėjo centralizuotos valstybės, o buvo pasidalijusios į klanus, kuriuose sprendimus priimdavo vyrų tarybos. Nė vienas klanas niekada nesugebėjo dominuoti ar sukurti nacionaliniu mastu pripažįstamų įstatymų ar taisyklių. Jie niekada neturėjo politinių postų, administratorių, mokesčių, vyriausybinių lėšų, policijos ar teisininkų – kitaip tariant, niekada neturėjo vyriausybės.

Tokia padėtis išliko ir kolonijiniu Somalio periodu. Britai net nesugebėdavo surinkti balsavimo mokesčio – įprasto finansinio pamato jų kolonijoms Afrikoje. 1960 metais paskelbus nepriklausomybę, buvo dedamos pastangos sukurti efektyvią centralizuotą valstybę, pavyzdžiui, per Mohamedo Siado Barrės diktatūrą, tačiau praėjus daugiau kaip penkiems dešimtmečiams, galima nedvejojant sakyti, kad jos žlugo. Pavadinkime tai Somalio taisykle: be centralizuotos valstybės negali būti įstatymų ir tvarkos; be įstatymų ir tvarkos negali būti tikros ekonomikos, o be tikros ekonomikos šalis yra pasmerkta žlugti.

Kolumbija nėra Somalis. Tačiau jos vyriausybė taip pat negali ar nenori išplėsti savo galių bene pusei šalies teritorijos, kurioje dominuoja kairiojo sparno sukilėliai ir vis daugiau dešiniojo sparno sukarintų grupuočių. Galbūt narkotikų prekeiviai ir slapstosi, tačiau dėl valstybės galių stokos didžiojoje šalies dalyje trūksta ne tik viešųjų paslaugų (kelių, sveikatos apsaugos), bet ir aiškiai apibrėžtų, įtvirtintų nuosavybės teisių.

Tūkstančiai provincijose gyvenančių kolumbiečių naudojasi tik neformaliomis nuosavybės teisėmis arba tokiomis teisėmis, kurioms trūksta teisėtumo. Nors tai netrukdo žmonėms pirkti ar parduoti žemę, tokios nuosavybės teisės sustabdo jų iniciatyvas investuoti – o netikrumas dažnai baigiasi smurtu.

Praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais Kolumbijoje 5 mln. ha žemės buvo atimta prievarta, paprastai atstačius šautuvą. Padėtis tapo tokia bloga, kad 1997 metais centrinė vyriausybė leido vietos valdžiai provincijose uždrausti bet kokius žemės sandorius. Rezultatas? Daug Kolumbijos vietovių nesugebėjo įsilieti į šiuolaikinę ekonominę veiklą ir pasiliko skendėti skurde, nekalbant apie tai, kad jos tapo rojumi ginkluotiems sukilėliams bei kairiojo ir dešiniojo sparnų sukarintoms organizacijoms.

Kalka ir netoliese esantis Akomajas yra dvi perujiečių provincijos. Abi įsikūrusios aukštai kalnuose ir abiejose gyvena inkų palikuonys, auginantys tuos pačius javus. Tačiau Akomajas gyvena daug skurdžiau: jo gyventojų vartojimas yra maždaug trečdaliu mažesnis negu Kalkoje.

Reikalas tas, kad pasiekti Akomają iš regioninės sostinės Kusko, senovinio Inkų imperijos centro, yra kur kas sunkiau negu Kalką. Kelias į Kalką yra grįstas, o į Akomają – tragiškos būklės. Norint išvykti už Akomajo ribų, reikia arklio arba mulo. Kalkos gyventojai javus ir pupeles parduoda už pinigus, o Akomajo gyventojai tuos pačius javus augina tik savo pačių vartojimui. Tai įrodo, kokį svarbų vaidmenį atlieka infrastruktūra.

Bolivija

Bolivija turi ilgą kalnakasybos istoriją dar nuo ispanų laikų – istoriją, kuri dešimtmečiais keldavo konfliktus. 1952 metais Bolivijoje kilo masinis sukilimas prieš tradicinį žemės ir kasyklų savininkų elitą. Šios revoliucijos lyderiai buvo daugiausia miestiečiai, nušalinti nuo valdžios. Kai tik jie užgrobė valdžią, konfiskavo didžiąją dalį žemės bei kasyklų ir įsteigė politinę partiją – Revoliucinį nacionalistinį judėjimą (RNJ).

Iš pradžių nelygybė smarkiai sumažėjo. Tačiau RNJ įkūrė vienpartinę valstybę ir palaipsniui panaikino politines teises, kurias buvo suteikusi 1952 metais. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje nelygybė iš esmės jau buvo didesnė negu prieš revoliuciją.

Didžiajai daliai paprastų Bolivijos gyventojų vieną elitą paprasčiausiai pakeitė kitas. Kaimo žmonės tebeturėjo neužtikrintas nuosavybės teises ir būdavo priversti parduoti savo balsus, kad gautų žemės, paskolą ar darbą. Skirtumas tik tas, kad užuot teikę šias paslaugas tradiciniams žemvaldžiams, dabar jie teikė jas RNJ.

Siera Leonė

Intensyvus naudingųjų iškasenų eksploatavimas kursto nestabilumą, nes skatina kitus nuversti dabartinį elitą ir perimti valdžią.

Būtent taip nutiko Siera Leonėje. Siaka Stevensas ir jo Visų žmonių kongreso partija valdė šalį nuo 1967 iki 1985 metų kaip savo asmeninį feodą. Mažai kas pasikeitė ir tuomet, kai S. Stevensas pasitraukė, perduodamas estafetės lazdelę savo protežė Josephui Momoh, kuris tiesiog tęsė grobstymą.

Problema ta, kad tokios rūšies išteklių gavyba kelia giliai glūdinčias nuoskaudas ir skatina diktatoriškus vadovus trokšti valdžios bei uždėti savo rankas ant grobio. 1991 metų kovą Foday Sankoh Jungtinis revoliucinis frontas, remiamas ir veikiausiai vadovaujamas Liberijos diktatoriaus Charleso Tayloro, įžengė į Siera Leonę ir įstūmė šalį į žiaurų, dešimtmečio trukmės pilietinį karą.

F. Sankoh ir Ch. Taylorą domino tik vienas dalykas: valdžia, kurią jie galėtų naudoti deimantams vogti. Jie būtų galėję taip daryti dėl režimo, kurį jau buvo sukūręs S. Stevensas ir jo partija. Šalis netrukus paniro į chaosą. Pilietinis karas nusinešė maždaug 1 proc. visų šalies gyventojų gyvybių, o dar daugybę suluošino. Siera Leonės valstybė ir institucijos visiškai sugriuvo. Iki 1991 metų vyriausybės įplaukos nuo 15 proc. visų nacionalinių pajamų praktiškai sumažėjo iki nulio. Kitaip tariant, valstybė ne tiek žlugo, kiek visiškai išnyko.