Vienos partijos politikas įspyrė kitos partijos politikui

© Corbis/Scanpix

Bet dėl verslo žinių niekas nesipiktina. Kažkaip nelabai kam rūpi, kad pastaruoju metu televizijoje kalba mums pirmą kartą matomas žmogus, kuris yra „vienos įmonės atstovas“. Kas tai per, atsiprašant, žinios ir žmonių galimybė žinoti, kas vyksta?

Bet televizijoms, matyt, į teisę žinoti nusispjaut. Jau seniai tokie „vieni kalbėtojai“ šneka per penktą kanalą, dabar jie prabilo laisvajame ir nepriklausomajame, vis dažniau užklysta ir į valstybinę televiziją.

Tikiuosi, kad tai nesusiję su televizijų noru papildomai užsidirbti (neva „mieli verslininkai, pirkite reklamą, jei norite, kad kas nors išgirstų pamatytų jūsų pavadinimą“). Bet jei tai – ne uždarbio klausimas, nesuprantu, kam žiniasklaidos priemonės perkelia mus į kažkokį keistą pasaulį, kur nebeaišku, kas kokią rinkos dalį užima, kieno žodžiai svarbūs, kieno – ne?!

Viena boba sakė

Įsivaizduokime situaciją: televizija kalbina Biržų regiono vietinės alaus daryklėlės „Perkūnėlis“ vadovą, kuris pareiškia, kad alus brangs. Ir rašo prie jo pavardės (jei pavardė netapusi prekiniu ženklu), kad jis yra „vienos alaus bendrovės vadovas“. Ir iš kur žiūrovui žinoti, tikėti juo ar ne, ir ar iš tiesų brangs tas alus, kurį jis mėgsta? Iš kur žinoti, ar tas kalbėtojas - ne „Švyturio“, „Kalnapilio“ ar kokio kito rinkoje žinomo alaus gamintojo atstovas ir negali kompetentingai kalbėti apie visą rinką.

Dar vienas hipotetinis scenarijus – „Omnitel“ pranešė nuo naujų metų per pusę sumažinsiantis tarifus. Iš paskos sako paseksianti ir „Bitė“. Tuo tarpu „Tele2“ sako nežinanti, ką darys. Jau, jau, ausyse skamba „Panoramos“ arba LNK „verslo“ žinių reportažo pristatymas: „Viena didžiausių šalies telekomunikacijų bendrovių pranešė nuo sausio 1 dienos per pusę mažinsianti pokalbių tarifus. Antra, ne tokia didelė, sako seksianti paskui. Trečia, mažesnė už pirmąją, bet, turbūt, didesnė už antrąją, tikina kol kas neapsisprendusi, kaip reaguos į rinkos pokyčius“.

Mielieji, po tokios žinios ne tik mano močiutė, kuri neseniai įsigijo mobilų telefoną ir, matyt, niekad neišmoks rašyt SMS, bet ir aš bei daugelis mano pažįstamų nesuprastų, ar nuo naujųjų metų mokės pigiau.

O kaip pašnekovui reraguoti į televizijos prašymą jį kalbinti, jei jis, pavyzdžiui, darbo sutartyje įsipareigojęs viešai kalbėti tik kaip savo įmonės atstovas? Tai, jei tokią sutartį turėtų vienas žymiausių ekonomikos ekspertų SEB Vilniaus banko prezidentas Gitanas Nausėda, turbūt, eterio jo veidas nebeišvystų. Panašiai būtų ir su politikos apžvalgininku Rimvydu Valatka, kuris gali būti pristatomas tik kaip „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas. Nors gal ir gerai. Atsirastų naujų veidų. Televizijos, taupydamos laiką, galėtų tiesiog gatvėje pakalbinti pirmą sutiktą žmogų apie tai, kada bus įvestas euras, ar jo nuomonės apie naująjį Vilniaus merą Juozą Imbrasą ir kaip jo išrinkimas paveiks verslo sąlygas sostinėje.

Reklama arba šešėlių teatras?

Gerai, įmonių pavadinimų neminime, bet televizijos žengia dar toliau ir nusprendžia nerodyti logotipų. Logiškai mąstant, BNS turėtų perdažyti savo konferencijų salės sieną, kuri yra už pranešėjų nugarų, nes ji išmarginta BNS ženklais.

Sekant tokia logika, Vilnius turėtų nusikabinti iškabas, nuo parduotuvių vitrinų nusilupti jų pavadinimus, nuo „Akropolio“ nukelti šviečiančias raides, „Siemens“ ir „Utenos“ pramogų arenų taip pat, nes neduok dieve jos šmėstelės ekrane. Daugelio centrinių miesto gatvių, kurios ir taip įgrįsusios, ekranuose nebeišvystume. Jei į Niujorko „dvynius“ būtų rėžęsis lėktuvas, ant kurio būtų aiškiai matomas kokių nors avialinijų logotipas – tokio vaizdelio lietuviškieji kanalai turėtų nerodyti, nesvarbu, kad tai pasaulinė sensacija. Kaip ir su tuo didžiausiu pasaulio lėktuvu „Airbus“ – reportažus apie jį, besipuikuojantį ant šono užlipdytu prekiniu ženklu, rodė visos didžiausios pasaulio televizijos. Lietuviškose žiniose jo nemačiau.

Taigi, turime matyti kitokią visuomenę ir realybę, nei ji yra – čia tai „objektyvumas“, a? Gal televizijoms jau laikas eiti dar toliau ir visiems kalbinamiems pašnekovams išdalinti akinius su plastmasinėmis nosimis ir ūsais, kad niekas jų nepažintų? Arba uždėti „blur“ ant jų veidų. Arba juos kalbinti už širmos, kaip amžinatilsį laidoje „Autodafė“. Būtų žavingas šešėlių teatras. Ypatingai tokiu šešėlių teatru būtų patenkinti krepšinio ar kitos sporto šakos aistruoliai. Mat televizijos turėtų negalėti rodyti sportininkų, žinodamos, kad jų aprangos išmargintos rėmėjų logotipais.

Spaudžia reklamdaviai...

Teko girdėti versijų, kodėl televizijos nusprendė elgtis taip, kaip elgiasi. Esą reklamos užsakovai joms aiškina, kad matė per žinias savo konkurentų atstovą su jo pareigomis, gal net logotipu, ištatuiruotu jam ant kaktos (kaip kitaip dabar padarysi, kad tas logotipas atsidurtų ekrane). Ir tada jau derasi dėl kainų.

Bet dėl iškreiptųjų veidrodžių karalystės kaltinti reklamdavius, turbūt, nepakankama. Lyg televizininkai neturėtų jiems kontrargumentų ar nemokėtų derėtis.

Be gal aš klystu? Gal elgiamės teisingai? Gal visas pasaulis iš mūsų pasimokys, kaip vengti paslėptos reklamos? CNN, BBC, NBC, kaip kokie parsidavėliai, iki šiol Bil‘ą Gates‘ą pristato kaip „Microsoft“ vadovą. Lietuvoje jis tik kuklus vienos informacinių technologijų bendrovės atstovas...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!