Vis dėlto pastarieji dveji metai rodo, kad Krymo ekonomikos būklė yra blogesnė nei tada, kai pusiasalis priklausė Ukrainai.

Nuo XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžios, kai Rusiją džiugino didžiulis iš naftos ir gamtinių dujų pardavimų gaunamas pelnas, lėšos buvo nukreipiamos ne į šalies modernizavimą, o į imperialistinių ambicijų gaivinimą. Kremlius visą buvusios TSRS teritoriją ėmė laikyti teisėta savo įtakos zona.

Kaip rašo rus.DELFI.ee, kai 2008 m. Rusija okupavo Pietų Osetiją bei Abchaziją ir pripažino jų nepriklausomybę, tarptautinė bendruomenė teišreiškė „susirūpinimą“.

Panašu, kad dėl šios priežasties Kremlius nusprendė, kad aneksija, t. y. ne tik „nepriklausomybės“ pripažinimas, bet dar ir faktinis kitų šalių teritorijų prijungimas taip pat vyks sklandžiai ir nekils jokių rūpesčių.

2014 m. Maidanas Kijeve aiškiai patvirtino europietišką Ukrainos pasirinkimą. Suvokęs, kad visos šios šalies savo įtakos zonoje išlaikyti nepavyks, Kremlius ryžosi „atriekti“ prorusiškiausias teritorijas.

Aneksavus Krymą valdininkai žadėjo paversti jį Silicio slėniu, tačiau rusų valstybinės korporacijos – „Rosatom“, „Rosnano“ ir kt. – vis dar Kryme nepasirodė, nes kur kas labiau vertina savo tarptautinius ryšius.
Tiesa, Rusijos prezidento Vladimiro Putino valdžia norėtų matyti Donbasą Ukrainos sudėtyje, nors ir pageidautų šiai teritorijai ypatingo „rusų agento“ statuso, o štai Krymas buvo greitai užimtas ir prijungtas prie Rusijos.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad Kremlius apsiskaičiavo.

Europai po Antrojo pasaulinio karo nebuvo žinoma teritorijų užėmimo atvejų, todėl toks elgesys įvertintas kaip nepriimtinas.

Aneksuotam Krymui skirtos rimtos tarptautinės sankcijos, tapusios beveik nepakeliama našta jau prieš tai krizės smaugiamai pusiasalio ekonomikai.

Šiandien Kryme negalima atsiskaityti tarptautinėmis banko kortelėmis „Visa“ ir „MasterCard“. Tiesa, grynųjų galima gauti neoficialiai, tačiau tai rizikinga ir brangu. Už kiekvieną tokią pinigų išgryninimo operaciją tarpininkui teks pakloti iki 15 proc. išgrynintos pinigų sumos.
Krymui skirtose Europos sankcijose numatomas draudimas investuoti ir vykdyti prekybą, įsigyti nekilnojamojo turto, vykdyti infrastruktūros objektų statybas ir teikti turizmo paslaugas.

Be to, apribotas europietiškų prekių ir technologijų, skirtų energetikos, transporto ir telekomunikacijų, žvalgybos, energijos išteklių ir mineralų gavybos sektoriams, eksportas į Krymą.

Kruiziniams laivams, kurie priklauso Europos įmonėms ar turintiems Europos Sąjungos (ES) vėliavą, draudžiama įplaukti į Krymo uostus.

Europos oro navigacijos saugumo organizacija uždraudė ES šalių narių aviacijos bendrovėms vykdyti skrydžius į Krymą. Krymo gyventojams, gavusiems Rusijos pasus, Šengeno vizos nėra išduodamos.

Nepaisant Rusijos valdininkų tikinimų dėl Krymo integracijos, iš tikrųjų šis pusiasalis yra ekonomiškai izoliuotas. Per dvejus metus į Krymo pusiasalį vis dar nerado kelio Rusijoje populiarūs prekybos tinklai, nes baiminasi sankcijų iš savo tiekėjų visame pasaulyje.

Aneksavus Krymą valdininkai žadėjo paversti jį Silicio slėniu, tačiau rusų valstybinės korporacijos – „Rosatom“, „Rosnano“ ir kt. – vis dar Kryme nepasirodė, nes kur kas labiau vertina savo tarptautinius ryšius.

Lygiai tokia pati situacija susiklosčiusi ir bankų sferoje. Paradoksalu, tačiau tada, kai Krymas buvo Ukrainos dalis, pusiasalyje laisvai veiklą vykdė daugelio Rusijos bankų filialai, pavyzdžiui, ukrainietiškas „Sberbank“ filialas.

Šiandien rusų aneksuotame Kryme nėra nė vieno „Sberbank“ bankomato. Tai neturėtų atrodyti keistai, nes šis bankas kaip ir visi kiti kuo puikiausiai suvokia, kad filialo atidarymas Kryme reikštų tarptautines sankcijas ir santykių su partneriais Vakaruose pabaigą.

VTB banko prezidentas Andrejus Kostinas dar kategoriškesnis: jo manymu, įžengimas į Krymą bankams pražūtingas.

Šiandien Kryme negalima atsiskaityti tarptautinėmis banko kortelėmis „Visa“ ir „MasterCard“. Tiesa, grynųjų galima gauti neoficialiai, tačiau tai rizikinga ir brangu. Už kiekvieną tokią pinigų išgryninimo operaciją tarpininkui teks pakloti iki 15 proc. išgrynintos pinigų sumos.

Kryme neveikia rusų mobilieji operatoriai, todėl bendrovėms MTS, „Megafon“ ir „Bilain“ Krymas vis dar yra užsienio teritorija.

Kerčė

Kryme netgi nėra Rusijos pašto filialų – yra tik „Krympočta“. Nevykdo savo veiklos šiame pusiasalyje ir Rusijos geležinkeliai – Krymo gyventojai naudojasi Krymo geležinkelių paslaugomis.
Dėl taikomų sankcijų „Apple“ iš visų Kryme gyvenančių savo klientų, turinčių „iPhone“ ir „iPad“, atėmė galimybę parsisiųsti atnaujinimų – tiek mokamų, tiek ir nemokamų.

Norintys žūtbūt atnaujinimų gauti Krymo gyventojai priversti fiktyviai registruotis kituose regionuose. Trumpai tariant, oficialių „Apple“ produkcijos (kaip ir kitų žinomų pasaulio prekių ženklų) atstovų Kryme nėra.

Normalus, civilizuotas verslas esant tokioms aplinkybėms praktiškai neįmanomas. Žinoma, korupcija Kryme egzistavo ir tada, kai Krymas priklausė Ukrainai, tačiau dabar ji pasiekusi neįtikėtinas aukštumas.
Pagal per dvejus aneksijos metus įsitvirtinusį modelį visa elektronika iš užsienio į Krymą atgabenama iš Rusijos regionų, o realizuoja visas šias prekes pusiau oficialūs platintojai.

Lygiai tokia pat schema taikoma ir vykdant automobilių, instrumentų ir kitos žinomų pasaulio gamintojų technikos pardavimus. Kryme įsigytu užsienietišku automobiliu įvažiavusiam į Ukrainos ar ES šalių narių teritoriją savininkui gresia rimta bauda, o kartais negi konfiskuojamas automobilis.

„Teoriškai Kryme gali nusipirkti bet ką. Žinoma, kainos kur kas didesnės nei Rusijos centriniuose miestuose. Bet kokie komerciniai Europos tiekėjų ir Krymo kontaktai vykdomi per abejotinas tarpininkavimo įmones, registruojamas trečiose šalyse, pavyzdžiui, Baltarusijoje.“ – pasakojo žurnalistas iš Sevastopolio Andrejus Vasiljevas.

Normalus, civilizuotas verslas esant tokioms aplinkybėms praktiškai neįmanomas. Žinoma, korupcija Kryme egzistavo ir tada, kai Krymas priklausė Ukrainai, tačiau dabar ji pasiekusi neįtikėtinas aukštumas.

Didžiausią naudą iš aneksijos gavo valdininkai, kariai ir nemaža (apie 15 proc. pusiasalio gyventojų) sovietinių ir Rusijos jėgos struktūrų pensininkų dalis.

Būtent šie asmenys garsiausiai reiškėsi už Krymo sugrąžinimą Rusijai. Iš tikrųjų šių asmenų pajamos pastaruosius dvejus metus augo.

Deja, to paties nebūtų galima pasakyti apie Krymo žemės ūkį, kuriam teko didelis tarptautinių sankcijų smūgis (neįmanoma įsigyti importuotos technikos, nevykdomas produkcijos eksportas ir t.t.).

Tenka pripažinti, kad kariai ir pensininkai gyvena iš biudžeto lėšų, jokios produkcijos jie negamina. Taigi dabartinis Krymas gali egzistuoti tik naudodamasis dotacijomis. Bendra 2015-2020 m. Krymui finansuoti skirta suma siekia 10 mlrd. eurų.

Didžiosios Krymo įmonės perskirstomos pagal korupcines schemas ir tai daroma be jokios priedangos. 2016 m. rugpjūčio mėn. tarptautinio Simferopolio oro uosto savininku tapo Jurijus Kovalčukas – banko „Rossija“ prezidentas ir V. Putino draugas dar nuo dešimtojo dešimtmečio.

Tiesa, iš tarptautinio oro uosto liko tik pavadinimas, nes skrydžiai į aneksuotą Krymą iš užsienio nevykdomi.

Imperiškas tiltas


Imperinio mąstymo politikams būdinga pirmiausia galvoti apie ekspansiją ir tik paskui skaičiuoti jos pasekmes ekonomikai. Su Krymu nutiko būtent taip – aneksavusi jį iš Ukrainos Rusijos valdžia pastebėjo, kad neturi jokių kontaktų sausuma su užgrobtu pusiasaliu.

Na, o, savaime suprantama, Ukraina nesutiko praleisti Rusijos tranzito krovinių per Perekopo sąsmauką.

Krymo aprūpinimui ir apskritai jo pasiekiamumui kilo grėsmė. Žinoma, iš Maskvos į Krymą skraido lėktuvai, bet dabar jie priversti skristi ne tiesiogiai, kaip anksčiau, o aplenkti Ukrainos teritoriją ir leistis iš Kerčės pusės, todėl skrydžio laikas 1–1,5 val. pailgėjo.

Tačiau imperijai būdinga ignoruoti gamtą ir neskaičiuoti pinigų. Kerčės tilto statyboms Kremlius skyrė 228 mlrd. rublių (daugiau nei 3 mlrd. eurų). Už šias lėšas būtų galima suremontuoti daug kelių Rusijoje, kurių būklė šiuo metu baisi. Tačiau imperiškos ekspansijos logika svarbiau už savos šalies ekonominę plėtrą.
Be to, krovinius gabenti lėktuvais pasirodė per brangu, o keltais tarp Kerčės ir Tamanės – mažo galingumo ir pasenęs (būdas). Todėl dar 2014 m. buvo priimtas sprendimas statyti automobilių eismo ir geležinkelio tiltą per Kerčės sąsiaurį. Pagal projektą, tiltas bus 19 km ilgio, jis bus baigtas statyti 2018 m.

Pažymėtina, kad statyti tiltą pavesta kompanijai „Strojgazmontaž“, kuri priklauso milijardieriui Arkadijui Rotenbergui – irgi asmeniniam V. Putino draugui dar nuo jo darbo Sankt Peterburgo merijoje.

Beje, tiltų per Kerčės sąsiaurį istorijoje jau buvo, tik jų likimas buvo liūdnas. 1943 m. vokiečių kareiviai pastatė pontoninį tiltą, tačiau jį greitai nuplovė srovė. 1944 m. sovietų statybininkai pastatė laikiną geležinkelį, bet jau po metų ledo lytys nugriovė atramas.

Čia visus metus stiprios srovės tarp Azovo ir Juodosios jūros, pavasarį per sąsiaurį plaukia didelės ledo lytys, be to, sąsiaurio dugnas yra iki 60 m gylio dumblas.

Atrodytų, pati gamta priešinasi šio tilto statymui, palikdama pusiasaliui vienintelį, natūralų ryšį su žemynu – Perekopo sąsmauką.

Tačiau imperijai būdinga ignoruoti gamtą ir neskaičiuoti pinigų. Kerčės tilto statyboms Kremlius skyrė 228 mlrd. rublių (daugiau nei 3 mlrd. eurų).

Už šias lėšas būtų galima suremontuoti daug kelių Rusijoje, kurių būklė šiuo metu baisi. Tačiau imperiškos ekspansijos logika svarbiau už savos šalies ekonominę plėtrą.

DELFI primena, kad rugsėjo pradžioje dėl šio „Putino tilto“ JAV paskelbė sankcijas Rusijai. Jungtinių Valstijų Iždo departamentas įvardijo septynias bendroves, tiesiogiai susijusias su vadinamuoju „Putino tiltu“, kuris drieksis 19 kilometrų.

Legalus (bet menkai tikėtinas) sprendimas


Akivaizdu, kad tarptautinė bendruomenė nesitaikys su Krymo aneksija, nes pripažinus ją teisėta, ji gali išprovokuoti naują teritorinių perskirstymų pasaulyje bangą. Kita vertus, vargu ar Rusija savo noru grąžins Krymą Ukrainai.

Be to, įsivaizdavus šį tiesioginį gražinimą, tikrai kiltų pilietinių susidūrimų, kurių pavyko išvengti net aneksijos metu. Konfliktas tarp grįžusios Ukrainos valdžios ir Krymo gyventojų, kuriuos pumpavo rusiška propaganda, būtų neišvengiamas.

Bet pažvelgus į problemą iš kitos perspektyvos, galima kelti tokį klausimą: „Ar pačiai Ukrainai reikalingas Krymas su jo prorusiškais gyventojais?“ Šiuo metu Ukraina vykdo proeuropietiškas reformas, o Krymo rinkėjai jas tik stabdytų, norėdami orientuotis į Rusiją.

Pažymėtina, kad net 1991 m. referendume dėl Ukrainos nepriklausomybės daugiausia balsų „už“ buvo surinkta būtent Kryme.

Šioje situacijoje yra tik vienas civilizuotas sprendimas, kurį rodo ekonomika. Jei Rusijai taip svarbu turėti Krymą, ji turi jį išpirkti iš Ukrainos. Galbūt daugiamečiu ar apskritai neterminuotu energijos išteklių tiekimu.

Toks susitarimas iš karto normalizuotų Rusijos ir Ukrainos santykių atmosferą. Tada Ukraina visiškai neprieštarautų tranzitiniam Rusijos ir Krymo bendravimui per jos teritoriją. Tačiau susitarime būtina aiškiai surašyti Krymo totorių, kurie šiuo metu vėl patiria represijas, teises.

Istorijoje būta tokių susitarimų. Kažkada Rusija taip pardavė Aliaską JAV, o aplinkinis pasaulis tai palaikė visiškai teisėtu sprendimu.

Lygiai taip, Rusijai perkant Krymą, pasaulio bendruomenės akyse būtų legalizuotos jos teisės į pusiasalį ir būtų panaikintos tarptautinės sankcijos.

Deja, toks sprendimas šiuo metu atrodo neįmanomas. Kremliuje dominuoja agresyvi imperiška sąmonė, sukoncentruota į savitikslę ekspansiją ir nepaisančią įstatymų.

Čia galite paskaityti daugiau apie gyvenimą Kryme specialiame DELFI multimedijos projekte.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2358)