Prieš pat Kalėdas startavusi lietuviška „Sputnik“ kanalo versija kol kas kukli. Ir nors propagandinio kanalo tinklapyje aiškinama, jog „profesionali žurnalistų ir redaktorių komanda kalba apie tarptautinius ir vietinius įvykius ir pristato visą įvairovę nuomonių aktualiomis temomis“, kol kas daugiausiai informacijos lietuviškai pateikiama įkeliant naujienų agentūros BNS medžiagas.
Tiesa, lietuviškasis „Sputnik“ giriasi naujienas be teksto pateikiantis skirtingais formatais: vaizdo įrašais, nuotraukų galerijomis, tiesioginiu eteriu, internetiniais balsavimais ir infografikais. Pastarųjų, beje, jau yra sukurti keli – apie Lietuvos gyventojų psichikos sveikatą, Kalėdų šventes, naujųjų metų kalendorių, Klaipėdos uostą ir Lietuvos kariuomenės pirkinius.
Propagandisto uždarbis - 800 eurų
Be operatyvių naujienų portale „Sputnik Lietuva“ tikina skaitytojams pateiksianti „analitinius straipsnius“, išskirtinius interviu bei ekspertų nuomones. Kaip tai arodys, lietuviams galėtų papasakoti Estijos ir Latvijos gyventojai – šiose šalyse „Sputnik“ vietos kalbomis skleidžia tendencingą informaciją nuo šių metų pradžios.
Oficialiai „Sputnik“ veikia 34 pasaulio šalyse ir save pristato, kaip alternatyvios informacijos šaltinį. Tačiau daugelyje valstybių „Sputnik“ žinomas kaip vienas Kremliaus propagandisto Dmitrijaus Kiseliovo įrankių, skleidžiant melagingą, Rusijos režimą liaupsinančią informaciją.
„Nereikėtų to vadinti žiniasklaida, nes taip save vadinanti agentūra nepateikia jokių straipsnių autorysčių, nenurodo savo redakcijos, tai kaip „Sputnik“ galima vadinti žiniasklaida?
Tai yra visiškai politinis valstybės finansuojamas įrankis, o jo darbotvarkę diktuoja Kremlius“, – teigė Vilniaus universiteto dėstytojas, daugiau nei dešimtmetį nagrinėjantis informacinius karus Nerijus Maliukevičius.
Anot jo, tai, jog Lietuvoje šis Kremliaus propagandinis ruporas atsirado gerokai vėliau, nei Estijoje ar Latvijoje, iš esmės galima vadinti pozityviu ženklu, mat, tai gali reikšti, jog „Sputnik“ ilgą laiką nepavyko rasti lietuviakalbių darbuotojų, kurie gebėtų kurti produkciją.
„Tokio kanalo atsiradimas neturėtų stebinti, nes dar kuriant „Sputnik“ buvo žadama, kad jis bus skirtas užsienio rinkai ir transliuojamas vietinėmis kalbomis. Latvijoje ir Estijoje pasitelkti vietiniai žmogiškieji resursai, ten noriau bendradarbiauja, o Lietuvoje dar neaišku, kaip bus ir kas kurs turinį – ar vietiniai, ar Kaliningrade, ar Maskvoje sėdintys žmonės“, – sakė N. Maliukevičius.
DELFI šaltinių duomenimis dar kovo mėnesį vyriausioji "Sputnik" redaktorė Baltarusijoje Olesia Lučanikova ėmė aktyviai ieškoti žmonių komandai, kuri dirbtų iš Minsko. Planuota, kad lietuviškame skyriuje dirbs apie 10 žmoniu. Iš jų 5 - Lietuvoje ir tiek pat Minske. Šaltinių duomenimis siūlomas atlygis - 800 eurų per mėnesį.
Kaip į užklausą reaguotų Lietuvos valdininkas?
N. Maliukevičius pabrėžė, jog pats „Sputnik Lietuva“ atsiradimo faktas žymi Kremliaus suvokimą, jog jaunesnė Lietuvos gyventojų auditorija jau nebeturi rusų kalbos gebėjimų, be to, lietuvių jaunimas remiasi internete pateikiama informacija. Esą būtent todėl „Sputnik Lietuva“ tikslas – pasiekti jaunesniuosius informacijos vartotojus, jiems agresyviai pateikiant neva „alternatyvią“ informaciją.
„Žinant kito Kremliaus propagandos ruporo RT.com taikomus metodus bei įdirbį socialiniuose tinkluose – skleidžiant informaciją svarbių žinių, naujienų pranešimų pavidalu, priimant algoritminius sprendimus, kai netikros naujienos stumiamos į tam tikrus informacinius burbulus, panašių veiksmų galima tikėtis ir iš „Sputnik“. Nekeliu aliarmo, bet potencialus pavojus, kad bus skleidžiamos „alternatyvios“, o iš tikrųjų tiesiog melagingos žinutės, tikrai yra“, – perspėjo ekspertas. Jis tikino, kad iššūkių gali sulaukti net Lietuvos valstybės tarnautojai. Pavyzdžiui, sulaukę prašymo pakomentuoti vieną ar kitą įvykį, valdininkai turėtų atkreipti dėmesį, kas pateikia prašymą.
„Jei prašymo autoriai – „žurnalistai“ iš „Sputnik“, mano atsakymas būtų aiškus – jokiu būdu nekomentuoti. Tas pats galioja ir kitiems Kremliaus propagandiniams kanalams – RT.com ir panašiai, tačiau klausimas, ar tą suprastų ir valdininkai?“, – svarstė N. Maliukevičius.