Ir ši kalba nėra vienintelė. Lingvistai mano, kad iki šio amžiaus pabaigos išnyks pusė pasaulio kalbų.
80-čia pagrindinių kalbų, tokiomis kaip anglų, rusų ir mandarinų, kalba 80 proc. pasaulio gyventojų, o kitų 3 tūkst. 500 kalbų gyvybę palaiko tik 0,2 proc. jomis kalbančių Žemės gyventojų.
„Šiuo metu pastebimas kalbų nykimo tempas neturi precedento žmonijos istorijoje,“ – pasakė dr. Davidas Harrisonas, kuris yra knygos „Kai kalbos miršta“ (When Languages Die) autorius.
„Ir tai vyksta daug sparčiau nei gyvūnų ir augalų nykimas. Pavojuje atsidūrė 40 proc. pasaulio kalbų, lyginant su 8 proc. augalų ir 18 proc. žinduolių rūšių, kurios gali išnykti.“
Kai išmiršta delfinai arba ereliai, žmonės gali sentimentaliai gedėti dėl jų išnykimo, tačiau kalbos mirtis yra nepastebimas įvykis, nepaisant to, kad tai vyksta daug dažniau – kas dvi savaites žūsta viena kalba.
Pagrindinės kaltininkės yra globalizacija ir migracija. Ekonominiai sunkumai verčia žmones keltis iš kaimų į miestus, o jų vietines kalbas keičia darbo vietoje naudojama „lingua franca“.
Vaikai taip pat prisideda prie kalbų naikinimo. Vaikas, šeimoje kalbantis majų ir ispanų kalbomis, augdamas suvokia, kad ispanų kalba yra geresnė, nes ją girdi mokykloje ir per televiziją.
Dr. D. Harrisono ir Grego Andersono, Gyvųjų kalbų instituto (Living Tongues Institute) direktoriaus, atliktame tyrime nustatytos penkios pasaulio vietos, kuriose daugiausiai kalbų atsidūrė pavojuje – tai šiaurės Australija, centrinė Pietų Amerika, Oklahoma ir pietvakarinė JAV dalis, Pakrantės kalnagūbris ir rytų Sibiras.
Tyrimo metu jie susipažino su Charliu Mungulda, Australijos aborigenu, gyvenančiu Šiaurės teritorijoje. Manoma, kad šis žmogus yra paskutinis, kalbantis amurdag kalba, kuri buvo laikoma išnykusia. D. Harrisonas įrašė Charlio žodžius, kuriuos tardavo jo velionis tėvas.
„Tai vieni iš paskutinių amurdag kalbos žodžių, kuriuos mes galime girdėti,“ – atsidūsta lingvistikos profesorius. Nebent kas nors pademonstruotų įgimtą tarimo talentą ir sugebėtų teisingai perskaityti apytikriai 100 žodžių, tokių, kaip, pvz., „aburga“ – vaivorykštės žaltys, kuriuos lingvistai spėjo užrašyti.
Prarasti kalbą reiškia prarasti kultūrinę nuovoką.
Dažnai cituojami pavyzdžiai apie eskimus, turinčius daug žodžių pavadinti sniegui, ir apie afrikiečius, turinčius daug žodžių pavadinti ryžiams, yra gabūt per gerai žinomi. Tačiau ar žinojote, kad apytikriai 200 Indonezijos Sulavesi salos gyventojų, kalbančių toratan kalba, vartoja žodį, kuriuo apibūdina būseną, kai atsibudus pamatai, jog kažkas pasikeitė. Atmerki akis ir pastebi, jog naktį iškritai iš lovos? Matuwuhou!
Arba jei ganote šiaurės elnius su Sibiro todžu tautele ir norite parodyti ypatingai gražų penkerių metų amžiaus kastruotą elnią, kuriuo galima joti – žodis kuriuo jį įvardysite, bus „chary“. Kalbos praradimas taip pat dažnai reiškia tapatybės praradimą. Serge’as Sagna, doktorantūros studentas iš Senegalo, studijuojantis Rytų ir Afrikos studijų mokykloje Londone ir neseniai grįžęs į savo gimtąjį kaimą studijuoti bandial kalbos, gali asmeniškai tai paliudyti.
„Mano tapatybė labai stipriai susijusi su mano gimtąja kalba. Ji atspindi unikalų požiūrį į pasaulį ir visą istoriją, be kurios mes negalime judėti į priekį.“
Taigi ką galima padaryti, kad šios kalbos ir jomis perteikiamos žinios būtų išsaugotos?
Australijoje Doris Edgar yra viena iš paskutinių trijų asmenų, kalbančių yawuru kalba. Į aštuntą dešimtį įžengusi D. Edgar lankosi mokyklose vakarų Australijos Broome mieste ir moko vaikus yawuru kalbos žodžiais įvardyti vietos augalus ir tradicinius jų panaudojimo būdus.
G. Andersonas mano, kad tinkamai užrašyti kalbą galima per 3–4 metus, šiam tikslui išleidus 200 tūkst. svarų. „Yra tautos ir bendruomenės, kurios nori, kad mes padėtume išsaugoti jų kalbą, tačiau mums trūksta lėšų,“ – pareiškė jis.
