2016 metais Lietuvos kariuomenei buvo ypatingi. Po 2014-ųjų įvykių Ukrainoje prikelta iš komos ir trečius metus iš eilės vis gausiau finansuojama Krašto apsaugos sistema susidūrė su iki šiol nepatirtais iššūkiais.

Žinoma, ryškiausiu smūgiu Krašto apsaugos ir ypač kariuomenės įvaizdžiui sudavė vadinamasis auksinių šakučių arba auksinių samčių skandalas. Tokio dėmesio nebuvo sulaukęs nė vienas panašus įsigijimų skandalas, o dėl jo netgi susvyravo Krašto apsaugos ministro Juozo Oleko kėdė.

Daugelio kritikų manymu, šis skandalingo švaistymo pavyzdys, kai samčiai, šakutės, peiliai ir kita virtuvės eurų perkama dešimteriopai didesnėmis, nei rinkos kaina mažų mažiausiai kelia abejonių dėl visos kariuomenės įsigijimų skaidrumo. Giliai į atmintį įsirėžę pirkimai dabar, lyg praeities nuodėmė primetama bet kuriam su finansine atsakomybe susijusiam projektui.

Ypač po Seimo rinkimų, kurių laimėtojai ne tik suteikė pasitikėjimo kreditą tolimesniam Krašto apsaugos finansavimui, jo augimui, įsipareigojimams NATO, bet ir pažymėdami dėmesį socialinių problemų sprendimams, iškėlė aiškią sąlygą kariuomenei – skaidrumas.

Neatsitiktinai daugelis tų, kurie kariuomenei skyrė savo 2 proc. vėliau gailėjosi bei pyko dėl savo pasirinkimo, o pagrįsti reikalavimai nustatyti kaltuosius, užtikrinti maksimalų skaidrumą užgožė kitą įsisenėjusią Krašto apsaugos sistemos bėdą – komunikaciją. Nesyk chaotiškai, pavėluotai ir net klaidinančiai pateikiama informacija, pamirštant esmę, kenkė visos kariuomenės įvaizdžiui.

Daugiau pinigų, daugiau ir raumenų

Vis dėlto, nepaisant skandalų, visuomenės požiūris Lietuvos kariuomenę – jau kitoks, nei buvo prieš keletą metų: ne butaforinis, mažiau paviršutiniškas, daugiau paremtas ir asmenine patirtimi. Juk į kariuomenę pašaukta savanoriškai atėjo nauja, jau Nepriklausomoje Lietuvoje gimusi ir užaugusi karta – su savo požiūriu, ypatybėmis, netgi reikalavimais bei noru atvirai kalbėti apie problemas.

Paradoksalu, jog ilgą laiką pagrindine problema laikytas Krašto apsaugos finansavimas – dar 2013 metais buvo skiriama vos 267 mln. eurų, arba apgailėtini 0,77 proc. nuo BVP o kitais metais bus skiriama jau 723 mln. eurų, arba 1,8 proc. BVP. Jau 2018 metų pradžioje planuoja skirti dar daugiau ir pasiekti minimalią NATO nustatytą ribą – 2 proc. BVP.

Išlaidų gynybai pokytis

Tai jog šių pinigų reikės, rodo vien pats faktas, kad net per pastaruosius kelerius metus skirtos finansinės injekcijos nėra pakankamos – dešimtmetį finansinį nuosmukį patyrusiai kariuomenei reikėjo greituoju būdu kamšyti pernelyg daug spragų, kurioms reikia milžiniškų išlaidų.

Skubiai įvykdyti kariuomenės įsigijimai sutvirtino karinių dalinių stuburą bei pačius karius – naujos transporto priemonės, daliniuose jau plačiau naudojama ginkluotė, tokia, kaip taikliojo šaulio ginklai FN-SCAR, ir lengviausiai atpažįstama, matoma, nors plačiosios visuomenės nebūtinai suvokiama kario ekipuotės dalis, kuri daugybę metų badė akis – nauji šalmai.

Lietuvos kariai

Per rekordiškai trumpą laiką įsigytos, karių valdyti išmoktos ir jau pirmuosius kovinius šaudymus keliose pratybose atlikusios savaeigės haubicos PzH2000 dar prieš kelerius metus Korėjos karo laikų ginklus naudojantiems lietuvių artileristams atrodė nepasiekiama svajonė. Dabar šios haubicos riaumoja kariuomenės poligonuose, rodomos kariuomenės prisistatymo ir panašių renginių metu.

Daug diskusijų sukėlęs brangiausias istorijoje kariuomenės Pėstininkų kovos mašinų (PKM) projektas, regis, sėkmingai juda į priekį.

Ir nors pats į „Vilką“ iš „Boxer“ pervadinto šarvuočio projektas dar tobulinamas, siekiant integruoti kelias skirtingas sistemas – vokišką PKM platformą su izraelietišku bokšteliu, ginkluotu pabūklu, kulkosvaidžiu bei prieštankinėmis raketomis, pirmosios keliolika PKM Lietuvą turėtų pasiekti jau kitais metais. Taip pat į priekį juda ir vidutinio nuotolio priešlėktuvinių sistemų NASAMS projektas. Tokios raketos taikinius gali sunaikinti kelių dešimčių kilometrų atstumu.

Pasiruošimas grėsmei: karo kurstymas ar išsiblaivymas?

Bet tai – tik žiedeliai, palyginus su tuo, kas Lietuvos kariuomenės laukia ateityje. Dar pernai generolas J. V. Žukas taip pat prakalbo apie kariuomenės vystymosi planus iki 2021 metų. Nedaugelis atkreipė dėmesį į jo išsakytus žodžius apie būsimą kariuomenės struktūrą, ginkluotę, kitus skaičius.

„Mes norime turėti tokią struktūrą, kuri būtų ne hipotetinė ir labai neorientuota į tolimą ateitį. Mes matome grėsmes labai netoli Lietuvos sienų ir turime dabar sukurti labai greitai tokią struktūrą, kuri galėtų suveikti čia ir dabar. Ir būtų pati efektyviausia“, – tuomet kalbėjo J. V. Žukas.

Jonas Vytautas Žukas

Jis užsiminė, kad bus perkamos modernios vidutinio arba ilgojo nuotolio prieštankinės, vidutinio nuotolio priešlėktuvinės sistemas, transporto priemonės ir taip pat šarvuotos pėstininkų kovos mašinas. Viename interviu buvo užsiminta net apie tankų įsigijimo galimybę.

Yra tų, kurie generolo, kaip ir daugelio kariškių arba už Krašto apsaugą atsakingų pareigūnų nenorą kalbėti apie būsimų įsigijimų detales vertina kritiškai.

Vieni tai supranta, kaip būtinybę išlaikyti paslapties skraistę – tiek prieš galimus priešininkus, tiek prieš partnerius ar derybų dalyvius, kitiems – tai perdėtas slaptumas ar netgi nepagrįstas, juoką keliantis dar vieno bereikalingo švaistymo dangstymas. Pastaroji retorika svarbi, norint suprasti, kas laukia jau artimiausioje ateityje.

Išties, per pastaruosius metus išaugęs dėmesys Krašto apsaugai ir Lietuvoje kasmet vykstant kelioms didelėms karinėms pratyboms pastebimas neatsitiktinai. Ypač šiais metais Lietuvą bei kitas Baltijos šalis aplankė itin daug didžiųjų ir mažųjų Vakarų žiniasklaidos leidinių, televizijos, radijo kanalų, internetinių portalų žurnalistų.

Todėl neatsitiktinai Vakarų žiniasklaidoje vienas po kito ir dešimtimis pasipylė straipsniai ar reportažai apie mažas, bet rimtai karui besiruošiančias Baltijos šalis, kurios valdžia bei piliečiai neketina tapti lengvu kąsniu agresoriui.

Dar labiau nei pernai šiemet garsūs Vakarų analitiniai centrai į Baltijos šalis gausiai siuntė ekspertus, analitikus, o pastarieji viešino įvairias ataskaitas ir studijas dėl galimos grėsmės scenarijų bei priemonių jiems užkirsti. Lietuvos kaimynė Latvija netgi atsidūrė BBC sukurto pusiau vaidybinio filmo apie Trečiąjį pasaulinį karą epicentre.

Šaltojo karo laikus menantys naratyvai Baltijos šalims suteikė, viena vertus, mistinę, pafrontės valstybių skraistę, kita vertus, nepaisant Kremliaus propagandos pastangų, Baltijos šalys vaizduojamos, kaip sėkmės istorijos – ištrūkusios iš Sovietinės imperijos, kamuojamos įvairių problemų, tačiau pasiryžusios jas spręsti be „apgaulingai ištiestos Maskvos pagalbos letenos“. O jei reikėtų – Baltijos šalys esą pasiryžusios ir pačios ginti savo laisvę, nekartoti 1940-ųjų klaidos.

Toks įvaizdis bei padėtis itin siutina Kremliaus propagandą, jos poveikiui imlius veikėjus, net ir tuos, kuriuos tiesiog glumina ir baugina, jų manymu, „kurstoma karo propaganda bei isterija“. Esą vien šnekėjimas apie pastarųjų metų įvykius, objektyviai pakeitusius saugumo situaciją regione, yra nereikalingos įtampos kėlimas.

Tuo tarpu sumaniai išnaudojami Rusijos provokaciniai veiksmų – iš anksto neskelbiamos milžiniškos karinės pratybos, puolamosios ginkluotės bei dešimteriopai NATO pajėgas regione pranokstančių pajėgų dislokavimas Kaliningrade, Vakarų karinėje apygardoje arba šalia Ukrainos, Kremliaus propagandai imlūs asmenys linkę nepastebėti.

Tuo tarpu Lietuvos kariuomenė, regis, pasiryžusi reaguoti į saugumo situaciją klasikinių konvencinių bei nekonvencinių priemonių mišiniu.

Ir nors iki šiol pasigirsta raginimų, jog Lietuvos kariuomenei esą neverta švaistyti į sunkiąją ginkluotę, kuri neva būtų sunaikinta pirmosiomis karo minutėmis, o vietoje to verčiau įsigyti daugybę lengvųjų pėstininkų nešiojamų prieštankinių, priešlėktuvinių ar snaiperinių ginklų, daugeliui profesionalių, ypač mokslus Vakaruose baigusių kariškių tokios kalbos sukelia šypseną.

Mat vien partizaninio karo taktikai advokataujantys ragintojai esą pamiršta, jog tokios priemonės bei taktika gali būti tik pagalbinės, o ne pagrindinės ne tik už savo, bet ir už kitų NATO sąjungininkių gynybą atsakingai Lietuvos kariuomenei. Be to, ekspertai pastebi, jog aprūpinti, gabenti, greitai nukreipti bei apsaugoti reikia ir lengvuosius pėstininkus, o jais automatiškai netampa kiekvienas norintis, kuris gali rankose laikyti granatsvaidį.

Vis dėlto per pastaruosius metus nekonvencinių, mažųjų padalinių taktiką tobulino ne tik Lietuvos kariuomenės specialiosios pajėgos, įgavusios tikros kovinės patirties Afganistane, bet ir Krašto apsaugos savanorių pajėgos – šių vadas pulkininkas Artūras Jasinkas pripažino, kad pagaliau jaučiamas ir geresnis savanorių aprūpinimas.

Artūras Jasinskas

Savanorių branduoliai – pamažu stiprinamos, atkuriamos ar iš naujo kuriamos rinktinės gerai pažįsta savo vietovę, kurioje gyvena, todėl gali rengti pasalas, efektyviai stabdyti net kokybiškai bei kiekybiškai pranašesnį priešininką ir atvirkščiai – padėti sąjungininkų kariams jiems nežinomoje vietovėje.

Ne metalo laužas, o priemonė tikslui pasiekti

Tuo tarpu didžiausi bei generolo J. V. Žuko jau minėtieji pokyčiai laukia konvencinių pajėgų. Pajėgumų ir ginkluotės generalinis direktorius pulkininkas Darius Užkuraitis dar šią savaitę feisbuke užsiminė apie naują galimą Lietuvos kariuomenės pajėgumą, kokio iki šiol lietuvių kariai neturėjo – salvinės ugnies raketines sistemas MLRS, kurių šūvio nuotolis gali siekti iki 90 km.

Tokias milžinišką galią turinčias raketines sistemas esą būtų galima įsigyti ir ne naujas, tačiau visiškai modernizuotas. Galimi raketų pardavėjai – JAV, Vokietija arba Norvegija.

Vokietijos pajėgų raketinė salvinės ugnies sistema MARSII

Tokiu atveju gali būti paneigtas ir visuomenėje apie kariuomenės įsigijimus įsivyravęs požiūris, jog tai, kas naudota, esą tėra „metalo laužas“, mat pats metalas gali būti ir dešimtmečių senumo – tai patvirtina vien faktas, kad tokias sistemas iki šiol naudoja arba saugo minėtos valstybės.

Svarbiau yra tai, kokios ugnies valdymo, ryšių ir kitos technologijos įdiegtos minėtose sistemose – šiuolaikinės modernios kompiuterizuotos priemonės leidžia efektyviai naudoti ir senai sukurtą ginkluotę.

Per artimiausius 5 metus Lietuvos kariuomenė bus ne šiaip plečiama. Šiemet suformuota antroji kariuomenės brigada „Žemaitija“, o ateityje planuojama iš rezervo karių suformuoti ir trečiąją brigadą.

Bus kuriami nauji mažesni daliniai bei jiems reikalinga infrastruktūra – kol kas žinoma tik apie busimojo karinio miestelio netoli Vilniaus statybas. Tačiau kiekvienas dalinys turi turėti tiek savo ginkluotę, tiek technikos priemones, kurios būtų mobilios ir galėtų greitai keisti dislokacijos vietą.

O tai reiškia, kad bus plečiamas ir kariuomenės auto parkas. Šiemet iš Nyderlandų gauti visureigiai, kitos transporto priemonės, ateityje bus svarstomi šimtų universalių visureigių, tinkančių tiek dabartinėms „Humwee“, tiek žvalgybos ar specialiųjų pajėgų užduotims įvykdyti įsigijimo klausimai. Tuo tarpu šiemet iš Vokietijos už itin nedidelę sumą – vos 1,6 mln. eurų įsigyti 168 šarvuočiai M577.

Šarvuotis M577

Šie ant Lietuvos kariuomenės naudojamų šarvuočių M113 bazės sukurti vadovavimo, medicininės evakuacijos šarvuočiai yra senutėliai, turi silpnus šarvus, tačiau jie yra geros būklės.

O svarbiausia, kad tokie šarvuočiai ne tik sustiprins batalionų mobilumą, atlaisvins šiuo metu itnesyviai naudojamus M113, kurie bus perkelti į antrosios brigados sudėtį bei sustiprins kita achilo kulnu laikomą sritį – evakuaciją iš mūšio lauko.

Tai, jog Izraelis savo karuose su kiekybiškai ir net technine prasme kokybiškai pranašnėmis arabų valstybėmis sugebėdavo pasiekti pergales, lėmė pirmiausiai izraeliečių gebėjimas laiku evakuoti karius bei techniką, o pastarąją pataisyti ir laiku gražinti į kovą.

Būtent todėl iš PzH 2000 įsigijimo istorijos svarbu atkreipti dėmesį ne tik į 21 savaeigę haubicą, bet ir kartu įsigytas 26 šarvuotas vadovavimo mašinas M577 V2 bei šešis evakuacinius tankus BPZ2. Būtent pastarieji gali greitai evakuoti bet kokią sunkiąją techniką iš mūšio lauko.

Į taikinius Baltijos jūroje atlikti pirmieji šūviai iš Lietuvos kariuomenės haubicų PzH2000

Bet kokia karinė technika nėra panacėja. Tai – tik priemonė, kuria galima pasiekti tam tikrų tikslų – atgrasyti priešininką, jį suklaidinti, pažeisti arba sunaikinti. Tad nors Lietuva perka 88 vienetus PKM „Vilkas“, akivaizdu, kad jų užteks tik dviem kariuomenės batalionams.

2018-ieji - apsisprendimo metai

O kuo turėtų kautis kiti? Kariuomenės vadas jau buvo užsiminęs apie vikšrinių PKM įsigijimą, tačiau pl. D. Užkuraitis pripažino, kad tai yra vienas iš kertinių, fundamentalių apsisprendimų, kur judės ir kaip atrodys Lietuvos kariuomenė – ar ateityje pirks vikšrines PKM, ar padidins „Vilkų“ užsakymą. Dėl išaugusių, tačiau realistiškai žiūrint vis dar kuklių Lietuvos finansinių galimybių, tokie sprendimai gali būti priimti ne anksčiau, nei 2025 metais.

Gerokai anksčiau, jau minėtais 2018 metais, kai Krašto apsaugos finansavimas turėtų pasiekti 2 proc. BVP, gali būti rimti svarstymai ar net sprendimai dėl kitų ginkluotės sistemų, apie kurias yra užsiminęs kariuomenės vadas.

Jau minėtos MLRS sistemos sustiprintų dviejų artilerijos batalionų kovinę galią. Šiuo metu Lietuvos kariuomenėje yra vienas artilerijos batalionas, tačiau įsigijus savaeiges haubicas bei turint senesnio modelio haubicas bei planuojant įdiegti MRLS sistemas, du batalionai susidurtų su vienu iššūkiu – kaip kuo tiksliau nutaikyti bei koreguoti artilerijos ugnį?

Mat artileristams svarbus ne tik taiklumas, bet ir galimybė po salvės pasitraukti į saugias pozicijas, būtent todėl be priešlėktuvinės gynybos priemonių, saugančių artileristus nuo antskrydžių, svarbi ir žvalgybinė informacija.

Kariniai veiksmai Ukrainoje parodė, kad ir praėjus 100 metų po Pirmojo pasaulinio karo, artilerija tebėra karo dievas – per 70 proc. nuostolių abi kariaujančios pusės patyrė būtent dėl artilerijos veiksmų.

Be to, abi pusės aktyviai naudojo bepiločius orlaivius, kurie yra viena sėkmingiausių šiuolaikinių artilerijos koregavimo priemonių. Todėl Lietuvos kariuomenė, kuri jau turi nedidelį kiekį bepiločių orlaivių, nuo 2018-ųjų apsispręs dėl didesnio tokio tipo priemonių įsigijimo bei panaudojimo.

Tais pačiais metais laukia ir dar du apsisprendimai: neseniai tris sraigtasparnius „Dauphine“ gelbėjimo ir paieškos darbams už bendras ES bei kariuomenės lėšas įsigijusi Lietuva turi didesni sraigtasparnių poreikį. Šiuo metu be naujų prancūziškų sraigtasparnių iš kurių tik du gali vykdyti ir tiesiogines kovines funkcijas, naudojami ir seni rusiškos gamybos Mi-8.

Jų resursai turėtų baigtis jau po kelerių, o karių bei krovinių transportavimas ir parama ugnimi iš oro yra tos funkcijos, kurios rūpi visai kariuomenei – tiek sausumos, tiek oro ir net specialiosioms pajėgoms bei laivynui.

Vienu variantu jau galima laikyti amerikietiškus sraigtasparnius „Blackhawk“, kurie surinkinėjami Lenkijoje. Ši strateginė Lietuvos partnerė pati suinteresuota atnaujinti savo sraigtasparnių parką, tad karinėje srityje teigiamu laikomas Vilniaus ir Varšuvos bendradarbiavimas galėtų įgauti naują postūmį, jei būtų įsigyjami mažiausiai 6, o galbūt ir 9 sraigtasparniai „Blackhawk“.

Be to, bendras Lietuvos ir Lenkijos užsakymas teoriškai galėtų sumažinti lietuvių pirkinio kainą, kuri bet kokiu atveju siektų ne vieną dešimtį milijonų eurų. Tiesa, neatmetama ir JAV, kurios įmonė „Sikorsky“ gamina šiuos sraigtasparnius, parama tokiam įsigijimui.

Kitas įdomus aspektas, kuris susijęs su neseniai vykusia generolo J. V. Žuko vadovaujamos delegacijos kelione į Izraelį – prieštankinė ginkluotė. Lietuva iki šiol rėmėsi švediškais granatsvaidžiais „Carl Gustav“ bei prieštankinėmis raketomis „Javelin“.

Neseniai išaugęs Lietuvos ir Izraelio bendradarbiavimas gynybos srityje ( minosvaidžių modernizavimo programa) turėtų sustiprėti vystant PKM „Vilkas“ programą, mat šarvuočiai turės izraelietiškus bokštelius „Samson Mk. 2“ su prieštankinėmis sistemomis „Spike“.

Pastarųjų šūvio nuotolis – apie 4 km, o to visiškai užtenka daugelyje Lietuvos vietovių. Tačiau Lietuvos poreikis – ir vidutinio ar net ilgojo nuotolio prieštankinės sistemos. Šiuo metu pasaulyje yra nedaugelis valstybių, kurios gamina pastarojo nuotolio prieštankines raketas. Viena tokių valstybių – Rusija, kuri, savaime suprantama, atkristų. Kita valstybė – būtent Izraelis, kurioje kaip tik lankėsi generolas J. V. Žukas.

Ir nors oficialiai nėra užfiksuota, kad jam buvo pademonstruota būtent ilgojo nuotolio „Spike“ versija, dar kitaip žinoma, kaip NLOS, šios sistemos galimybės gali pasirodyti itin patrauklios Lietuvos kariuomenei dėl kelių priežasčių.

Pirmiausiai 25 km nuotolio prieštankinė sistema gali naikinti įvairius tankinius – ne tik šarvuotąją techniką. Ji taip pat gali būti naudojama prieš vadavietes, kitus stacionarius ar mobilius sausumos objektus ar netgi laivus.

Pavyzdžiui, suomiai ilgesnio nuotolio „Spike“ raketas naudoja ant savo karo laivų. Tai, jog NLOS yra universali sistema – paleidžiama iš visureigio, sraigtasparnio arba karo laivo leistų nedidelius išteklius turinčiai Lietuvai įgyti galingą smogiamąją jėgą turintį pajėgumą. Pavyzdžiui, šiuo metu karinės jūrų pajėgos turi jau tris „Flyvefisken“ klasės laivus.

Formaliai tai yra moduliniai laivai – Lietuva įsigijo pačią pigiausią, bazinę versiją, ginkluotą tik automatiniu 76 mm pabūklu bei kulkosvaidžiais. Tačiau šios klasės laivai pasižymi tuo, kad jie yra tarsi „Lego“ kaladėlės – ant jų galima tvirtinti skirtingus modulius: priešlėktuvinį, priešlaivinį, priešimininį arba minavimo.

Tai reiškia, kad teoriškai LKJP turimi „Flyvefisken“ gali būti ginkluoti ir raketomis „Harpoon“ bei „Sea Sparrow“, tačiau, DELFI šaltinių duomenimis, tokių, ant „Flyvefisken“ laivų tvirtintų modulių jau nebeturi ir pati Danija, kuri ir pardavė Lietuvai šiuos laivus.

Karinių jūrų pajėgų patruliniai laivai

Jei Lietuva nuspręstų įsigyti raketas „Spike“ NLOS, jos galėtų būti greitai sumontuojamos tiek ant patrulinių laivų, tiek ant transporto priemonių, tiek ant naujųjų sraigtasparnių.

Galiausiai, pats ambicingiausias Lietuvos kariuomenės pirkinys ateityje gali būti tankai. Kol kas šis pajėgumas yra tik vizijoje ir dėl jo gali būti rimčiau svarstoma taip pat 2018 metais, o išdėsčius visus įsigijimus tankai nebūtų prioritetinis įsigijimas ir Lietuvos kariuomenę galėtų pasiekti ne anksčiau, nei 2035 metais.

Kaip atrodys kovos laukas po beveik 20 metų, vargu ar kas gali pasakyti, nors ir ne sykį kaip atgyvena nurašyti tankai šiais laikais išgyvena atgimimą – nauji kalibrai, aktyvios bei pasyvios apsaugos priemonės šias kovos mašinas vis dar išlaiko mūšio liūtais.

Ir nors įsivyravęs stereotipas, kad tankas yra tik puolamoji priemonė, iš tikrųjų būtent su tankais galima remti pėstininkus, naikinti priešininko šarvuotąją techniką bei kontratakuoti – jokia šiuolaikinė kariuomenė dar nėra laimėjusi vien besigindama.

Svarbiausia - žmogus ir išlaikymas

Vis dėlto, kaip pažymėjo D. Užkuraitis, dabar ne taip svarbu kalbėti apie tai ar ir kokius šarvuočius, ar juo labiau tankus, sraigtasparnius bei prieštankines sistemas ateityje galimai įsigys Lietuvos kariuomenė. Mažiau matomos, tačiau gerokai svarbesnės įsigijimų dalys yra dvi: išlaikymas, kuris suryja didžiąją dalį išlaidų bei žmogiškieji ištekliai.

Bet kokia karinė technikos priemonė gali kainuoti nedidelius pinigus, tačiau jos priežiūra, saugojimas, modernizavimas, remontas, kiti susiję kaštai, pavyzdžiui, amunicija, atsarginės dalys gali atsieiti labai daug.

O net ir didžiausios pinigų sumos, kurių ir taip tikėtis būtų sunku, automatiškai neužtikrins, jog visomis šiomis priemonėmis pasirūpins specialistai. Paradoksalu, jog dėl itin menkų atlyginimų gali skųstis ne tik mokytojai, medikai. Būtent kompetentingų, ambicingų, gebančių prižiūrėti sudėtingą kompiuterizuotą karinę techniką specialistų stygių gali pajusti Lietuvos kariuomenė. Kaip tokius žmones pritraukti, kai jiems taip pat siūlomi itin menki atlyginimai?

Darius Užkuraitis

„Pavyzdžiui, ar girdėjote apie tokią specialybę, kaip vektronikas?“, – retoriškai klausė D. Užkuraitis, užsiminęs apie terminą, kuris apibūdina automobilių elektromechanikus.

Net civilinėje rinkoje tokie specialistai graibstomi, o juos pritraukti į kariuomenę, kurioje reikės valdyti sudėtingas ryšių, ugnies valdymo, kitas sistemas įdiegtas į „Vilkus“, NASAMS ar kitas priemones gali būti itin sudėtinga. Be to, reikės tobulinti logistinius įgūdžius, norint suvaldyti, kaip pats J. V. Žukas išsireiškė – „visai kito kokybinio lygio kariuomenę“.

„Aš už naujus įsigijimus, jų reikia, su tuo niekas nesiginčija. Bet siūlant naujas idėjas visada reikia gerai pagalvoti apie paslėptus kaštus. Pats blogiausias dalykas – prisipirkti gerų ir madingų naujovių, o paskui jas numesti į sandėlį ir pamiršti.

Ypač tai aktualu, kai kariams dar trūksta „kasdieniškų“ dalykų ir kitų „smulkmenų“ – gero ginklo, šalmo, naktinio matymo prietaisų, palapinių, galų gale keleto uniformų komplektų ir normalių batų. Reikia balanso ir gero planavimo, tik tada išvengsi anarchijos“, – feisbuke antrino KAM gynybos politikos direktorius Vaidotas Urbelis.