Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas antradienį lankosi Abchazijoje – pagal tarptautinę teisę vis dar Gruzijos teritorijoje, kurią po 2008 metų rugpjūtį vykusio 5 dienų karo atplėšė būtent Kremlius.
Tai ne tik trečiasis V. Putino vizitas Abchazijoje po 2009 ir 2013-ųjų apsilankymų, bet ir siejamas su gerokai liūdnesnėmis aplinkybėmis, nei anksčiau.

Apsilankymas nepripažintoje valstybėje

Praėjusią savaitę Abchazijoje per šaudmenų sandėlio sprogimą nukentėjo 18 Rusijos kariškių iš čia įkurtų okupacinių bazių, be to, rusų turistų užpuolimai smogė svarbiausiai Abchazijos ekonomikos sričiai – turizmui. Lankytojų srautas šiemet jau sumažėjo mažiausiai 30 proc., o nepripažintos nykštukinės, maždaug Klaipėdos apskrities dydžio ir 240 tūkst. gyventojų turinčios respublikos biudžetas neteko apie 20 proc. visų planuotų pajamų.

„Bet liūdniausia šio vizito dalis ta, kad tūkstantmetę istoriją, milžinišką politinę ir karinę galią turinčios šalies vadovas veliasi į kažkokį cirką, lankydamas jo šalies okupuotą regioną, norėdamas pademonstruoti savo atsvarą prieš tai vykusiam JAV viceprezidento Mike’o Pence’o vizitui Gruzijoje“, – taip V. Putino kelionę įvertino buvęs Gruzijos diplomatijos vadovas Grigolas Vašadzė.

Gruzijos prezidento patarėjas užsienio politikos klausimais Tengizas Pchaladzė V. Putino vizitą pavadino paprasčiau: provokacija, kuri skirta pateisinti istorinę neteisybę.

„Gruzijos politika nesikeičia: nepripažįstame okupuotų teritorijų“, – teigė T. Pchaladzė. Išties, po 2008 metų karo, kai Rusija nuo Gruzijos atplėšė Abchaziją ir Pietų Osetiją, šių teritorijų „nepriklausomybę“ pripažino tik Kremlius bei kelios nuo Rusijos malonės priklausomos vargingos šalys – Nikaragva, Venesuela ir nykštukinė Nauru.

Likusios pasaulio valstybės, netgi Rusijai draugiška Baltarusija, nenusileido Maskvos spaudimui ir iki šiol remia Tbilisį: šios teritorijos laikomos atplėštomis Gruzijos dalimis. Tad Rusijai nepavyko sužaisti „Kosovo korta“ – nuo Serbijos atskilusį Kosovą pripažįsta 111 Jungtinėms tautoms priklausančių pasaulio šalių.

Be to, simboliška, kad V. Putinas lankosi būtent Abchazijoje – nepripažintoje respublikoje, kuri 2008-ųjų karo metu buvo agresorė – karo veiksmams vykstant Pietų Osetijoje, neišprovokuota Abchazija perėjo į puolimą ir užgrobė gruzinų kontroliuotą Kodorio slėnį.

Vis dėlto Rusijai pavyko pasiekti to, ko apstulbę Vakarai iš jos nelaukė ir dar kurį laiką negalėjo suprasti. Nors pats Tbilisis nuo 2008-ųjų rugpjūčio pabrėžia, kad Rusijos tikslas buvo Gruzijos okupacija, patį karą apgaubę mitai paslėpė kelias svarbias detales.

Karo atsakomybės klausimas

Pirmasis tikslas, kurį rusams pavyko bent jau iš dalies pasiekti – informacinio karo svarbos supratimas ir kelios reikšmingos pergalės. Po dviejų sunkių Čečėnijos karų Rusijos karinių pajėgų kovinės galios įvaizdis pasaulyje buvo smarkiai kritęs.

Netvarkinga, prastai vadovaujama ir aprūpinta, korupcijos vėžio kamuojama neorganizuota minia, mesta į kruvino karo mėsmalę – tokį įspūdį galėjo susidaryti Vakarų šalys apie Rusijos armiją, kuri malšino čečėnų pasipriešinimą grubia jėga: masiniais artilerijos smūgiais ir antskrydžiais.

Rusijos žiniasklaida tryško kritika šalies karinei ir politinei valdžiai, lygino beprasmiškas karines kampanijas Čečėnijoje su Afganistano karu, kuriame gyvybės neteko tūkstančiai jaunų šauktinių. Kremlius greitai nutildė tokią žiniasklaidą – perimta pagrindinių kanalų kontrolė, o kritiški žurnalistai vienas po kito žūdavo mįslingomis aplinkybėmis. Tačiau realybės pakeisti tai nepadėjo.

Pavydžiai sekdamas JAV ir kitų Vakarų šalių žaibiškas karines antskrydžių kampanijas, Kremlius tuo pat metu su siaubu stebėjo, kaip nusisuka kaimynės: Lenkija, po jos ir Baltijos šalys įstojo į NATO, po Oranžinės ir Rožių revoliucijos iš Maskvos įtakos zonos išsprūdo Ukraina ir Gruzija.

Pastarosios lyderis Michailas Saakašvilis nuo 2003 savo šalį pakreipė vakarietiškų reformų kryptimi, o nuo 2006-ųjų šnipinėjimo skandalo atvira priešprieša Rusijai bei karinės galios stiprinimas Gruzijoje Maskvai kėlė vis didesnį galvos skausmą.

Mantas Adomėnas, Mikheil Saakashvili, Emanuelis Zingeris

Dar 1991-1993 Maskvos pakurstyti etniniai konfliktai Abchazijoje ir Pietų Osetijoje tapo laikinai įšaldyti, o M. Saakašviliui stiprinant valdžią Gruzijoje, padėtis vėl ėmė aštrėti. Ir nors 2009 metais ES užsakyto ir Šveicarijos diplomatės Heidi Tagliavini tyrimo išvados atskleidė, kad „karas prasidėjo po to, kai Gruzija pradėjo didelio masto karinę operaciją Cchinvalyje ir jo apylinkėse“, tai tebuvo fakto konstatavimas, nereiškiantis, jog būtent Gruzija yra atsakinga už konfliktą.

Juo labiau, kad tose pačiose H. Tagliavini išvadose pabrėžiama, kad „artilerijos ataka rugpjūčio 8-osios naktį tebuvo ilgo įtampos, provokacijų ir incidentų laikotarpio kulminacija, todėl nėra galimybės permesti atsakomybės tik vienai pusei“.

Vis dėlto Kremliaus vis griežčiau kontroliuojama žiniasklaida būtent taip įvertino ES tyrimo išvadas – esą patvirtinta būtent Maskvos versija, jog karą sukėlė vienašališki Gruzijos veiksmai.

Iš tikrųjų propagandinė kova prieš Gruziją vyko dar nuo 2006-2007 metų, kai Rusijos žiniasklaidoje buvo formuojamas „mažos, rusofobiškos ir pavojingos Gruzijos“ įvaizdis. Rusijos gyventojų apklausos parodė, kad kartu su Ukraina, JAV ir Baltijos šalimis Gruzija įsitvirtino aukščiausiose nekenčiamiausių šalių sąrašų vietose.

Dar prieš karą 2008-ųjų rugpjūtį tarp osetinų ir gruzinų kilo keli aršūs apsišaudymai, o Pietų Osetijos gyventojams imti masiškai dalyti Rusijos pasai. Rugpjūčio 7-ąją, likus dienai iki viso pasaulio dėmesį sukaustyti turėjusių Pekino olimpinių žaidynių, „Reuters“ agentūrai dirbęs nepriklausomas žurnalistas Saidas Carnajevas atsidūrė Cchinvalyje.

„Labai nustebau, kai iš 50 žmonių viešbutyje 48 buvo rusų žurnalistai. Buvau vienintelis iš užsienio, o jie atvyko gerokai anksčiau ir ruošėsi „dideliam įvykiui“, jie buvo įspėti“, – vėliau pasakojo S. Carnajevas. Rusijos žiniasklaida buvo ne šiaip pasiruošusi galimybei, jei kiltų konfliktas ir taip įtemptoje zonoje – rusų žurnalistai iš anksto paruošė aiškinamuosius žemėlapius bei tekstus, kuriuose Gruzija kaltinta agresija, etniniu valymu ir genocidu.

Sukurpė civilių aukų skaičių

Pastarieji kaltinimai, sukurpti dar prieš karo pradžią vėliau buvo įgarsinti ir Kremliaus lūpomis. Vėlų rugpjūčio 7-osios vakarą Gruzijos artileriją pradėjo masinį Pietų Osetijos objektų apšaudymą – iš pradžių krito dūminiai sviediniai, o vėliau ir koviniai.

Ryte 2-oji, 3-oji ir 4-oji Gruzijos sausumos kariuomenės pėstininkų brigados, remiamos tankų ir šarvuočių pajudėjo į Cchinvalį „atkurti konstitucinės santvarkos“.

Nuo pirmosios dienos per Rusijos televizijas pasipylė reportažai, kuriuose kartoti tie patys skaičiai: esą Pietų Osetijos sostinė „nušluota nuo žemės paviršiaus – sunaikinta per 80 proc. pastatų“, o Cchinvalyje neva masiškai žudomi žmonės – „gruzinai surengė etninį valymą, kurio aukomis tapo 2 tūkst. žmonių“.

Kiek vėliau šis jokių stebėtojų nepatvirtintas skaičius sumažintas iki kuklaus 1,5 tūkst. – šiuos skaičius viešai per televiziją kartojo tiek tuometinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, tiek faktinis šalies lyderis – V. Putinas.

Vėliau skaičius papildė kraupios istorijos, kaip „sužvėrėję gruzinų kariai bei juos lydintys samdiniai iš JAV mėtė granatas į rūsius, kuriuose nuo bombardavimų slėpėsi taikūs gyventojai“.

Galiausiai oficiali pačių rusų pateikta statistika fiksavo 133 žuvusius civilius, o jų žūties priežastis iki šiol yra ginčijama, mat nuo pirmosios karo dienos virš Pietų Osetijos pasirodė ne tik Gruzijos, bet ir Rusijos aviacija – abi šalys naudojo atakos orlaivius Su-25, tad atskirti, kurie priklauso kurioms pajėgoms, nesugebėjo net pėstininkai.

Tarptautinės nesėkmės ir pergalės

Tiesa, gruzinų ataka Cchinvalyje ir visoje Pietų Osetijoje greitai įstrigo, mat jų jau laukė dalis iš anksto permestų rusų karių, o pasienyje Rusija turėjo sutelktus dalinius iš 58-osios armijos. Iš tikrųjų dalis rusų karių tik ir laukė įsakymo žygiuoti, mat neseniai buvo pasibaigusios Rusijos karinės pratybos „Centras“, po kurių kariai negrįžo į nuolatinės dislokacijos vietas.

Įveikę ir išblaškę osetinų savigynos dalinius, gruzinai sustojo ir ėmė trauktis tik sutikę įnirtingą rusų karių pasipriešinimą. Ironiška, kad realiam karui pakrypus gruzinų nenaudai jie ėmė skinti pergales informacinio karo fronte.

Rusijos daliniams vykdant Kremliaus paskelbtą operaciją „Vertimas taikytis“ ir išstūmus gruzinus iš Pietų Osetijos, Vakarų žiniasklaida greitai atkreipė dėmesį, kad rusų kariai įžengė gilyn į Gruzijos teritoriją. Pro Rokio tunelį riedančių rusų tankų kolonos, rusų desantininkų šarvuočiai Goryje ir Potyje, Rusijos aviacijos antskrydžiai prieš karines bazes bei oro uostus Gruzijoje – šie vaizdai kaip mat apskriejo pasaulį, o antraštės buvo negailestingos: „Rusijos invazija į Gruziją“.

Rusijos tankų kolona juda iš Rokio tunelio į Gruziją

CNN televizija netgi pateikė supaprastintą abiejų šalių karinių pajėgų palyginimą, kuris išties atrodė įspūdingai, mat lyginti absoliutūs skaičiai – keliasdešimtūkstantinė Gruzijos kariuomenė su keliais šimtais tankų bei šarvuočių ir milijoninė Rusijos armija, su tūkstančiais tankų, šarvuočių, regis, neišsemiamais aviacijos pajėgumais.

Nors iš tikrųjų puolančiąsias gruzinų pajėgas sudarė apie 16 tūkst. karių, o Rusija juos sulaikė kelis kartus mažesnėmis pajėgomis – vos trijų batalionų kovinėmis grupėmis, kurias rėmė nekoordinuota aviacijos antskrydžių kampanija ir artilerijos ugnis. Tik karui baigiantis Rusija sugebėjo mobilizuoti daugiau karių, tačiau visą pagrindinį kruviną darbą sausumoje atliko mobilios desantininkų, specialiosios pajėgos ir trys motošaulių pulkai.

Nepaisant pralaimimos kovos tarptautiniame informacinio karo fronte, Kremlius mėgavosi osetinų bei rusų parama – daugelis patikėjo, kad karą sukėlė vien gruzinai, o Rusijos kariai į Pietų Osetiją ir netgi į likusią Gruzijos dalį įžengė kaip išvaduotojai.

Be to, kita pamoka Maskvai tapo tarptautinės reakcijos analizė. Ir nors daugelis šalių ragino laikytis rimties, kuo greičiau siekti paliaubų ir gerbti „Gruzijos teritorinį vientisumą“, visuotinio pasmerkimo Rusija nesulaukė. Vienintelės JAV ėmėsi ryžtingų veiksmų – iš Irako transporto lėktuvais buvo žaibiškai perkelta geriausiai ginkluota ir paruošta, bet kare su rusais nedalyvavusi 1-oji Gruzijos kariuomenės brigada. Papildomos gruzinų brigados ir ypač amerikiečių pajėgų buvimas Tbilisio oro uoste sustabdė už 66 km buvusių rusų desantininkų veržimąsi iki sostinės.

Rusų kariai Gruzijoje

Tuometinis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy išsiderėjo paliaubas, nors jų Rusija vėliau vis tiek nesilaikė ir negerbia iki šiol – pažadą atitraukti savo pajėgas Rusija sulaužė: šiuo metu rusai Pietų Osetijoje turi kelias dideles karines bazes, kur laiko kelis tūkstančius karių.

Be to, spygliuota tvora aptvertą Gruzijos ir Pietų Osetijos „pasienį“ iki šiol kontroliuoja rusų pasieniečiai. Ir ne tik kontroliuoja – Gruzija nuo 2015 metų vis dažniau skambina pavojaus varpais, mat savivaliaujantys rusų pasieniečiai jau kelis sykius yra perkėlę pasienį gilyn į Gruzijos teritoriją.

Nelegalaus pasienio zona tarp  Pietų Osetijos ir Gruzijos

Vakarų abejingumas, formali parama Gruzijai ir nenoras jai suteikti garantijų dėl NATO narystės veiksmų plano įtikino Rusiją, kad tikslus galima pasiekti karinės galios bei dezinformacijos mišiniu. Tai buvo tikrasis hibidinio karo atvejis dar prieš tai, kai po 2014-ųjų Rusijos veiksmų Ukrainoje jie imti vadinti šiandien ypač populiariu terminu – „hibridinis karas“.

Išties, Vakaruose iki šiol gajus Rusijos paskleistas mitas, kad dėl 2008-ųjų rugpjūčio karo kalta pati Gruzija. Tokių minčių netrūksta ir kalbant apie Ukrainą, iš kurios 2014-ųjų pirmoje pusėje Rusija atplėšė Krymą ir sukėlė karą Pietrytinėje šalies dalyje.

Šį kartą rusų kariai Kryme stengėsi sukelti kuo daugiau sumaišties: pasirodė be skiriamųjų ženklų, prieš kameras pabrėžtinai stengėsi elgtis neagresyviai, vaikščiojo su neprijungtomis dėtuvėmis, tačiau patyliukais ir nuosekliai perėmė visus ukrainiečių karinius objektus Kryme.

Pasauliui buvo parodytas referendumo spektaklis, po kurio iš pradžių nepriklausoma respublika pasiskelbęs Krymas prisijungė prie Rusijos, o pats prijungimas bei karas Ukrainos rytuose iš Kremliaus pristatytas kaip „pilietinis konfliktas, dėl kurio kalta rusakalbius engusi fašistinė Kijevo chunta“.

Rusų kariai Gruzijoje su grobiu

Ukrainoje gerokai aktyviau nei Gruzijos karo metu reiškėsi Rusijos propagandiniai kanalai – milžinišką finansavimą gaunantį Rusijos televizijos propagandinį kanalą RT gali įsijungti kone visuose didžiuosiuose Vakarų Europos viešbučiuose, Briuselyje veikia dešimtys, jei ne šimtai Rusijos lobistinių organizacijų, kuriose pasakoje Kremliui palankias įvykių versija.

Rusijos propagandiniai kanalai aktyviai skleidžia dezinformaciją apie „fašistinius naikintojus ukrainiečius“ ir „sukilusią Donbaso liaudį“.

Net jei Vakarai ir griežčiau reagavo į Rusijos veiksmus – dėl Krymo okupacijos bei karo Rytų Ukrainoje Rusiją nubaudė sankcijomis, Vakarų Europoje vis dažniau pasigirsta raginimų panaikinti sankcijas ir susitaikyti su Krymo praradimu, dėl kurio ukrainiečiai esą „patys yra kalti“.

Gruzijos karas įkvėpė reformai

Vis dėlto, jei apie Rusijos propagandą Europoje aktyviau kalbėti pradedama tik dabar, kitą Gruzijos karo pamoką Vakarai tiesiog pramiegojo. Šią pamoką pirmiausiai išmoko pati Rusija, mat būtent 2008-ųjų rugpjūčio karas su Gruzija tapo atskaitos tašku Rusijos ginkluotosioms pajėgoms.

Ir nors rusai pasiekė pergalę kare, ji nebuvo lengva. Kovose Rusija neteko 72 karių, dešimčių tankų ir šarvuočių. Be to, nors Rusija pripažįsta netekusi 4 lėktuvų – 3 atakos orlaivių Su-25 ir vieno bombonešio Tu-22M, neabejojama, kad tikrieji Rusijos karinių oro pajėgų nuostoliai kelis kartus didesni. Ir tai – tik skaičiai, mat Vakarų analitikai dar karo metu atkreipė dėmesį į akis badžiusias Rusijos karinių pajėgų bėdas.

Vien tai, kad karo metu Rusija nesugebėjo į orą greitai pakelti žvalgybinių orlaivių ir turėjo remtis strateginiu bombonešiu Tu-22M, kurį gruzinai numušė iš ukrainiečių gauta sistema BUK M1, rodo, kokia apgailėtina buvo rusų karių parengtis.

Priešlėktuvine raketa pažeistas Rusijos orlaivis Su-25

Sausumos kariams trūko gero vadovavimo ir ryšio priemonių – Rusijos karinėje vadovybėje tvyrojo chaosas, o vienų dalinių vadai nesugebėdavo susisiekti su kitų dalinių vadais, nebent skolindavosi iš juos lydėjusių žurnalistų palydovinius ar mobiliojo ryšio telefonus.

Rusijos pajėgų vadas generolas Anatolijus Chruliovas, kuris šiuo metu vadovauja Abchazijos kariuomenei, sugebėjo patekti į gruzinų pasalą ir vos išvengė žūties, nors buvo sužeistas. Kelias rusų pajėgų kolonas į miltus sumalė gruzinų artilerija, kurios rusai ilgą laiką nesugebėjo nuslopinti, todėl surengė masinį apšaudymą iš salvinės ugnies sistemų „Uragan“ bei „Smerč“ ir taktinių balistinių raketų „Točka“ – jos krito ne tik ant Gruzijos pajėgų, bet ir Cchinvalyje.

Koordinacijos tarp sausumos ir oro pajėgų nebuvimas lėmė didesnius nuostolius, nei linkusi pripažinti Rusija – patys rusų kariai skundėsi, kad juos apšaudė jų pačių aviacija, o sausumos pajėgos atsakė numušinėdama savus orlaivius.

Prastas vadovavimas ir dalinių organizavimas lėmė tai, kad greitai judėti į priekį galėjo ne regione dislokuotos 58-osios armijos daliniai, o tik nedidelė, geriau paruošta jų dalis – greičiau už vietos pajėgas į mūšį įsijungė iš Rusijos gilumos permesti desantininkai. Bet net ir geriausi rusų kariai atrodė apgailėtinai – apdriskę, skirtingomis uniformomis bei civiliniu apavu išsiskyrę desantininkai vis dar važinėjo ant liūdnai pagarsėjusių plonašarvių šarvuočių.

Pagrindinė šarvuočio funkcija yra pėstininkų apsauga – kariai turi būti saugiai gabenami viduje, tačiau daugelis rusų karių mieliau važinėja ant šių transporto priemonių, mat jas pamušus didesnė tikimybė išgyventi ne esantiems viduje, o ant viršaus.

Be to, rusų kariai bei Gruziją užplūdę osetinų ir abchazų pašauktiniai greitai išsiskyrė agresyviu elgesiu bei plėšikavimais – rusai tempė viską, pradedant išplėštais bankomatais, televizoriais, dviračiais, baigiant klozetais.

Protesto akcija prie Rusijos ambasados

Reaguodami į pastarųjų vagystę gruzinai vėliau prie Rusijos ambasados surengė šmaikščią protesto akciją „Rusijos kariams paremti“ – prie tvoros protestuotojai atvilko galybę namų apyvokos daiktų bei panaudotų klozetų.

Todėl neatsitiktinai netrukus po karo su gruzinais Rusija ėmėsi milžiniškų karinių reformų. Iš armijos atleistas visas būrys aukšto rango karininkų, panaikinti neefektyvūs, „popieriniai“ daliniai, divizijas imta mažinti iki brigadų dydžio, o visos Rusijos karinių pajėgų regioninės reorganizacijos metu įkurtos naujos karinės apygardos.

Ir nors tuometinio Gynybos ministro Anatolijaus Serdiukovo pradėtas reformas lydėjo milžiniškų korupcijos skandalų virtinė, tai nesustabdė Rusijos pajėgų perginklavimo, naujų mokymo doktrinų įvedimo bei pokyčių praktinio pasiruošimo metu.

Naujai apginkluoti ir aprūpinti rusų kariai ėmė ruoštis mobiliam karui, kai nedidelius dalinius remia gerai parengta aviacija, artilerija, remiamos bepiločius orlaivius turinčių žvalgybinių pajėgumų, o visą procesą kruopščiai koordinuoja efektyvesnė, nei iki šiol vadovavimo grandinė.

Ši nauja Rusijos kariuomenė įgavo kovinės patirties Sirijoje, kur masiškai išbandyta sena ir nauja ginkluotė, dalyvavo visų karinių pajėgų rūšių atstovai. Be to, apie pasikeitusią, gerokai grėsmingesnę ir pajėgesnę Rusijos kariuomenę kaip aiškią grėsmę nuo 2014-2016 ypač dažnai kalba aukšti NATO kariškiai. Viso to Rusijai nebūtų pavykę pasiekti be Gruzijos karo pamokų.