Vis galvoju, kodėl lietuvis kur nors Šveicarijoje, Vokietijoje ar Austrijoje jaučiasi šiek tiek nejaukiai? Nagi erzina preciziška tvarka ir sterilumas. Jokių šiukšlių. Tai mums atrodo nenatūralu. Mums natūralu yra ilsėtis tarp šiukšlių, maudytis šiukšlėse. Ir, deja, nepasižiūrėti, ką paliekame paskui save.

Esu žalioji iš prigimties, tad mane erzina visur besivoliojančios nuorūkos ir kitokios atliekos. O kadangi tądien akis buvo ypač aštri – kraupūs vaizdai mane tiesiog šokiravo.

Trasa – dviračių takas Fabijoniškės – Žalieji ežerai. Prie šito tako jau senokai pastatytas paminklas žmogaus sąžinei. Šalia didžiulės krūvos statybinių šiukšlių, kuriomis kažkas taip nusprendė atsikratyti.

Šis dviračių takas labai populiarus visais metų laikais – žiemą čia kursuoja slidininkai, vasarą – dviratininkai. Ir tikrai nemanau, kad šias „dovanėles“ gamtai paliko jie.

Pailsėti šalia ežerėlių mėgsta ir žalias jaunimėlis, ir vyresni mėgėjai kepsnelį gamtoje išsikepti. Tik kodėl panešame pilnus krepšius ir tarą, o tuščių jau nebepajėgiame? Na taip, kondicija jau būna tikriausiai pasiekta... O gal pilvai tiek pilni, kad pasilenkti sunku.

Pasiūlymas alkoholio gamintojams – ar nevertėtų reklamuojant paprašyti produkcijos vartotojų, kad nepamirštų pasirūpinti tuščia tara? O gal ją pabranginti tiek, kad neapsimokėtų palikinėti miškuose ir daužyti? Išeitis juk turi būti.

Norvegijos kalnų nameliuose keliautojai po nakvynės kitiems poilsiautojams palieka ko nors užkąsti ir visuomet – malkų. Tokia tradicija. Nes malonu, kuomet kitas nesibjauri tavo buvimu, o džiaugiasi. Ir malonu rasti sausų malkų lietui lyjant. Mes gi paliekame kalnus šiukšlių. Nes po mūsų – nors ir tvanas. Tik ar jau patys tampame akli, kad nieko nebematome aplinkui?

Kiekvienas po savęs palieka žymes. Ženklus, kurie kažką pasako apie mus kitiems. Juk iš tikrųjų nė vienas nenorime išnykti be pėdsakų. Todėl raitome tai, ką tik sugebame. Lietuvių mentalitetą surasi ir atpažinsi bet kuriam pasaulio kampelyje: „Čia buvo Jolanta ir Živilė“ – išraižytas kur nors staliukas Portugalijos kavinėje. Tas nenugalimas noras „paženklinti“ teritoriją, kurioje buvai. Kaip mokam, taip ženklinam...

Tik galvoju – jei vaizdelis toks balandžio pabaigoje, tai kaip atrodys mūsų poilsiavietės rudeniop? Ar dar rasim kelią iki ežero?

Pabaigai, kad nebūtų taip liūdna, tai, ko iš tiesų tądien ieškojau - trumpa žydėjimo akimirka. Specialiai Jums.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)