Minimalus atlyginimas mus suartino ir padėjo geriau pažinti vienam kitą
Gaudami tūkstančius, aš ir mano antroji pusė grįžę po darbo vis kalbėdavom apie pinigus: kiek tą ar kitą mėnesį uždirbsim, kokius gausim „bonusus”, kur juos išleisim. Kalbos vis sukosi apie litus ir trukdė geriau vienam kitą pažinti. Dabar, kai abu gaunam minimumą, apie pinigus nebekalbam. Kokia prasmė kalbėti apie tai, ko nėra? Lieka marios laiko diskusijoms apie politiką, kultūrą ir meną.
Minimalus atlyginimas mane padarė doresnį
Kai kišenėj šlamėdavo koks tūkstantėlis, velnias į galvą vis grūsdavo nedoras mintis: „Gal kada ištrūkt kur su draugais, pasibūt kaip reikiant kokioj pirtelėj su merginomis?..” Minimalus atlyginimas mane išvadavo nuo mąstymo apie tokias niekšybes. Kurgi aš važiuosiu, kai kišenėse vienas po kito siaučia „Anatolijai”, ir kokia svetima mergina kreips dėmesį į dirbantįjį už 800 Lt popieriuje?
Minimalus atlyginimas padėjo tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju
Gaudamas tūkstančius gėriau prancūzišką vyną ir visokius hainekenus. Dariau blogą darbą - nerėmiau savo šalies gamintojų. Minimalus atlyginimas tą klaidą padėjo suprasti. Dabar aš pasitaisiau. Lyg rūkas nuslinko nuo akių ir pamačiau, kad lentynos lūžte lūžta nuo šaunaus vyno mielais tautiškais pavadinimais - „Klumpės”, „Nemuno Vingis”, „Žara”, „Gojus”. O jau tas jo gardumas ir įvairumas - ir žemuogių, ir aviečių, ir obuoliukų, ir visokio kitokio, net išrankiausiems gurmanams įtinkančio skonio. Ir, svarbiausia, pigu! Nereikia nė dešimties litų, kad grįžčiau namo ramstydamas tvoras ir lodydamas kaimynų šunis.
Minimalus atlyginimas man padėjo užmegzti daug naujų šaunių pažinčių
Vos iš lentynos nutveriu butelėlį „Nemuno vingio” ar „Žaros”, tuoj pat šalia išdygsta koks nors susidraugauti pasiryžęs, seilę varvinantis žmogelis. Ir kaip nepasidalysi su juo šita Dievo ir Lietuvos vyndarių dovana? Taip ir mezgasi naujos pažintys, taip daugėja pažįstamų. Svarbiausia - visi jie patyrę minimalaus atlyginimo nušvitimą, visi žino tikrąją gyvenimo prasmę ir vertę. Draugai, o ne pinigai žmogų daro laimingą. Vienas malonumas kartais pasisėdėti su jais, pasimėgauti kokiu žemuogių skonio vyneliu, padiskutuoti apie politiką, prieiti prie išvados, kad visą valdžią reikia tremti pas baltąsias meškas, o paskui, išsiaiškinus, kad vienas kitą labai gerbiam, patraukti namo. Mano moteris sako, kad po tokių pasisėdėjimų nuo „rašalo” aš labai smirdžiu ir man ima mėlynuoti nosis. Tyliu ir nieko jai nesakau. Argi jos vargšei moteriškai galvelei suvokti, jog kvapas sklinda dėl to, kad dūlėja senasis, sumaterialėjęs mano vidinis „aš”, o nosis keičia spalvą todėl, kad pamažu tyrumu, mėlynumu ima nušvisti mano vidus, mano siela?..
Minimalus atlyginimas iš manęs padarė kulinarijos genijų
Gaudamas tūkstančius nesivarginau sukti galvos dėl maisto gaminimo ir plušėti virtuvėje. Valgiau kavinėse, pirkau pusgaminius iš prekybcentrių. 800 Lt per mėnesį mane atpratino nuo šito kvailo įpročio. Dabar su malonumu plušu prie puodų. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad galima visko tiek prisigaminti iš bulvių. Jei taip ir toliau - po poros metų galėsiu išleisti knygą „Krizės meto virtuvė. Patiekalai iš bulvių ir kruopų”. Na, kokią poros tomų...
Minimalus atlyginimas pažadino meilę žemei ir žemdirbystei
Kai kišenėj šlamėjo pinigai, nemąstydamas leidau juos visokioms nitratų ir chemikalų prifarširuotoms daržovėms. Dabar kuo toliau, tuo labiau jaučiu meilę augalininkystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už šviežių svogūnų laiškų ryšulėlį, jei galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?.. Jau tvirtai žinau: pavasarį čiupsiu lopetą, pusmaišį bulvių ir lėksiu jų kavoti buvusio žolynėlio vietoje. O rudeniui atėjus, kai visi kiti toliau sėkmingai nuodysis pirktomis nitratinėmis bulvėmis, aš, patyręs minimalaus atlyginimo nušvitimą, džiaugsiuos nuosavu ekologišku derliumi.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti nuostabius „Optimos linijos” ir PŽRN (praktiški žmonės renkasi „Norfą”) produktus
Buvo laikai, kai žiūrėdamas į prekių lentynas akimis ieškojau brangesnių, išreklamuotų, atseit kokybiškų produktų. Ech, tas mano naivumas! Tada aš dar nesuvokiau - geriausiems dalykams reklamos nereikia. Jų vardas pats savaime iškalbingas. Pavyzdžiui, koks tikslas mokėti milžiniškus pinigus už firminį pomidorų padažą, jei pradarius butelį reikia kankintis jį kratant į lėkštę? Optimalusis tokių problemų nesukelia. Tik paversk indelį pats išteka lauk. Kam brangiai mokėti už visokias išreklamuotas valymo priemones, jei pačios geriausios kainuoja vos porą litų? Pirkau optimaliųjų šveitimo miltelių. Ir supratau, kad jie tikrai pateisina savo vardą. Užpili ir šveiti, šveiti, šveiti... Kurių galų mokėti 10 ar 20 Lt už nediduką šampūno buteliuką, jei už tris litus gali nusipirkti visą litrą šaunaus, dilgėlėmis kvepiančio produkto? Mano moteris sako, kad jai nuo visų šitokių dalykų skirsta ir pleiskanoja oda, lūžinėja plaukai. Nieko jai nesakau. Argi supras, kad taip ir turi būti? Juk čia lupasi senoji sumaterialėjusio žmogaus oda. Išauš diena, kai iš jos išsiners naujas minimalaus atlyginimo nušvitimą patyręs kūnas.
Minimalus atlyginimas mane padarė tikru vyru
Gaudamas tūkstančius, lyg koks kvailys leidau pinigus visokiems kvepalams, losjonams. Pinigai mane akino ir niekaip nesupratau senos statybininkų tiesos - tikras vyras turi skleisti Dievo ir gamtos jam dovanojamą kvapą. Dabar aš patyriau atsivertimą. Nebeperku viso šito mėšlo, o pokyčiai į gerą - akivaizdūs. Kad ir kiek anksčiau purkšdavausi, šlakstydavausi, mano antroji pusė apie kvapus nieko nekalbėdavo - leidau pinigus, o rezultato jokio. Dabar, vos pakeliu ranką, ji sako, kad mano pažasties kvapas ją verčia iš koto. Koks vyras nesvajoja vienu rankos mostu taip užburti moters, kad tai iš po kojų pradėtų slysti žemė?..
Minimalus atlyginimas padėjo atrasti lietuviškos muzikos aukso klodus
Iki patirdamas nušvitimą, mokėjau šimtus litų tam, kad pamatyčiau visokius nežinia ką dainuojančius svetimšalius. Mokėjau aš, mokėjo valdžia, o dvasingesni nė vienas netapome. Dabar atradau šaunią lietuvišką muziką. Kitą mėnesį į miestelį atvažiuoja Kučinskų Edmundas su savo broliu. Ir jų skleidžiama kultūra prieinama kiekvienam - vos 12 Lt už galimybę pamatyti šaunųjį duetą. Ir kaip žmogus neisi, jei jie dainuoja visiems, patyrusiems minimalaus atlyginimo nušvitimą: „Laimės žiburys sužibo man ir tau... Aš stebiuosi, kokį lobį atradau...”
Minimalus atlyginimas mane suartino su giminaičiais
Buvo laikai, kai vaikydamasis ilgesnės kapeikos pamažu pradėjau tolti nuo savo giminaičių. Tai dirbdavau savaitgaliais, tai drybsodavau lovoje, įsitikinęs, kad po sunkaus darbo nusipelniau poilsio, o ne giminių lankymo. Minimalus atlyginimas atvedė į doros kelią - dabar dažnai važiuoju į kaimą pas gimines, nes žinau, kad ten nemokamai gausiu kokį kiaušinį, puslitriuką medaus, trilitrinį stiklainį raugintų kopūstų, o jei pataikysiu, kai bus pjaunama kiaulė, - tai ir gabalą šviežios mėsytės.
Minimalus atlyginimas man padėjo atrasti gamtos pažinimo džiaugsmą
Gaudamas didelius pinigus galvojau, kad grybai būna dviejų rūšių - pievagrybiai arba gerb. Viktoro gamykloje į stiklainius sugrūsti kelmučiai. 800 Lt per mėnesį padėjo suprasti, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama galybė pačių įvairiausių grybų. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Rudenį nuvažiavau į mišką ir prisirėžiau pilnus kibirus rudų, geltonų, raudonų šitų gamtos dovanų. Nuvaliau, susūdžiau. Dabar valgom. Mano moteris mane keikia, mat jų pavalgius vis paleidžia vidurius. Sako, kad pririnkau šungrybių. Nieko jai nesakau. Ji nesupras, jog viduriuojam dėl to, kad mūsų kūnai atsipalaiduoja pagaliau išsivaduodami iš materializmo pančių...
Minimalus atlyginimas padėjo atrasti tranzavimo džiaugsmą
Uždirbdamas tūkstančius nesukau galvos dėl kelionių. Reikėjo važiuoti - nemąstydamas sėsdavau į mašiną ir važiuodavau. Minimalus atlyginimas man dovanojo kelionės džiaugsmus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavau, - dabar prireikus kur nors važiuoti aš tranzuoju. O tranzavimas dovanoja nuotykius ir naujas pažintis. Neseniai iš Vilniaus mane vežė stambus, didelį naują mersedesą vairuojantis vyrukas. Aš jam pasakojau apie minimalaus atlyginimo džiaugsmus, apie tai, kaip jis suteikia galimybę mėgautis gamta. Kažkur ties Ukmerge jis, matyt, išreikšdamas supratimą, uždėjo ranką man ant šlaunies ir pasiūlė sukti nuo magistralės, pasigrožėti mišku. Atsakiau, kad dabar žiema, kad ten grožio mažoka. Apsikeitėm numeriais ir sutarėm, kad važiuosim grožėtis pražydus žibutėms.
Minimalus atlyginimas padėjo atrasti Dievą
Uždirbdamas tūkstančius visiškai buvau apleidęs savo sielos reikalus. Į bažnyčią nevaikščiojau, išpažinties nėjau, nesimeldžiau, nes buvau įsitikinęs, kad tai senų davatkų pomėgiai. Dabar viskas kitaip. Kas sekmadienį einu į bažnyčią, visas mišias klūpiu ir karštai meldžiuosi prašydamas Dievo man suteikti stiprybės, išmonės ir valios pragyventi už 800 Lt (popieriuje) per mėnesį.
Minimalus atlyginimas man dovanojo laisvę
Gaudamas tūkstančius vis galvojau, kad laikas imti banko paskolą, pirkti butą, naują mašiną ir gyventi kaip visi. Minimalus atlyginimas iš tų kvailų idėjų išvadavo, nes bankai su tokiais kaip aš neprasideda. Dabar suprantu, kad mintys apie paskolas buvo mintys apie savęs parsidavimą į 30-40 metų baudžiavą. Taigi 800 Lt per mėnesį man dovanojo laisvę...
Minimalus atlyginimas man padėjo suprasti lietuviškos poezijos prasmę
Tik pradėjęs gauti 800 Lt per mėnesį suvokiau, ką iš tiesų turėjo galvoje lietuviškos poezijos klasikas Jonas Mačiulis-Maironis, savo eilėse sakydamas „Lietuva brangi, mano tėvyne”.
Minimalus atlyginimas padėjo atrasti tėvynės pažinimo džiaugsmą
Uždirbdamas tūkstančius vis maniau, jog per atostogas reikėtų lėkti kur nors į Egiptą, Italiją ar Prancūziją. Laimei, dabar aš išsivadavau iš tų eretiškų minčių. Kaipgi gali, žmogau, važiuoti lankyti svetimų kraštų, jei tavo gimtinėje tiek nematytų vietų? Kaip gali ramiai žingsniuoti Romos ar Kairo gatvėmis, jei tavo pėda dar nejautė Luokės, Linkuvos, Biržų ir daugybės kitų gimtinės miestų ir miestelių grindinio? Kaipgi gali lankyti išblizgintus Paryžiaus rūmus, jei savoje šalyje šimtai senovinių dvarų?.. Paryžiaus rūmai nenugrius, prancūzai juos prižiūri, tad bus galima nuvažiuot ir ateityje. O va tėvynės dvarus reikia skubėt lankyti, nes greitai nebeliks į ką žiūrėt...
Minimalus atlyginimas man sugrąžino sporto aistrą
Buvau ir esu ištikimas „Žalgirio” gerbėjas. Och, kaip rėkdavau ir šaukdavau iš džiugesio, kai mūsiškiai smeigdavo tritaškius Europos grandams. Dabar televizorius jų neberodo, ir aš netekau vieno didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Laimei, minimalus atlyginimas man sugrąžino aistrą - dabar kas sekmadienį, visas drebėdamas iš jaudulio ir nuo svajonių apie aukso puodą, kaip ir dar milijonas nušvitusiųjų, braukau olimpinės loterijos skaičiukus. Aistra kamuoliui sugrįžo. Och, kaip šaukiu ir keikiuosi, kai pasišokinėdamas iškrinta žalias kamuoliukas, nors man trūks plyš reikėjo juodo...
Dar daug galėčiau prirašyti apie naują gyvenimo pažinimą. Bet turiu bėgti. „Norfa” paleido PŽRN duoną po 0,98 Lt ir pomidorus po 2,99 Lt. Bijau, kad tai sužinos ir kiti patyrusieji minimumo džiaugsmą ir iki vakaro gali nieko nelikti...
Taigi, brangieji, jei jums užteko kantrybės perskaityti viskam, ką surašiau, manau, supratot, kad neverta vykti į Tibetą ar Indiją ir ten blaškytis ieškant sielos nušvitimo. Apsidairykit, jis čia pat, šalia jūsų, vos už 800 Lt per mėnesį...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
