1996 metais Simonas Baron-Cohenas (Kojenas) su kolegomis iš Kembridžo universiteto D.Britanijoje paskaičiavo, kad maždaug vienas iš 2000 žmonių patiria šią būseną ir spėjo, kad tai greičiausiai yra X chromosomoje genetiškai užprogramuotas reiškinys.
Tačiau dabar Oksfordo universiteto mokslininkė Megan Steven (Stiven), su kolegomis tyrusi aklus žmones bei žmones uždengtomis akimis, tvirtina, kad nors genetika šiuo atžvilgiu beveik neabejotinai turi įtakos, ši įtaka greičiausiai yra minimali. Mokslininkų darbo rezultatai pateikti leidinyje „Perception“.
M.Steven tyrė šešis ne iš prigimties aklus žmones, kurie prieš netekdami regėjimo buvo sinestetai. Trims iš jų netekus regėjimo sinestezija pasikeitė.
Pavyzdžiui, tiriamasis JF visada manydavo, kad dienos ir mėnesiai turi spalvas. Jo galvoje spalvinius kodus turėjo orkestro instrumentai ir netgi jo atlyginimo dydis. Išmokus Brailio raštą jis pradėjo „matyti“ spalvas liesdamas akliesiems skirtus simbolius, žyminčius raides, skaičius ar muzikos natas. Spalvas jis „matydavo“ net ir tuomet, kai pagalvodavo apie šių simbolių lietimą.
Žinios apie Brailio raštą, instrumentus ir atlyginimą yra įgytos, pažymi M.Steven, todėl JF ir į jį panašūs žmonės šias sąvokas įtraukia ankstesnį sinestezinių ryšių sąrašą. Tačiau lieka neatsakytas svarbus klausimas: ar visos smegenys gali adaptuotis sudarinėti šias neįprastas asociacijas ir tik dalis žmonių šias asociacijas atskleidžia, ar jos būdingos labai nedidelei daliai žmonių?
Atlikus eksperimentą su žmonėmis, kurių akys buvo užrištos, paaiškėjo, kad asociacijos gali būti universalios. Pavyzdžiui, kitas tiriamasis DB, kuriam sinestezija anksčiau nebuvo diagnozuota, penkias dienas iš eilės gyveno užrištomis akimis. Klausydamas vienos konkrečios Mocarto „Requiem“ vietos jis labai aiškiai matydavo bauginantį veidą. Taip buvo tik tol, kol nebuvo atrištos akys.
Nors ši asociacija nėra vadovėlinis sinestezijos atvejis, jai būdinga didelė dalis šios būsenos požymių. Ją buvo galima atkartoti, ji buvo nuolatinė ir buvo sukeliama specifinių veiksnių.
Tai leidžia teigti, kad net ne sinestetų smegenyse yra sąlygos susidaryti sinestetiniams ryšiams ir kad smegenų veiklos pasikeitimai šias sąlygas gali patenkinti.
S.Baron-Cohenas sutinka, kad sinesteziją gali sukurti genų ir aplinkos sąveika. Tačiau jis abejoja, kad netipinės situacijos – tokios, kaip aprašytos tyrime – gali pateikti žinių apie labiau tipinius atvejus.
