Kaip sakė Papės gamtos parke įrengto milžiniško (426 ha) laukinių arklių ir karvių voljero prižiūrėtoja ir gidė Velta Kupela, pajūrio klimatas, kai nešaltos žiemos, mažai sniego, šiems gyvūnams palankus, tad jie, kaip ir kadaise, žiemą vasarą gyvena gamtoje.

Vietoj šienpjovių – žolėdžiai

V.Kupela pasakojo, kad Latvijai atgavus nepriklausomybę Papės krašte, kur didelę teritoriją užima gamtininkų saugomi unikalūs pelkynai, žemės ūkis tapo ne toks intensyvus, daug dirbamų žemės plotų buvo apleista ir ežeras ėmė sparčiai apželti krūmokšniais. Dabar beveik 80 proc. ežero apaugę nendrėmis, o dar iki jų - kitų augalų brūzgynai. Vaizdas gerokai pasikeitė, kai 1999 metais Pasaulinio laukinės gamtos fondo (WWF) iniciatyva Nyderlandai dovanojo Latvijai pirmuosius 18 laukinių arklių, o po penkerių metų ir 23 laukines karves bei 8 stumbrus. Šie žolėdžiai, kadaise natūraliai gyvenę Latvijos, kaip ir Lietuvos, giriose, padėdavo susidaryti miško pievoms. O tokios pievos labai reikalingos ir tam tikriems augalams, paukščiams, vabzdžiams.

Dabar gamtos parke laisvai ganosi 42 arkliai ir 36 taurai. Stumbrai gyvena atokiau, giliau miške, tad ir pamatyti šiuos miško gyventojus, įrašytus į Raudonąją knygą, ne taip paprasta. Stumbrai apgyvendinti šiaurinėje Papės ežero dalyje, jiems aptverta 200 ha teritorija. 120 ha iš jos užima miškas, 80 ha - pieva. Šiuos gyvūnus galima išvysti tik anksti rytą arba temstant, kai jie išeina į pievas pasiganyti. Turistams įrengtas stebėjimo bokštelis, kad būtų saugu žvalgytis.

Arkliai be tvarto

Dabar daug kas, išgirdęs apie laukinius arklius, pirmiausia pamano - tikriausiai tai filmuose matyti Šiaurės Amerikoje laisvai besiganantys mustangai. Bet, pasirodo, jie nėra tikrieji laukiniai arkliai. Mustangai - kitados pabėgę ir sulaukėję naminiai gyvuliai. Tikri laukiniai arkliai tarpanai kadaise gyveno Centrinėje Europoje, mūsų kraštuose, žiemą vasarą po girias ir paežeres kaimenėmis bastydavosi, be žmogaus pagalbos sugebėdavo susirasti pašaro. Kol gyventojai nesivertė žemdirbyste, ir arklio nereikėjo kinkyti į darbus.

Šie gyvūnai buvo tiesiog laukinės gamtos dalis. Baltijos šalyse apie tarpanus rašytiniuose šaltiniuose jau užsimenama viduramžiais. Latviai randa archeologinių įrodymų, kad laukiniai arkliai gausiai gyveno jų teritorijoje. Tokių užuominų yra ir jų liaudies dainose. Kai kurios Europos šalys net turėjo specialius šaulių būrius, kurie gynė pasėlius nuo tarpanų, - matyt, labai daug jų buvo.

Pasisekė prijaukinti

Mūsų protėviai laukinius arklius gaudė ir bandė prisijaukinti. Paskutiniai tarpanai 1808 metais buvo pagauti Lenkijoje ir atiduoti ūkininkams. Tačiau pats paskutinis nelaisvėje nugaišo 1887-aisiais Rusijoje.

Dabar su šiais arkliais dirbantys žmonės teigia, jog laisvę mėgstantys gyvūnai nepripažįsta jokios prievartos, drausmės. Pavergti juos galima tik meile.

Daug kam pasisekė tarpanų prisijaukinti. Lenkų ūkininkai juos dažnai kryžmindavo su savo naminiais darbiniais kuinais ir mokė dirbti žemės ūkio darbus. Taip atsirado nauja veislė - konik polski. Tai tvirti, ištvermingi, paklusnūs gyvuliai, turintys laukinių arklių bruožų.

Kai XIX amžiaus pabaigoje tarpanų nebeliko visoje Centrinėje Europoje, šie lenkų konik veislės arkliai, labiausiai išsaugoję laukinių arklių išvaizdą, buvo naudojami atkuriant išnykusią tarpanų veislę - kryžminami su laukiniais Prževalskio arkliais, kurių 1900 metais daug gyveno zoologijos soduose. Dabar jie turi visus senųjų laukinių arklių bruožus - neaukšti, maždaug 1,3 m ūgio, pilko akmens spalvos, turi išilgai nugaros einančią tamsią juosta, juodais karčiais, plonomis kojomis.

Karvių protėviai

Taurai - gana aukšti gyvūnai, siekiantys net iki 2 metrų. Jų ragai daug platesni, ilgesni ir smailesni negu naminių karvių. Jaunikliai būna šviesios smėlio spalvos, subrendę taurai - tamsiai rudi.

Laukinėmis karvėmis jie vadinami todėl, kad tai yra tolimi naminių karvių protėviai. Tai, jog taurai gyveno Latvijos teritorijoje, byloja net neolito laikų archeologinės iškasenos. Sakoma, kad Centrinėje Europoje jie išnyko dėl žmogaus veiklos, kai buvo iškirsti dideli miškai, o šie gyvūnai - išmedžioti. Ilgiausiai taurai gamtoje išgyveno Lenkijoje, paskutinis žuvo 1627 metais.

Tiesioginių jų palikuonių iki mūsų dienų neišliko, tačiau daugelis naminių Europos karvių turi daug taurų bruožų. XX amžiaus pradžioje vokiečių mokslininkai pradėjo kryžminti tas karves, kurios buvo panašiausios į taurus. Selekcininkai siekė išvesti tokią rūšį, kuri be žmogaus galėtų išgyventi gamtoje ir išore bei kitomis savybėmis primintų išnykusius taurus. Vokiečių išvestas gyvūnas buvo pavadintas tauru-karve. Jis sugeba vasarinį kailį pakeisti į tankesnį žieminį, sukaupti storą sluoksnį riebalų ir taip prisitaikyti atšiauresnėms žiemos sąlygoms.

O mūsų krašte?

Kaip pasakojo V.Kupela, Pasaulinio laukinės gamtos fondo atstovas, atlydėjęs iš Nyderlandų į Papės apylinkes laukinius gyvūnus ir paskui dažnai čia lankydavęsis, vedė latvaitę iš mažyčio Rucavos kaimo (ten įsikūrusi Papės gamtos parko administracija). Čia laukinę gamtą mėgstanti šeima dabar ir gyvena, turi planų, kaip dar paįvairinti laukinį Latvijos pajūrį.

Lietuvai taip pat praverstų tarpanai ir taurai, nes daug kur apželiantys vandens telkiniai tiesiog akyse nyksta, o ką jau kalbėti apie žirgų lenktynėmis garsų Sartų ežerą. Daugybė kitų mažų ežerėlių miškų gilumose irgi skęsta brūzgynuose. Kadaise gyventojai išnaikino natūraliai miškuose gyvenusius šiuos stambiuosius žolėdžius, o dabar netenkame ežerų ir miško pievų erdvės. Niekas gamtoje nevyksta be pėdsakų.

"Kol neturėjome taurų, daug kur prie Papės ežero nebuvo galima prieiti - vien krūmynai. Dabar - atvira pieva, - džiaugėsi V.Kupela. - Taurai karštomis vasaros dienomis labai mėgsta tiesiog mirkti vandenyje ir rupšnoti ežero augaliją."

Haremo taisyklės

"Mokėti už šiuos gyvūnus mums nereikėjo, - aiškino V.Kupela. - Tik turėjome atiduoti pusę jauniklių, kad WWF darbuotojai galėtų juos dovanoti toms teritorijoms, kuriose ketinama apgyvendinti šiuos laukinius, kadaise išnykusius, bet paskui vėl išvestus gyvūnus." Paaugusiems jaunikliams gyvenimas hareme nieko gero nežada. Čia taisyklės nuo seno nusistovėjusios. Kaip pasakojo laukinių arklių prižiūrėtoja, teisę į palikuonis turi tik stipriausias, labiausiai patyręs ir vyriausias pagal "valdžią" eržilas. Jis paaugusius kumeliukus tiesiog išvaro iš haremo, kad šie nesudarytų konkurencijos, nenuviliotų kumelių - taip išvengiama ir kraujomaišos. Parko darbuotojai jaunuosius kumeliukus ir dar kelias kumelaites nuvežė į kitą Papės parko teritoriją. Dabar jau atskirai gyvena du laukinių arklių haremai.

"Jų gyvenimas labai įdomus, - dėstė V.Kupela. - Arklių kaimenė viską daro sykiu. Kartu vienoje vietoje ėda, kartu eina prie ežero atsigerti (priekyje - pagrindinė kumelė, paskutinis žingsniuoja vyriausiasis eržilas "apsaugininkas" ir stebi, kad niekam nieko bloga neatsitiktų), paskui vienoje krūvoje visi miega. Taip jie nuo seno, dar kai gyveno laisvėje, įpratę, nes geriau galėjo apsiginti nuo puldinėjančių vilkų gaujų. Bendruomenėje patogiau ir šaltas žiemas išgyventi. Tarpanai net nuo Papės ežero uodų moka apsiginti, pažiūrėkit, kaip jie stovi: vieno uodega, kito - galva, vienas mojuoja uodega ir kitam nuo akių uodus nubaido."

Prie arklių kaimenės galima arčiau prieiti nei prie karvių. Jos atsargesnės, o jei turi jauniklių, gali, gindamos juos, ir į žmones ragus nukreipti. Laukinių karvių motinystės instinktas ypač stiprus, todėl labai prisiartinti prie jų turistams nerekomenduojama.

Taurai draugiškesni savo jaunikliams. Kiekvieną šeimą sudaro patelė su savo "dukromis", "vaikaitėmis" ir jų palikuoniais. Net 3-4 metų taurai nepalieka šeimos. Kai ateina laikas poruotis, kiekviena tokia šeimyna prisideda prie grupės patinų.

Veterinaro nereikia

Paklausus, ar turi laukinių taurų ir tarpanų kaimenės savo veterinarą, V.Kupela paaiškino: "Ne, jo nereikia, nes šie gyvūnai labai sveiki, užsigrūdinę ir atsparūs. Jokių problemų dėl jų nekyla. Laukiniams arkliams nereikia nė pasagų - tokios tvirtos kojos. Ir maisto susiranda patys. Juk aplink ežerą - daug aukštos žolės, jos net žiemą visos neužsninga, nes pajūryje klimatas švelnus. Tik vieną žiemą, kai buvo labai daug sniego, atvežėme jiems šieno."

Be gidės prižiūrėtojos, tarpanais, taurais ir stumbrais dar rūpinasi keletas žmonių. Jie nuolat apeina didelę teritoriją, patikrina, ar aptvarai neišardyti.

Pasak V.Kupelos, laukiniai arkliai ir karvės - tikri ornitologų pagalbininkai. Vasarą ežero pakrantėse mėgstančios braidyti karvės išbaido gandrams varles, o gražiai pievas nuėdantys arkliai pagelbsti laukinėms žąsims. "Tada jos anksti pavasarį parskridusios randa jaunos, ką tik prasikalusios žolės paskabyti. Jei visur būtų tik brūzgynai, žąsys šio delikateso neturėtų", - gyrė laukinius arklius gidė.

Tarpanai ir taurai žiemą dažniausiai maitinasi medžių žieve ir šakomis. Taip pasidarbavę žolėdžiai suformuoja daug atvirų miško pievų, o jose gali gyventi tie gyviai ir augalai, kuriems netinka miško tankmė.

Lietuvių gausus Latvijos pakraštėlis

Papės kaime į sutiktą žmogų galima drąsiai kreiptis lietuviškai. Didelė tikimybė, kad tai bus lietuvis, nes čia esančias Latvijos pakraščio senųjų žvejų sodybas išpirko mūsų tautiečiai ir įrengė jose poilsio namus. Taigi poilsiautojų į kaimą dažniausiai atvyksta iš Lietuvos. Juk tuoj už mūsų Šventosios - siena, o dar pavažiavus 10 kilometrų - posūkis į Papę, esančią už 9 kilometrų. Buvęs žvejų kaimelis, galima sakyti, ant jūros kranto. Kitapus kaimelio - milžiniškas, 2985 ha dydžio, Papės ežeras (8,3 km ilgio ir 3,2 km pločio).

Papės pajūrį, į kurį nuo pagrindinio plento tenka bildėti dulkėti žvyrkeliu, pamėgę ramaus poilsio išsiilgę turistai. Be plataus laukinio paplūdimio, kuriame žmonių vos vienas kitas, čia atvykusieji gali žvejoti - ir į jūrą iriasi medinėmis valtelėmis, ir į ežerą, gretimame Rucavos kaime nusipirkę leidimus, plaukia. Papės ežere, kurį su jūra sieja mažas upelis, užregistruota net 12 rūšių žuvų. Kai kurios jų, pavyzdžiui, lašišos, unguriai, migruoja iš jūros į ežerą.

Šalia esanti didelė 2433 ha Latvijos Nidos kaimelio pelkė (prie kelio yra suprantama latviška nuoroda - Nidas purvs) unikali tuo, kad jos durpių sluoksniai glūdi žemiau jūros lygio, tad paplūdimyje dažnai galima išvysti bangų išmestų durpių gabalų.

Galima pamanyti, jog šiose vietose, šalia tokių didelių pelkių ir nendrėmis apaugusio ežero, pilna uodų, tačiau jie, bent jau tuo metu, kai ten teko būti, atrodė neagresyvūs, neįkyrūs, net labai flegmatiški - pažeme skraidančius vabzdžius kambaryje galima užminti koja.

Paukščių susirinkimas

Papės ežero ir jo pakrančių gyvūnija unikali - čia užregistruotos net 277 rūšys paukščių, įrengti keli sparnuočių stebėjimo bokšteliai, veikia ornitologų stotis, kuri nuolat turi darbo.

Jūrą nuo Papės ežero ir Nidos pelkės skiria tik vienas kilometras. Šiame siaurame ruoželyje - gana plačios kopos ir pušų miškas, rudenį sutraukiantis į pietus migruojančius paukščius. Čia būriuojasi gausybė iš Skandinavijos, šiaurės vakarinės Rusijos dalies į Afriką ir Vakarų Europą skrendančių sparnuočių. Ornitologams ir šiaip paukščius mėgstantiems stebėti žmonėms ši vieta - tiesiog rojus. Jie, "apsiginklavę" žiūronais, rudenį gali pamatyti apie 200 pro Papę skrendančių ir pailsėti nutupiančių paukščių rūšių.

Siaura juosta tarp jūros ir ežero - ir šikšnosparnių migracijos kelias. Kai jie keičia savo gyvenamąją vietą, naktį per valandą virš galvos gali pajusti 800-1000 šikšnosparnių plazdėjimą. Dėl tokios didelės sparnuočių koncentracijos Papė į gamtininkų žemėlapį įrašyta kaip europinės svarbos paukščių susibūrimo vieta.

Kaip rasti

Laukinių arklių ir taurų voljerą rasti nesunku. Už Šventosios vieninteliu asfaltu reikia pasiekti Latvijos teritoriją ir pavažiuoti apie 22 kilometrus. Ties užrašu "Kalniški" sukti į kairę, o tada dar apie 6 kilometrus riedėti žvyrkeliu per mišką. Ties posūkiais bus latviškas užrašas, kurio vienas žodis lietuviams tikrai suprantamas - "zirgi". Kelias atves prie namelio, kuriame įsikūrusi gidė V.Kupela. Tačiau geriausia iš anksto pasiteirauti, kada ji dirbs, nes vieniems eiti į laukinių gyvūnų aptvarą nėra saugu. Informacijos telefonas - +371 294 89 775. Bilietas - 1 latas (tinka ir lietuviška valiuta - 5 litai).