Gegužės 9-ąją, kuri Rusijoje minima kaip vadinamoji Pergalės diena, Vilniaus Antakalnio kapinėse nusidriekė minios žmonių – uniformomis ir medaliais pasipuošę buvę Sovietų armijos kariai, jų artimieji, nešini gėlėmis ir agresijos prieš Ukrainą simboliu tapusiomis Šv. Georgijaus juostelėmis.

Padėjo gėlių, bet nepripažino skriaudų

Dieną prieš tai Rusijos ambasadorius Aleksandras Udalcovas dalyvavo kuklesniame minėjime, kurio metu kartu su Lietuvos atstovais bei užsienio valstybių gynybos atašė padėjo gėlių ant kelių memorialų, pirmiausiai sovietų karių kapų.

Vis dėlto nuostabą sukėlė ambasadoriaus sprendimas gėlių vainiką padėti ir ant Sausio 13-osios aukų kapų bei monumento, skirto žuvusiems už Lietuvos laisvę. Pastarasis paminklas atidengtas 2015 metais, minint Gedulo ir Vilties dieną.

Skulptoriaus Kazio Venclovos sukurtas paminklas skirtas visų Lietuvos karių, kurie žuvo partizaninio karo metais, tremtyse, kalėjimuose ir kurių palaidojimo vieta nėra žinoma, atminimui. Užrašas ant jo skelbia: „Žuvusiems už Tėvynę. Jų kapai žinomi Dievui.“. Tai, kad oficialus Rusijos atstovas pagerbė prieš Kremlių besikovusius Lietuvos laisvės kovotojus, kiek suglumino Vilnių.

„Mus tai nustebino, mes to nesitikėjome, regis, tai pirmas toks atvejis“, – sakė ceremonijoje dalyvavęs Lietuvos premjero patarėjas Arnoldas Pikžirnis.

Antrojo Pasaulinio karo aukų pagerbimo ceremonija, Rusijos ambasadorius A. Udalcovas prie paminklo Lietuvos partizanams

„Buvau maloniai nustebinta, kad jie dalyvavo ir visose vietose padėjo vainikų ar gėlių. Tai tam tikra simbolika, kai pagerbia aukas. Ir jie tai padarė savo iniciatyva“, – antrino Krašto apsaugos ministerijos protokolo skyriaus vedėja Salvina Taukinaitienė.

Tiesa, nedidelę viltį, kad Rusija ne tik pripažįsta ir gerbia Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, bet ir yra pasiruošusi objektyviai pažvelgti į kruviną istorijos etapą, pripažinti skriaudas bei atversti naują sudėtingų dvišalių santykių puslapį, greitai išsklaidė keli faktai.

Pirmiausiai į akis krito ant aukų memorialų padėti Šv. Georgijaus juostelėmis perrišti gvazdikai – tokį veiksmą Lietuvos kariuomenė įvertino, kaip provokaciją.

Be to, pati Rusijos ambasada gegužės 12-ąją atsiuntė atsakymą į DELFI klausimą, ką reiškia toks netikėtas ambasadoriaus žingsnis ir ar Rusijos pripažįsta 1944-1953 metų Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo karo prieš Sovietų sąjunga faktą.

„Mūsų požiūriu, Lietuvos kariuomenė prieš SSRS nekariavo, o priešingai, Didžiojo Tėvynės karo metu įvairiuose frontuose prieš vokiečių okupantus kariavo 150 tūkst. lietuvių, iš jų – 108 tūkst., papildžiusių Raudonosios armijos gretas po Lietuvos išvadavimo 1944 metais. Taigi, padėdama gėlių ant šio monumento, Rusijos ambasada prisiminė šiuos žmones“, – teigiama ambasados atsakyme DELFI. Ambasada taip pat lakoniškai pripažino, kad Lietuvos ir Rusijos požiūris į atsakomybę už kruvinus 1991 metų Sausio 13-osios įvykius ir nekaltas jų aukas taip pat skiriasi.

Toks Rusijos atsisakymas pripažinti partizaninį karą Lietuvoje, manipuliavimas faktais, sovietmečio istoriografijos formuojamų mitų apie 1941-1945 metais vykusį „Didįjį Tėvynės karą“ (o ne 1939-1945 m. vykusį Antrąjį pasaulinį karą) pabrėžimas, prievartinės lietuvių mobilizacijos į Raudonąją armiją fakto vadinimas „papildymu“ vargu ar stebina.

Mat, kaip teigia istorikai, Sovietų sąjunga paklojo pamatus, o šiuolaikinė Rusijos valdžia įtvirtino 1941-1945 m. karo etapo mitologiją, kurioje Kremliui tenka išvaduotojo, o sovietų okupuotų šalių gyventojams – dėkingų ir skolą už „išvadavimą“ jaučiančių žmonių vaidmuo.

Knygos „Kariai. Betonas. Mitas“ iliustracija

O kad niekas nepamirštų šios „skolos“, Rusija vadovaujasi dar pokario metais Sovietų sąjungos pradėtais veiksmais: karių palaidojimo vietos kapinių, memorialų ir kitų įprasminimo priemonių pavidalu išsibarstė po visas „išvaduotas“ teritorijas. Ne išimtis – ir Lietuva.

Tikslas – „rasti“ daugiau kapų, nei yra

Šiemet S. Kulevičiaus, N. Černiausko ir dar penkių autorių išleistoje monografijoje „Kariai. Betonas. Mitas: Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietos Lietuvoje“ atkreiptas dėmesys į jau 17 metų vis pastebimesnį reiškinį: nuo 2000 metų už Rusijos lėšas ne tik rekonstruojamos, bet ir plečiamos karių palaidojimo vietos, tarsi būtų iškeltas tikslas „rasti“ papildomus tūkstančius Lietuvoje žuvusių sovietų karių.


Anot S. Kulevičiaus, reikia nepamiršti, kad iš 167 buvusių sovietų karių kapaviečių Lietuvoje liko 160, o jos turi paveldo statusą. Tai reiškia, kad šias memorialais paverstas kapavietes bent jau teoriškai prižiūri Lietuvos valstybė. Tačiau, anot istorikų, nereikia pamiršti, kad tokios kapavietės turi glaudų ryšį su ideologizuota Rusijos atminties politika.

„Kapinės ar palaidojimo vietos yra sovietmečio palikimas. Jos suformuotos kaip propagandos ir memorialiniai objektai, kurie turi skleisti Didžiojo Tėvynės karo ideologiją. Subyrėjus Sovietų sąjungai požiūris į šias kapavietes pasikeitė, o mes Lietuvoje turime atokesnį santykį su Antruoju pasauliniu karu“, – priminė S. Kulevičius.

Jo teigimu, tos sovietų karių palaidojimo vietos tapo savotiškais paribio objektais – jos egzistuoja, nenaikinamos, tvarkomos. Tačiau ypač pastebimas Rusijos vaidmuo, mat ši valstybė nuo 2000 metų skiria vis didesnį dėmesį tokių kapų priežiūrai.

Knygos „Kariai. Betonas. Mitas“ iliustracija

„Viena vertus, tai natūralus procesas, kai viena šalis kitoje padeda tvarkyti paveldą, tiesa? Paveldas nepriklauso vienai bendruomenei – kaip mes turime tremtinių paveldą Rusijoje, kaip vokiečiai tvarko savo karių kapus savo iniciatyva, taip ir rusai. Bet šiuo atveju įsipynė ideologinės tendencijos“, – teigė istorikas.

Jo duomenimis, Lietuvoje yra palaidota apie 80600 sovietų karių palaikų. Tačiau Rusijos finansuojamos visuomeninės organizacijos, kurios rūpinasi kapinių rekonstrukcijos reikalais, pastaruoju metu pateikia gerokai didesnius skaičius, tarsi būtų iškeltas toks uždavinys rasti daugiau.

„Jos sako, kad palaidota dvigubai daugiau“, – pabrėžė istorikas, priminęs, kad dar 2009 metais Rusijos gynybos štabe buvo pasakyti skaičiai kiek Lietuvoje reikia surasti – 137200 karių. Nuo to laiko pastebima, kad bendruose karių kapuose padaugėjo iškaltų pavardžių skaičius. Be to, minėtos visuomeninės organizacijos dabar priskaičiuoja ne 160, o 213 palaidojimo vietų.

„Padaugėjo 22 proc. Tai kyla retorinis klausimas: jei sovietmečiu šios kapavietės buvo tokios svarbios, kaip tuomet staiga atrandama daugiau? Kyla įtarimas“, – neslėpė S. Kulevičius. Jo nuomone, būtina aiškiai įvardyti, kas yra tie nauji 46 objektai.

„Be abejo, dalis yra sovietmečių nepastebėtos, neįtrauktos į paveldo sąrašus palaidojimo vietos. Tačiau bent pusė tų vietų yra tos, kuriose palaidota po vieną, du karius, o vis tai skambiai vadinama kapinėmis. Vieno kario kapelis tampa memorialu“, – pabrėžė S. Kulevičius.

Bronzinio kario pamoka iš Estijos

Istorikų tyrimo metu nustatyta, kad karių palaidojimo vietomis įvardytos ir mūšių vietos, kur žuvusiųjų kūnų realiai net nėra. Be to, įtarimą kelia ir tos vietos, kuriose laidoti jau po karo žuvę sovietų kariai, jų pagalbininkai, vietiniai kolaborantai.

„Ten dominuoja ne Antrojo pasaulinio karo sovietų karių, bet žmonių, žuvusių 1918-1920 karo, 1941 metų birželio sukilimo aukos, po 1945 metų nuo partizanų rankų kritę stribai, administracines pareigas užėmę žmonės. Paplitimas nemažas – iš 160 karių kapinių, 15 proc. pasitaiko po 1945 metų ar 1918 metų žuvę žmonės“, – pabrėžė istorikas.

Knygos „Kariai. Betonas. Mitas“ iliustracija

Be to, kaip tikino N. Černiauskas, daugėja ir pirmosiomis Sovietų sąjungos ir Nacistinės Vokietijos karo dienomis kritusių sovietų pasieniečių kapų. Sovietmečiu beveik pamiršti, dabar jie vėl prisiminti, siekiant didinti karo aukų skaičių ir pabrėžti geografines ribas.

„Susižymime taškus žemėlapyje ir labai aiškiai nubrėžiamos to meto ribos, kur Lietuva yra 1941 m. – Lietuvos nėra, o pasieniečiai gina SSRS“, – apie Kremliaus brukamos istoriografijos ypatumus pasakojo N. Černiauskas.

„Sovietų santvarkos ypatumas – nėra nuoseklios atminties politikos, ji gali pasikeisti per vieną naktį, ir tos kapinės yra patogios, nes sukeliami įvairūs palaikai, tai praplečia prasmę, o jau nuo valstybės politikos priklauso, kuri dalis aktualizuojama, o kuri užmirštama“, – teigė S. Kulevičius.

N. Černiausko manymu toks tikslas didinti žuvusių skaičių yra neatsitiktinis, mat norima parodyti, kad Sovietų sąjunga įdėjo pastangų, kiek jai tai kainavo aukų, kad „Lietuva būtų išlaisvinta“ nuo vokiečių.

Antrasis pasaulinis karas sovietmečiu suvoktas savitai – tai yra Didysis Tėvynes karas, kuris prasideda 1941 metais, o baigiasi 1945-siais. Tas periodas nuo 1939-ųjų tarsi nevyko, žinant, kad prisidengdama karu SSRS vykdė okupacinę politiką.

Šiomis dienomis tai tampa Rusijos mitu. Ne tik vidinės politikos mitu, skirtu telkti bendruomenę, bet ir tokiu, kuris aktyviai naudojamas vykdant užsienio politiką.

Tokiu mitu galima suskirstyti į gėrį ir blogį, užtenka ką nors pavadinti fašistų rėmėjais, kurie Rusijos asocijuojasi su neapsakomu blogiu. Todėl tos karių palaidojimo vietos tampa tarsi mažomis salelėms, kurios gali materializuoti Rusijos palaikomą Didžiojo Tėvynės karo mitą“, – sakė S. Kulevičius, priminęs, kad tai ne kertasi su oficialia Lietuvos pozicija, kuri aiški: sovietų kariai nėra išvaduotojai, jie – tik nauji okupantai.

„Viena pagrindinių problemų su palaidojimo vietomis yra ta, kad jos tarnauja ne aukų pagerbimui, o yra tam tikras politinis įrankis“, – sakė S. Kulevičius. Išties, prisiminu garsųjį Bronzinio kario paminklą Estijoje ir kokias reakcijas sukėlė jo perkėlimas į karių kapines 2007 metais, abejonių dėl Kremliaus kėslų neturėtų kilti.

Bronzinis karys

2007 metais Estija nusprendė perkelti paminklą ir žuvusių sovietų karių palaikus iš miesto centro į deramą vietą kapinėse, tačiau tam pasipriešino oficialiosios Maskvos ir Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaidos sukurstyti vietos rusakalbiai – jie sukėlė riaušes, o prieš Estiją įvykdyta, kaip spėjama, iš Maskvos koordinuota kibernetinė ataka.


Memorialams parinko neatsitiktines vietas

Būtent pačios palaidojimo vietos, anot S. Kulevičiaus, savaime gali tapti iš anksto užprogramuota problema. Mat daugelis tokių vietų sovietmečiu įrengtos strateginėse vietose – centrinėse miestų ar miestelių aikštėse. Tyrimo autorių teigimu, 50 procentų palaidojimo vietų yra miestuose, 38 proc. – miesteliuose, tik 11 proc. kaimuose ir vienas miške.

„Dar vykstant karui sovietų kariai buvo laidojami pagal aplinkybes – pamiškėse, palaukėse, kartais namų kiemuose arba apkasuose, kur lengviausia užkasti.

Tolstant karui pradėti steigti antriniai palaidojimai – žuvusiųjų kūnai naudoti karių kapinių suformavimui. Ir ne atsitiktine tvarka, o jau sąmoningai, organizuotai, vadovaujantis ideologiniais tikslais, net ir ten, kur mūšių iš viso nebūta“, – sakė pašnekovas.

Be to, istoriko teigimu, siekta manipuliuoti žuvusiųjų tautybe. Pavyzdžiui, jei reikėjo įrodyti, kad „kare su fašistais“ dalyvavo ir lietuviai, tai ir buvo daroma: Kaune įsteigtas memorialas, kur atkelti kelių sovietinių partizanų palaikai,o kitame memoriale palaidoti Latvijoje, „Kuršo katile“ žuvusių „Lietuviškosios“ 16-osios divizijos karių palaikai.

Tiesa, anot istorikų, ne viską sovietams sekėsi daryti organizuotai. Pavyzdžiui, iš pradžių didžioji dalis kapinių buvo improvizuotos ir medinės.

„Tai didelė problema, nes rajonų valdžios apsileisdavo, skirtą cementą vogdavo, kapinės supūdavo“, – sakė S. Kulevičius. Tiesa, anot istoriko, tai rodo ir kitus dalykus: netikrumą ypač ankstyvajame etape, kai dar buvo neaiški Didžiojo Tėvynės karo reikšmė: ar šį mitą reikėjo naudoti siekiant sustiprinti Stalino kultą, ar parodyti visos visuomenės indėlį bei didžiulį aukų skaičių.

„Tai atspindi ir šie objektai – mitas priklausė nuo Sovietų sąjungos vadovų politikos, kiek kuriam paranku interpretuoti. Pats Didžiojo Tėvynės karo mitas išgrynintas Leonido Brežnevo valdymo metais“, – sakė S. Kulevičius.

Be to, jis priminė ir kitus paradoksus. Pavyzdžiui, sovietai savo karių kapus ir memorialus įrenginėjo tose vietose, kurios jau buvo užimtos – tarpukariu, Lietuvos nepriklausomybės laikais, centrinėse miestų ir miestelių aikštėse buvo statomi paminklai laisvės kovų dalyviams, valstybingumui.

Knygos „Kariai. Betonas. Mitas“ iliustracija

„Šventa vieta tuščia nebūna. Pavyzdžiui, paminklas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui Joniškyje. Kas atsitiko su juo praėjus 20 metų? Pavirto į sovietų karių memorialą. Būta atvejų, kai greta tokių paminklų skirtų kovais su bolševikais laidoti sovietų kariai“, – priminė istorikas.

Savivaldybes vilioja rusų pinigai?

S. Kulevičius pripažino, kad įvardijus problemas, sprendimus rasti sudėtinga, mat kapines, kaip konflikto aukų palaidojimo vietą, saugo ir Ženevos konvencija. Be to, net ir sutinkant su teiginiu, kad Lietuvoje palaidoti okupantų palaikai, tai vargu ar ką keičia.

„Galime išbraukti iš paveldo sąrašų, bet kaip mes tada tas palaidojimo vietas kontroliuosime? Dabar galime tam tikrus teisinius apribojimus, kas ten gali būti.

O kurti naujos sistemos negalime, nes neturime institucijos, kuri kompetentingai pasakytų, kiek iš viso yra tų palaikų, kur klastojimas, o kur tikrumas – reikalingi tyrėjų gebėjimai, archyvų informacija, kuri yra už Lietuvos ribų, jei iš viso yra“, – pabrėžė S. Kulevičius.

Kita vertus, jis pabrėžė, jog savivaldybės, kurios yra įpareigotos tvarkyti kapus, apsidžiaugia, kai prisistato įvairios viešosios įstaigos ir pasisiūlo sutvarkyti laidojimo vietas už savus pinigus.

„Apsidžiaugia ir negalvoja apie ideologines potekstes. Tad reikalingas švietimas, nes šios vietos gali tapti Trojos arkliu ideologijai bei antivalstybinei sklaidai, reikia galvoti apie pasekmes“, – sakė istorikas.

„Žuvę kariai tautybės neturi, bet reikia priminti ne tautybę, o apie sistemą, valstybinę ideologiją, kuriai jie atstovauja. Už tuos palaidotus žmones gali kalbėti kiti“, – antrino N. Černiauskas.