Cirkai, zoologijos sodai ir parkai, delfinariumai, augintiniai... Kalnai mielų pliušinių gyvūnėlių vaikų kambariuose. Įkvepiančios iliustracijos mažųjų knygose, kurios knibždėte knibžda paslaptingos gyvasties.
Šie pavyzdžiai atspindi žmogaus troškimą (nebūtinai sąmoningą) bendrauti su kitomis gyvomis būtybėmis. Gaila, tačiau šį ilgesį dažniausiai malšina apsukrūs pramogų verslo atstovai. Jie žino, kas ir kodėl traukia žmones, o ypač vaikus.
Mažieji žmogučiai patys yra tarsi žvėriukai, neseniai iš keturkojų tapę dvikojais. Dvikojais, kurie netrukus pamirš, kad yra drėbti iš to paties molio kaip ir visi kiti gyvūnai, trokštantys gyventi, judėti, bendrauti, auginti mažylius.
Vaikams kontaktas su gyvūnais ne tik suteikia džiaugsmo ir malonumo, bet netgi esą turi stiprų gydomąjį poveikį. Egzistuoja žirgų ir delfinų terapijos, kurias liaupsina stebuklus patyrę tėveliai bei gyvūnų treneriai.
Gaila, bet po šios lyrinės įžangos vis dėlto teks padėti į šalį saldžią pasaką apie ypatingus žmonių ir gyvūnų ryšius. Kad ir kokie gražūs bebūtų žmonių jausmai gyvūnams, tikrovė yra labai liūdna ir skaudi.
Liūdnos delfinų šypsenos
Laukiniai gyvūnai, net jeigu jie iš kartos į kartą yra auginami nelaisvėje, turi tuos pačius poreikius, kaip ir jų laukiniai giminaičiai. O kokie gi tie poreikiai? Pavyzdžiu galime imti delfinus, kurių „turime“ ir Lietuvos pajūryje.
Tiksliau, nerijoje įkurtame kalėjime, vadinamame „delfinariumu“. Niekam ne paslaptis, kad šie besišypsantys žinduoliai yra vieni iš sąmoningiausių padarų (bent jau taip teigia žmonės, mėgstantys visus gyvūnus matuoti pagal savo kurpalį).
Keli faktai apie delfinus: - Delfinai gyvena šeimomis, kuriose gali būti net 10 narių. Šeimą sudaro motina, suaugę vaikai ir jų palikuonys. - Per dieną delfinai nuplaukia daugiau nei 50 kilometrų. - Delfinai orientuojasi echolokacijos pagalba. Jie skleidžia garso bangas, kurios atsimušdamos nuo aplinkos objektų suteikia delfinui visą informaciją apie aplink esančius objektus. - Laisvėje delfinai gyvena 25-30 metų.
Tai yra paprasta ir visiems žinoma informacija, deja, kažkodėl kai kuriems žmonėms jos neužtenka, kad suvoktų, kokia žiauri įstaiga yra delfinariumas.
Sakau „kai kuriems“, nes pasaulyje yra daugybė šalių, kuriose visuomenė jau suvokė gyvūnų naudojimo pramogoms absurdiškumą ir žengė pirmuosius žingsnius klaidų taisymo link.
Pavyzdžiui, Anglijoje dėl visuomenės protestų uždaryti visi delfinariumai, Austrijoje apskritai uždrausti cirkai su laukiniais gyvūnais ir t.t. Lietuvoje apie gyvūnų naudojimo pramogoms beprasmiškumą labai garsiai dar nekalbama, tad tenka daryti išvadas, kad žmonės nėra pakankamai informuoti. Dėl to ir gimė šis straipsnelis, tad grįžkime prie delfinų.
Mylimųjų kalėjimai
Sausi faktai apie delfinus patys savaime tarsi nieko nepasako, tačiau tereikia tik sekundėlę įsivaizduoti sąlygas nelaisvėje ir iškart atsiskleis visas situacijos tragizmas.
- Delfinai gyvena šeimomis, kuriose gali būti net 10 narių. Šeimą sudaro motina, suaugę vaikai ir jų palikuonys.
Delfinariumuose retai kada lieka neišardyta šeima. Nelaisvėje gimę jaunikliai yra prekė, kuri aktuali besiplečiantiems arba naujiems delfinariumams. Gyvūnai jautriai reaguoja į artimųjų praradimą, yra žinomas ne vienas pavyzdys, kai delfinai seka laivus, gabenančius jų pagautus giminaičius.
Beje, viena iš „treniravimo“ priemonių yra izoliacija – bendruomeniniams gyvūnams atskirtis nuo kitų suteikia dideles kančias. Dresiruotojai tai žino.
Gaila, bet Lietuvoje irgi yra žmonių, svajojančių apie didesnį delfinariumą. Iš vienos pusės lyg ir reikėtų džiaugtis, kad tokių akcijų kaip „Padovanok delfinui šypseną“ metu bus surinkta lėšų delfinų gyvenimo sąlygų gerinimui, iš kitos – labai liūdna, kad nei akcijoje savanoriškai dalyvaujančios žvaigždės, nei paramą teikiantys žmonės negalvoja apie tai, kad geriau jau reikėtų padovanoti delfinui... laisvę.
Šypsenų įkalinimo metu jie matė šimtus tūkstančių, tik vargu ar jos kada nors atstos vandenynų platybes, šeimą, gyvenimą be dresūros ir nesuvaržytą judėjimą.
Beje, nors ir delfinai veisiami nelaisvėje, jauniklių mirtingumas yra didelis, todėl ir toliau gaudomi laisvėje gyvenantys žinduoliai.
- Per dieną delfinai nuplaukia daugiau nei 50 kilometrų.
Nesvarbu, koks yra baseino dydis ir gylis, tačiau keli tūkstančiai kubinių metrų vandens niekada neprilygs vandenynų platybėms.
Žmonėms, kurie gyvena mažai judėdami ankštuose miesto skruzdėlynuose tie baseinai gal ir atrodo pakankamai erdvūs, tačiau delfinams tai yra ne kas kita, kaip ankšta kalėjimo kamera, kurioje reikia praleisti visą savo gyvenimą.
Monotonišką aplinką „paįvairina“ tik skaudžios beprasmiškų triukų pamokos ir minios žiūrovų, susirenkančių pažiūrėti, ko „išmoko“ kaliniai.
- Delfinai orientuojasi echolokacijos pagalba. Jie skleidžia garso bangas, kurios atsimušdamos nuo aplinkos objektų suteikia delfinui visą informaciją apie aplink esančius objektus.
Nelaisvėje delfinus supa tik sienos. Sakoma, kad delfinas baseine jaučiasi kaip žmogus veidrodžių kambaryje.
Nežinau, kiek laiko ištverčiau tokioje erdvėje. Visiškai nestebina informacija apie savižudžius delfinus, kurie nepakėlę įtampos ima save žaloti paprasčiausiai trenkdamiesi daugybę kartų į sieną.
- Laisvėje delfinai gyvena 25 – 30 metų.
Nuogas šis faktas nieko nepasako. Nepasako tol, kol šalia neatsiranda dar vienas skaičiukas – 6. Tiek vidutiniškai išgyvena delfinai nelaisvėje. Ar reikia kalbėti daugiau? Ko vertas delfinariumų melas apie laimingus delfinus, gyvenančius puikiomis sąlygomis?
O galbūt jie miršta pačioje jaunystėje iš laimės? Reikia būti daugiau nei naiviam, kad tikėtum, jog delfinams nelaisvėje yra „gera“.
Išmatuoti neviltį
Šitaip galima išsiaiškinti kiekvieno nelaisvėje gyvenančio gyvūno padėties beviltiškumą. Ar tai būtų cirkuose šokančios meškutės, ar zoologijos soduose narvuose tūnantys liūtai, ar pasirodymuose dalyvaujantys jūros žinduoliai.
Tereikia nepatingėti atsiversti enciklopediją ir užsimerkus įsivaizduoti įkalintų gyvūnų kasdienybę. Išplėšimas iš natūralios aplinkos, atskyrimas nuo šeimų, o po to... kelionės, treniruotės, pasirodymai, pertraukos „kamerose“ („poilsio baseinuose“, narvuose ir t.t,). Ir taip iki gyvenimo pabaigos.
Zoologijos sodų gyventojai nėra kamuojami dresiruotojų, tačiau kalėjimas lieka kalėjimu. Turėkite omenyje, kad kiekvieno gyvūno atveju yra daugybė nežinomų smulkmenų, apie kurias mes nė nenutuokiame, tačiau gyvūnui jos yra be galo svarbios.
Gyvūnų „draugai“
Akivaizdu, kad gyvūnams „bendravimas“ su žmonėmis kainuoja labai daug. Tokie santykiai yra grįsti sadizmu – žmogus savo troškimus tenkina suteikdamas skausmą ir žalodamas tuos, kuriais žavisi ir kuriuos „myli“. Iškreipta meilė.
Jeigu mano mylimasis būtų visiškai priklausomas nuo manęs, aš galėčiau jį laikyti įkalintą, versti jį elgtis pagal savo norus ir t.t., tačiau vargu ar ta „meilė“ būtų abipusė.
Yra daug graudinančių pasakojimų apie gyvūnų prisirišimą prie trenerių, dresiruotojų, prižiūrėtojų... Kartais iš to padaromos išvados, kad jie yra tikri gyvūnų draugai. Absurdas! Taip, gyvūnai prisiriša prie savo kalėjimų prižiūrėtojų... Lygiai kaip vergas gali „mylėti“ savo šeimininką, teikiantį jam maistą ir pastogę. Gyvūnai neturi kitos išeities – žmonės, kurie jais rūpinasi yra jų maisto ir vandens šaltinis, jie atidaro ir uždaro jų narvus, jie nusprendžia, kada bausti ir kada „apdovanoti“.
Net jei atidarytumėte visas kameras, tikrai ne visi gyvūnai veržtųsi laisvėn. Taip būtų ne dėl begalinės meilės ir prisirišimo prie kalėjimų ir jų prievaizdų, o tik dėl nežinojimo kaip ir kur eiti. Nelaisvėje auginti gyvūnai nemoka to, ką moka jų laukiniai broliai. Gyvūno grąžinimas į laukinę gamtą yra ilgas, sudėtingas ir kai kuriais atvejais neįmanomas procesas, tačiau tai nereiškia, kad mes galime palikti viską kaip yra.
Su gyvūnais dirbantys žmonės pramogų versle užima kitą vietą nei žiūrovas, kuris dažnai mato tik paradinę nelaisvės pusę. Prižiūrėtojai, treneriai, dresiruotojai puikiai išmano konkretaus gyvūno poreikius, moka jais manipuliuoti, pažįsta savo kalinius ir jų nuotaikas. Ar visus šiuos žmones galime laikyti sąmoningais kankintojais ir gyvūnams bloga linkinčiais?
Tikrai ne. Vienos akcijos prieš cirką metu prie mūsų priėjo moteris, daugybę metų dirbanti cirke. Ji su ašaromis akyse ant mūsų rėkė, kad mes nieko nesuprantame ir kad ji nepaprastai myli cirko gyvūnus.
Tiems, kurie tai matė, buvo akivaizdu, kad ji tiki tuo, ką sako. Ir iš vienos pusės pasidarė net nejauku – juk mes, visokio plauko gyvūnų teisių šalininkai, siekiame sugriauti ir griauname žmonių gyvenimus, kurie nuoširdžiai dirba savo darbą. Kai kurie iš jų suvokia savo veiklos žiaurumą, tačiau daugelis – ne arba ne iki galo.
Kai kurie savo veikla tiki iki gyvenimo pabaigos, o kai kurie... pabunda ir pradeda dirbti tam, kad gyvūnai iš tiesų gautų tai, kas jiems priklauso. Ne skanėstą, ne patapšnojimą, ne kelių valandų atokvėpį tarp repeticijos ir pasirodymo, o laisvę arba bent jau ramų prieglobstį.
Linkėjimai žiūrovams ir dalyviams
Esu tikra, kad šį tekstą perskaitys ne tik žmonės, kurie lankosi gyvūnų „kalėjimuose“, bet ir tie, kurie juose dirba. Pirmiesiems noriu palinkėti neberemti šio pramogų verslo ir jei tik yra galimybė – šviesti kitus žmones.
O antriesiems... Antriesiems noriu pasakyti, kad jūs šiuo metu esate artimiausi savo kaliniams ir jūs galite paspartinti gyvūnų išlaisvinimo procesus bei skirti tam savo laiką ir jėgas. Raktai nuo narvų yra jūsų rankose.
Kartais sakoma, kad skatindami „tokius dalykus“ gyvūnų teisių ir gerovės šalininkai paliks žmones be darbo. Netiesa! Gyvūnų neįmanoma taip imti ir tiesiog paleisti. Tai yra ilga ir sudėtinga sistema, kurioje reikalingi patyrę ir kantrūs žmonės.
Esu tikra, kad jei nereikėtų bijoti dėl duonos kąsnio, daugybė žmonių, dirbančių su gyvūnais, savo jėgas mielai skirtų ne beprasmiškam jų „treniravimui“ ar įkalinimo tęsimui, o sugrąžinimui į laisvę.
Kur vaikai pamatys gyvūnus?
Stipriai sunerimę turėtų jaustis ir tėveliai, kurių atžalos veržte veržiasi pas gyvūnus. Cirkai, zoologijos sodai, delfinariumai yra vienos iš labiausiai šeimų lankomų vietų. Kas būtų, jeigu jų nebeliktų? Televizoriai ir kompiuteriai? Ne... tai tikrai nėra ta alternatyva, kurią siūlyčiau.
Žmonės turi tą nenumaldomą įgimtą ryšio su gyvūnais troškimą. Ar nebūtų logiška daugiau laiko praleisti gamtoje, užsiimti savanoriška gyvūnų gelbėjimo veikla (savanoriavimas globos tarnybose), dalyvauti ekspedicijose ir stebėjimuose?
Praeitą savaitgalį žygio dviračiais metu ankstyvą rytą matėme dvi šernų šeimynas, zuikius, voveres, ežiukus... Vienas 28 m. bendražygis prisipažino, kad jis pirmąkart gyvenime matė šerną. Todėl visiškai nestebina pramogų su gyvūnais populiarumas. Auginkite savo vaikus taip, kad jiems gamta ir gyvūnija būtų savas, pažįstamas pasaulis, neatskirkite jų nuo jo ir nesiūlykite kaip pakaitalo triukšmingų cirko arenų, kuriose yra tyčiojamasi iš gyvūnų prigimties.
Žygiuokite pėsčiomis, važiuokite dviračiais, tyliai stovyklaukite, domėkitės, ką ir kur galite pamatyti, kas ir kur jus gali nuvesti. Klykiančios gervės, miegapelių dainos, vilkų pėdsakai... Tai ne tas pats, kas savo akimis pamatyti zebrą ir žirafą.
Tai yra tūkstančius kartų stipriau. Tai yra tikrasis lavinimasis ir pažinimas. Mokykitės patys ir mokykite savo vaikus. Šou verslas negali suteikti pilnaverčio sąlyčio su gyvąja gamta. Stebuklus žadančios terapijos su gyvūnais poveikis taip pat bus (jei jis bus) ne amžinas, jei nieko nekeisite savo gyvenime.
Gamta gydo. Tai žino visi. Tačiau ar būtina rinktis tokias gydymo formas, kurios žaloja ir kankina kitas gyvas būtybes? Būkite atviri ir sąžiningi sau. Atskirkite sadizmą nuo meilės.