Nežinau, ar prieš 91-erius iškovoję Lietuvos nepriklausomybę žmonės norėtų, kad už juos būtų laikomos pamaldos rusų kalba arba ,kaip dažniausiai nutinka Maskvoje, – lietuviškos pamaldos su rusišku pamokslu. Egoistiškai nusprendžiau, kad ne, ir į bažnyčią nenuėjau. Bet dieną prieš tai – vasario 14-ąją, apsilankiau Maskvos Jurgio Baltrušaičio namuose, kur lietuvių bendruomenė susirinko paminėti Nepriklausomybės atkūrimo metinių.
Kipro Mažeikos, nusipelniusio Rusijos Federacijos veikėjo, senatoriaus, dvigubos pilietybės turėtojo, o nuo praėjusių metų pabaigos ir lietuvių bendruomenės Maskvoje pirmininko diriguojamas pasirodymas vyko sklandžiai. Tiesa, jei ne Vygaudo Ušacko laiškas, šis renginys greičiau panešėtų į šv. Valentino dienos, nei į Nepriklausomybės minėjimą.
Linksmybių netrūko. Visagalis Kipras, apie kurį žino visi Maskvos lietuviai – „žymus žurnalistas, su kurio laidomis išaugo ne viena karta“, pasistengė. Lietuvių bendruomenė, valdingu naujojo šeimininko sprendimu virtusi į „lietuvių bendriją“, turėjo ošti ir dainuoti.
Tarp pakviestųjų garbingi svečiai – Lietuvos ambasadorius Rusijoje Antanas Vinkus, latvių, baltarusių, estų tautinių bendrijų pirmininkai, Maskvos tautybių namų pirmininkas, kultūros atašė Juozas Budraitis, poetas Georgijus Jefremovas. Sąrašas išties įspūdingas.
Ambasadorius išspaudė ašarą
Perskaitomas URM laiškas ir ambasadorius Rusijoje Antanas Vinkus rėžia kalbą. Gražią 10 minučių trunkančią kalbą apie meilę Tėvynei, pagarbą Rusijai ir mažo organo svarbą žmogaus organizme.
„Dydisis rusų diplomatas Aleksandras Gorčakovas pasakė – tarpvalstybiniame bendravime, kaip ir žmogaus organizme, net ir mažas organas yra labai svarbus“, - kalbėjo A. Vinkus.
„Aš labai dažnai kartoju tuos žodžius: turpe est in Patria vivere et Patriam ignorare. Gėda gyventi tėvynėje ir nemylėti jos istorijos. Laimingi tie, kurie nusilenkia tėvų ir protėvių kultūrai, tėvų ir protėvių atliktiems žygdarbiams, kad išliktų Tėvynės vardas, kad galėtume mes kalbėti lietuvių kalba tada, kada mes norim ir ten, kur norim, nes kalba tai yra mūsų motina. Atimk kalbą, atimsi iš mūsų ir motiną. Dėkoju, kad Jūs visi esate čia ir gerbdamas svečius pereisiu į rusų kalbą“, - tęsė ambasadorius.
„Dieve laimink mūsų tėvynę ir laimink, kad mes su kaimynais vis dažniau ir dažniau rastume normalią kalbą“, – A. Vinkaus rusiškai pasakyti žodžiai paliko įspūdį ne vienam. Štai ašarodama praeina bibliotekininkė. „Kokia kalba, kokia kalba“, – kartojo ji, skėsčiodama rankomis.
Rusai – vis dar broliai
Kalba išties nebloga - profesionali, verta tikro diplomato kalba. Tačiau ar reikėjo būti tiek diplomatiškam, kad pamirštum, kokia proga kalbi?
„Aš vėl prisimenu M. Gorčakovą ir noriu jo žodžius „Rusija nepyksta, Rusija kaupiasi“ pritaikyti Lietuvai. Lietuva kaupiasi dar glaudesniam, dar artimesniam bendravimui su Rusija. Dievas davė mums geografiją, mūsų likimą ir mūsų kaimynus. Ir aš džiaugiuosi, kad ponas Ušackas savo kalboje paminėjo žodžius, jog mes turime ieškoti kompromisų. […]
Dieve laimink mūsų tėvynę ir Dieve duok, kad su kaimynais mes visada rastume vis dažniau ir dažniau normalią kalbą. Ir kad ateitų diena, kada sakytume:
Живу и пою,
Не думая о смерти.
Раскинув руки падаю в траву,
И если я когда умру на этом белом свете,
Умру от счастья,
Что и с россиянами нормально дружу“, - eilėmis rusų kalba pabaigė savo kalbą ambasadorius.
Nuo himno prie častuškos
Renginyje dalyvavo Lietuvos kaimynių latvių ir estų tautinių bendruomenių pirmininkai. Kodėl jie puikiai šneka gimtosiomis kalbomis, o rusiškai su akcentu? Ir kodėl mūsų bendruomenės pirmininkas visiškai priešingai? Be to privačiuose pokalbiuose vadina Lietuvą „gadiušniku“ ir sarkatiškai pastebi „ten, kur susitinka du lietuviai, tuoj pat atsiranda trys partijos, o kas trečias lietuvis įsivaizduoja, kad su juo reikia elgtis kaip su prezidentu“.
"Mano vaikai nemoka lietuviškai ir pripažinkime, kad mane, Kiprą Mažeiką, suformavo Maskva. Lietuva man - mažoji istorinė tėvynė. O ar jūs žinote, kad mano senelis – Josifas Kalina, prašomas Antano Smetonos, sutiko kurti lietuvišką kavaleriją?", - tai irgi Kipro Mažeikos žodžiai.
Tai gal tam pačiam Kiprui Mažeikai besididžiuojančiam, kad jo vaikai nemoka lietuviškai, o jis pats kaip asmenybė susiformavo ir subrendo Rusijoje, buvo skirti ambasadoriaus žodžiai: „Gėda gyventi tėvynėje ir nemylėti tėvynės istorijos“?
Man gėda. Gėda, kad lietuviai pirmininku išsirenka žmogų, kuris per visą renginį, išskyrus perskaitytą Vygaudo Ušacko laišką, neištarė nė žodžio lietuviškai. O gal ambasadorius kalbėjo visiems lietuviams, degantiems meile Lietuvai, bet nesugebančiais net išmokti tautinės giesmės? Kai kiekvienam ant kėdės buvo padėtas himno tekstas. Nes to himno niekas nemoka, o vėliau prie manęs sėdinti lietuvaitė, iš lapuko su tekstu sulankstė armoniką ir pradėjo niūniuoti častušką.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
„Nepaisant to, kad esu maskvietis, noriu prisipažinti – dabar esu tarp savų ir man gera būti su jumis. Pirmąkart į Lietuvą, į Palangą mane atvežė mama ir aš įsimylėjau šį kraštą, šiuos žmones. Dabar mano gyvenime keturi atramos taškai ir trys iš jų - Lietuvoje.“
Tai ne ambasadoriaus, ne bendruomenės pirmininko ir net ne lietuvio, o Georgijaus Jefremovo, lyriko ir vertėjo žodžiai. Kaip gražiai atrodė, kai jis bene vienintelis iš susirinkusiųjų savo sveikinimą ir pirmuosius sakinius tarė lietuviškai.
Džiugu, kad yra žmonių mylinčių Lietuvą, ne todėl, kad tai jų tėvynė, o tiesiog todėl, kad jiems brangi ši žemė ir jos žmonės. Ir skaudu, kai lietuviai, gimę ir užaugę Lietuvoje, o paskui išvykę ieškoti laimės svetur, gėdisi savo kalbos, niekina savo tėvynę, įsitikinę, kad joje neįmanoma pasiekti užsibrėžtų tikslų.
Gyvendamas Maskvoje pažįstų nemažai užsieniečių. Pavyzdžiui, mano pažįstami vietnamiečiai, sužinoję, kad esu iš Lietuvos stengiasi nors kelis žodžius pramokti lietuviškai, klausosi lietuviškų dainų. Pagalvojau, o kas būtų buvę, jei jie būtų atėję į Nepriklausomybės atkūrimo minėjimą Jurgio Baltrušaičio namuose?
Istorija liko pamiršta
Į sceną išeina lietuvių vaikai ir dainuoja „tau mano mamyce“; pirmininkas sako „na, mes gi maskviečiai, tai kalbam rusiškai“; ambasadorius pradeda savo kalbą rusiškai, paskui nutyla, pagalvoja, pasako kelis žodžius lietuviškai ir rodo savo mandagumą, toliau tęsdamas rusų kalba, cituodamas rusų diplomatus, kurie ne itin maloniai prisimenami Lietuvoje.
Ką reikštų mano pasakojimas užsieniečiams, kad Lietuvoje kalbama lietuviškai, o 1918 metais mes atgavome nepriklausomybę, nes žlugo Rusijos imperija, kuriai priklausėme? Kad buvome okupuoti prieš bene pusantro šimto metų ir 50 metų buvome verčiami rašyti ir skaityti kirilica. Niekas manimi nepatikėtų, nes nieko panašaus minint nepriklausomybės dieną nebuvo pasakyta.
Kodėl 1991 metais sausio įvykių metu Antanas Jonkus, tuometinis neoficialus lietuvių bendrijos Maskvoje pirmininkas, nepabūgo parašyti laiško Michailui Gorbačiovui ir pasmerkti rusų agresijos, o šiandien turime bijoti gimtosios kalbos, bijoti priminti istoriją, nes „galime įžeisti rusus“, nes kaip pasakė Vygandas Ušackas „Lietuva turi ieškoti kompomisų“.
Mano pažįstamas iš Kongo Žiustenas Kimpalu, paklausęs ambasadoriaus kalbos įrašo, taip ir nesuprato, kad Lietuvos istorija - tai kančios ir vargų ateinančių iš Rytų istorija. Vienintelis jo klausimas, į kurį jis taip ir nerado atsakymo buvo - „Nuo ko gi Lietuva išsilaisvino ir kas ja buvo okupavęs?“.
Žinoma, likčiau nesuprastas jei pasakyčiau tą patį Rusijos lietuviams. Aš juos suprantu. Tėvynė dabar jiems Maskva. O Lietuva? Lietuva puiki proga susirinkti, nubraukti ašarą, nemokamai suvalgyti šakočio gabaliuką, sutikti draugus, pažįstamus ir draugiškai, iš išdėliotų lapukų padainuoti mylimą emigrantų dainą „Žemėj Lietuvos // Ąžuolai žaliuos“.
