„Dviejų broliškų valstybių“, kaip Rusiją ir Baltarusiją yra pavadinęs žodžio kišenėje neieškantis pastarosios šalies ilgametis lyderis A. Lukašenka, nesutarimų istorija tęsiasi jau keliolika metų.
Beveik visais atvejais ginčų ašis – dujų ar naftos tiekimas: Rusija savo kaimynei nuolat primena apie skolas, pagrasina nutraukti gamtinių išteklių tiekimą, o Kremliaus propagandiniuose kanaluose pasipila purvo, pašaipų ar net menkai pridengtų grasinimų dozė autoritariniam Baltarusijos lyderiui.
Pastarasis, savo ruožtu, nelieka skolingas ir viešais pareiškimais negaili atviros kritikos Rusijai, rodo signalus, kad izoliuota, gerokai atsilikusi bei tebeveikiančiais kolūkiais besididžiuojanti Baltarusija pasiruošusi suartėti su su Vakarais.
Vis dėlto tokį flirto, dramatiškų pykčio protrūkių ritmą pastaraisiais metais keičia signalai, jog Kremliui atsibodo žaisti dvigubą žaidimą su nepakeičiamuoju A. Lukašenka. Lūžis įvyko po 2014 metais Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos, žaliųjų žmogeliukų pasirodymo Ukrainoje, kuri, beje, iki tol taip pat nuolat konfliktuodavo su Maskva dėl dujų tiekimo.
Kalbos, kad Rusija jau artimiausiu metu gali pamėginti tvirčiau sugniaužti nuo jos priklausomą Baltarusiją ar netgi nuversti A. Lukašenką, o pačią šalį visiškai okupuoti sklando vis garsiau. Tačiau ar išties reali tikimybė, kad Kremlius imsis tokių drastiškų priemonių?
Vėl erzina skolos už dujas
Naujausius nesutarimus, kaip ir 2004, 2007, 2010, 2011 bei 2013 metais, paskatino dujų tiekimo klausimai. Rusijos vicepremjeras Arkadijus Dvorkovičius dar šių metų sausį perspėjo, kad Baltarusija Rusijai už dujas skolinga 550 mln. dolerių (515mln. eurų).
„Kol kas nėra jokio progreso. Mes laukiame pasiūlymų iš mūsų kolegų, o kol kas galioja iki tol pasiekti sutarimai. Bet kokiu atveju mes laukiame mokėjimų už 2016 metus“, – antradienį tikino A. Dvorkovičius. Minskas priminė, kad dar pernai buvo deramasi dėl mažesnės kainos už dujas: 73 doleriai vietoje Rusijos norimų 132 dolerių už tūkstantį kubinių metrų.
Baltarusijos valdžios manymu, dėl aukštos dujų kainos baltarusiškos prekės tampa nekonkurencingos Rusijos rinkoje, o tai prieštarauja Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės bei Eurazijos ekonominės sąjungos principams.
Rusija nenusileido ir mainais į eilinį Minsko vėlavimą atsakė sumažintu naftos tiekimu. Be to, sutriko baltarusiškų maisto produktų eksportas į Rusiją. Ir nors metų pabaigoje Baltarusija atliko dalį pavedimų, Rusijos teigimu to neužtenka – visa skola turi būti padengta, o ne dalis.
Neaiškumas dėl pasienio
Į augantį Rusijos spaudimą Minskas atsakė sau būdingu aikštingu stiliumi: Tačiau būtent demonstratyvus A. Lukašenkos neatvykimas į viršūnių susitikimą ir pasilikimas Minske „dėl piliečių saugumo užtikrinimo šventiniu laikotarpiu“ įvertintas, kaip spjūvis Maskvai. Bet tuo A. Lukašenka neapsiribojo ir netikėtai paskelbė apie bevizį režimą su daugiau nei 80 šalių.
„Mes tokiam sprendimui turime teisę. Mes – suvereni, nepriklausoma šalis. Maža to, tokį sprendimą mes suderinome“, – vasario pradžioje surengtoje net 7 valandų trukmės spaudos konferencijoje tikino A .Lukašenka.
Maskva tai viešai įvertino, kaip galimą grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui. Netrukus Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FST) išplatino lakonišką pranešimą, kuriame kalbama, kad prie sienos su Baltarusija bus įkurta „pasienio zona“.
Tai, jog tarp sąjunginių valstybių išdygs nauja siena, o gal ir pasienio kontrolės režimas, sukėlė naujų kalbų apie vis gilėjantį Minsko ir Maskvos konfliktą.
Ir nors šią savaitę FST patikslino, jog pasienio zonos įsteigimas esą nenumato pasienio kontrolės įvedimo ir kontrolės punktų įrengimo, nedaug ką įtikino aiškinimai, jog pagrindinis tikslas neva tėra mėginimas „išaiškinti tranzitinę neteisėtą migraciją, narkotikų gabenimą ir neteisėtą prekių bei materialinių vertybių gabenimą ir užkirsti jiems kelią“.
Kas ir kaip siekia nuversti A. Lukašenką?
Dar prieš minėtą spaudos konferenciją Baltarusijos viešojoje erdvėje ir Rusijos žiniasklaidoje imta garsiai kalbėti apie ne šiaip gilėjančius nesutarimus, bet ir galimą A. Lukašenkos sprendimą palikti Rusijos kurtas Eurazijos bei Muitų sąjungas.
„Kalbant apie pareiškimus dėl Eurazijos ir Sąjunginės valstybės – tai visiškas išsigalvojimas, – atšovė A. Lukašenka, tačiau perspėjo, kad pasienio zonos įrengimas esą tėra politinis išpuolis, – Kas čia dar per pasienio zona? Manau, kad tai – grynai politinis išpuolis. Tokie nesukoordinuoti žingsniai tik blogina mūsų santykius. Taip elgtis negalima!“.
Baltarusijos lyderis įgėlė ir dar labiau priekaištingu tonu Rusijai, kurios kurtas ir iki šiol nepasiteisinęs Eurazijos projektas Minskui esą jau astėjo 15 mlrd. dolerių, nors Kremlius dėl savo nevykusio Europos Sąjungos klono Baltarusiją apkaltino 22 mlrd. dolerių nuostoliais.
A. Lukašenka netgi viešai pareiškė, kad santykių su Rusija paaštrėjimą galima sieti su tuo, kad Maskva baiminasi Minsko pasukimo į Vakarus. Lyg tyčia vakarai pernai atšaukė daugumą sankcijų Minsko režimui, įvestų po suklastotų 2010 metų Baltarusijos prezidento rinkimų.
Be to, A. Lukašenka supykdė Rusiją dar sykį viešu pareiškimu parėmęs Ukrainą – „brolišką valstybę, kuri kaunasi už savo nepriklausomybę“. Baltarusija tokios prabangos esą neturi, mat yra taiki valstybė, nenorinti karo.
„Mes – ne Ukraina, nesame nusiteikę antirusiškai, į NATO nesiveržiame. Nebus jokio karo, niekas mūsų neokupuos, niekas nepermes karių, – teigė A. Lukašenka ir tarsi užtvirtindamas pabrėžė – Mes apginsime save ir savo nepriklausomybę“.
Vien tai, kad iš A. Lukašenkos viešai nuskambėjo Baltarusijoje jau atvirai svarstomo konflikto scenarijaus vertinimas, apžvalgininkus privertė suklusti. Kalbos apie karinius veiksmus pasirodė neatsitiktinai. Rugsėjį Rusijoje ir Baltarusijoje vyks milžiniškos karinės pratybos „Zapad“. Baltarusijoje šios pratybos, kaip įprastai vyks pasienyje su Lietuva esančiame Gožos poligone.
Tačiau planuojant pratybas baltarusių apžvalgininkams užkliuvo viena detalė – kodėl Rusijai prireikė daugiau nei 4 tūkst. vagonų, kuriais būtų gabenama karinė technika, jei įprastai esą tereikia kelių šimtų vagonų?
„Dviem šimtais vagonų galima pergabenti motroizuotų pėstininkų brigadą. Keturi tūkstančiai vagonų gali pergabenti visą 1-ąją tankų armiją“, – perspėjo Minske įsikūrusio Strateginių ir užsienio politikos studijų direktorius Arsenijus Sivickis.
Rusijos pusė aiškina, jog toks vagonų kiekis neturėtų stebinti, mat tai esą įprasta praktika: 2 tūkst. vagonų pirmyn ir tiek pat atgal. Vis dėlto kalbos apie galimas provokacijas pasirodo ir už Rusijos bei Baltarusijos ribų.
Ne mažiau klausimų kilo ir po vasario 4 dienos agentūros AP straipsnio, kuriame remiamasi Baltųjų rūmų šaltiniais ir teigiama, kad JAV administracijos nacionalinio saugumo komandos žmonės jau neva domėjosi informacija apie galimas „lenkų infiltracijas į Baltarusiją“.
Vien tai, kad JAV administracija domisi jokiais įrodymais neparemta istorija apie NATO šalies tariamai agresyvius ir provokacinius veiksmus, dėl kurių Rusija suskubtų „ginti“ ar net „vaduoti“ nelaimėje atsidūrusią „brolišką respubliką“, esą sukelia klausimų dėl tokių gandų šaltinio.
Rusijos propagandos kanaluose, kurie, kaip įprastai nevengia pasišaipyti iš A. Lukašenkos, vos tik paaštrėja Rusijos ir Baltarusijos santykiai, netgi pasirodė žinutės, jog Vakarų valstybės ruošiasi nuversti A. Lukašenką ir sukurti neramumus šalyje. Todėl esą reikėtų pagalvoti apie prevencinius veiksmus, pavyzdžiui, įvesti ribotą Rusijos karių kontingentą į Baltarusiją ir ten jį palikti.
Beje, panašia retorika – būtinybe ginti vietos gyventojus nuo vokiečių agresijos, Maskva rėmėsi ir 1939-1940 metais, Lenkijos dalies bei Baltijos šalių okupacijų išvakarėse.
Anot A. Sivickio, Rusija Baltarusijoje netgi galėtų pakartoti Rytų Ukrainoje išbandytą invazijos scenarijų. Tiesa, jis pabrėžė, kad nuo pat 2014-ųjų Krymo aneksijos bei karo Donbase, Baltarusijos armija ruošiasi panašiems scenarijams – kasmet rengiamos rezervistų mobilizacinės pratybos, o štabuose modeliuojamos situacijos, kai „užsienio šaliys išprovokuoja konfliktą Baltarusijoje, naudodama žvalgybos ir ginkluotų provokatorių grupuotes“.
Įprastas derybinis žaidimas
Tiesa, politologas Vytis Jurkonis, kuris daugelį metų domisi politiniais procesais Baltarusijoje ragino neskubėti tikėti baltarusių sėjamais gandais.
„Yra dalis baltarusių ekspertų, kurie jau porą metų labai sąmoningai jau pora metų skleidžia žinią, jog Kremlius puls Minską. Pagrindinis to tikslas yra klaidinti transatlantinę bendruomenę“, – teigė V. Jurkonis. Jis priminė, kad Rusiją ir Baltarusiją sieja svarbūs kariniai ryšiai. Pavyzdžiui abiejų valstybių priešlėktuvinės gynybos sistemos yra visiškai integruotos. Be to, nepaisant nuolatinių ginčų, akivaizdi beveik absoliuti Baltarusijos energetinė ir ekonominė priklausomybė nuo Rusijos.
„Teorinė galimybė, kad Kremlius nuspręs viską paimti tvirčiau į savo vadžias egzistuoja, bet esu įsitikinęs, kad šiandien, nepaisant retorikos ar A. Lukašenkos pasispyriojimų, Kremlius Baltarusijoje jaučiasi gana tvirtai.
Minskas yra svarbiausias Rusijos sąjungininkas numeris vienas, todėl nėra labai daug prasmės eikvoti čia energiją. Net jeigu ir būtų nuspręsta, kad Baltarusijoje turi būti daugiau Rusijos, pagrindinis klausimas, o kas gi kovotų už Baltarusiją? Kur kas labiau tikėtina, jog didžioji dalis jėgos struktūrų tiesiog pasikeistų antpečius ir uniformas“, – pabrėžė analitikas.
Pats A. Lukašenka nors ir išjuokė kalbas apie galimą konfliktą, mintį, kad reikėtų dar labiau stiprinti karinį bendradarbiavimą su Rusija jis vijo šalin. A. Lukašenka labai aiškiai pabrėžė, jog ne vienerius metus Rusijos peršama karinė bazė Baltarusijai yra nereikalinga.
„Kalba – karinė bazė. Ir dar Rusijoje apie tai girdžiu. Baikit – kam reikalingi 10 lėktuvų, kuriuos Rusija norėjo nutupdyti ... Bobruiske? Ką šiuolaikiniame kare prieš NATO duotų, tarkim, lėktuvas? Dešimt minučių kovos: jis pakilo ir jo nebeliko. Mūsų laikais karas kitoks.
Štai Sirijoje galima skraidyti, kai nėra priešlėktuvinės gynybos sistemos, o kam reikalingas aerodromas priešakiniame kovos veiksmų teatre? Neduok dieve, (prasidės) karas – dvi raketos į kilimo ir tūpimo taką, ir nei vienas lėktuvas nepakils. Kam juos (lėktuvus) čia siųsti?
Taigi, kam mums ši bazė, remiantis kariniu požiūriu?“, – aiškino A. Lukašenka, pamiršęs, kad Rusijos naikintuvų prašė pats dar 2014 metais. Tiesa, spaudos konferencijoje A. Lukašenka vėl apsigalvojo, čia pat paprašęs Rusijos verčiau vietoje dešimties savų lėktuvų pačiai Baltarusijai tiesiog perduoti 20 naikintuvų.
„Tokio pobūdžio susikirtimai ir žodiniai apsišaudymai nekelia nuostabos – jie skirtingomis tonacijomis ir intensyvumu kartojasi kiekvienais metais.
A. Lukašenka supranta, kad kranelius teks šiek tiek prisukti, todėl šiemet gal kiek garsiau ir emocingiau nei įprastai bando „išsimušti“ geresnę derybinę poziciją“, – A. Lukašenkos emocijos pliūpsnius įvertino V. Jurkonis, priminęs, kad šlubuojanti Rusijos ekonomika turi mažiau pinigų ir nėra ypač linkusi jais dalytis su iš dugno taip ir neišsikapanojančia Baltarusija.
Jis taip pat pabrėžė, kad nepaisant visų abipuse meile vienas kitam nedegančių V. Putino ir A. Lukašenkos konfliktų, Kremliui yra netgi paranku išlaikyti tokius santykius su savo sąjungininke.
„Saikingi ekonominiai interesai, kai reikia, Jungtinėse Tautose kilnoja rankas kaip reikia, organizuoja neva neutralias derybų aikšteles, tarybiniai kultūriškai ir strategiškai gyvenantys praeityje“, – taip anot V. Jurkonio į baltarusius žiūri Rusija.
