Niekur nevedanti „gatvė“
Lietuvai nusipelniusio, dėl valstybės gyvybę paaukojusio savanorio Prano Eimučio atminimo įamžinimas Kaune virto tragikomišku farsu.
Mažai kas žino, kad Kauno senamiestyje yra 1919 m. pradžioje ginant Jungtinių Amerikos valstijų misiją nuo vokiečių karininko kulkų žuvusio savanorio P. Eimučio vardu pavadinta gatvė.
Ją surasti lengviau žemėlapyje, nei vaikštant po senamiestį. Nenuostabu, nes „gatve“ vadinti 12 m asfaltuotą žemės plotą tarp dviejų namų galima tik teoriškai. Su Šv. Gertrūdos gatve besiribojanti, pirmojo žuvusio Lietuvos savanorio vardu pavadinta, vos 2–3 vienas paskui kitą pastatytus automobilius talpinanti „gatvė“ niekur neveda, atsiremia į Benediktinų gatvėn kylančius laiptus.
E. Levino vardu pavadino žvyrkelį
P. Eimučio vardu šis asfaltu padengtas pravažiavimas buvo pavadintas dar 2003 m. D. Večerskis spėjo, kad taip greičiausiai nutiko dėl noro įamžinti savanorio atminimą Senamiestyje, kur galioja taisyklė nekeisti istoriškai nusistovėjusių gatvių pavadinimų.
„Kilus norui įamžinti kieno nors atminimą susiduriama su problema, jog visos gatvės savo pavadinimus jau turi. Ieškant išeičių nutinka taip, kad pavadinimas suteikiamas kokiai nors bevardei atkarpai. Mano manymu, geriau to visai nedaryti, ieškoti kitų būdų. Viena jų – memorialinės lentos“, – svarstė Kauno savivaldybės tarybos narys D.Večerskis.
Pavadinimų suteikimo ir atminimo įamžinimo darbo grupės atstovas prisiminė kuriozišką situaciją, kai buvo pasiūlyta deramai įamžinti Kaune gimusio ir augusio pasaulinio garso filosofo Emanuelio Levino atminimą.
Nusprendus jo vardu pavadinti gatvę, imta ieškoti tų, kurioms pavadinimai dar nesuteikti. Nutiko taip, kad visame pasaulyje žinomo filosofo E. Levino vardas buvo suteiktas miesto pakraštyje esančiam, per naujakurių rajoną besidriekiančiam žvyrkeliui.
Tibetą garsina žemės lopinėlis
Kilus skandalui, imta ieškoti būdų klaidai ištaisyti. Pagaliau nuspręsta E.Levino vardu pavadinti V. Putvinskio gatvėje, funikulieriaus pašonėje esantį bevardį skverą.
Jį kiek anksčiau ketinta pavadinti Tibeto vardu, tačiau baimindamasi užsitraukti atvykti planavusių šią šalį okupavusios Kinijos atstovų delegacijos rūstybę, Kauno valdžia to padaryti neišdrįso.
Galiausiai Tibeto vardu buvo pavadintas nedidelis žolės lopinėlis, esantis Laisvės alėjos ir Trakų gatvių sankirtoje.
Tiltų vardai šokiruoja
Žinomas Kauno architektas ir visuomenės veikėjas Audrys Karalius pripažino gana dažnai einantis P. Eimučio gatve ir kaskart negalintis atsistebėti jos trumpumu. Anot kauniečio, pirmojo žuvusio šalies savanorio vardas čia visai netinka.
Pasak urbanisto, Kaune jau senokai susiformavo ydinga praktika, kai į pavadinimų suteikimą žiūrima atmestinai.
„Susidaro įspūdis, kad už tai atsakingiems savivaldybės atstovams tai didžiulė kančia. Todėl ir turime tokius rezultatus“, – sakė A. Karaliaus.
Pastabus architektas negalėjo atsistebėti, kad du Kauno pakraščiuose esantys tiltai, kuriais driekiasi pagrindiniai šalies keliai, pavadinti beveik niekam nežinomų veikėjų Česlovo Radzinausko ir Alfonso Meškinio vardais.
A. Karalius sakė išsiaiškinęs, kad vienas jų buvo, ko gero, darbų vykdytojas, o kitas – Sąjūdžio eilinis.
Žuvo gindamas JAV pasiuntinybę
Pranas Eimutis gimė 1897 m. ūkininkų šeimoje Kėdainių apskrityje, Ariogalos valsčiuje, Rančiškės kaime. 1919 m. sausio 11 dieną jis savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir pradėjo tarnybą Kauno komendantūroje. Tada Lietuvoje dar šeimininkavo okupacinė vokiečių valdžia.
Lietuvai kuriant savo nepriklausomą valstybę pradėjo lankytis Santarvės misijos. Pirmiausia pagalbos ranką Lietuvai ištiesė JAV. 1919 m. kovo 15 dieną į Lietuvą buvo atvykusi Amerikos maitinimo komisija, kuri apsistojo „Metropolio“ viešbutyje Kaune. Jiems saugoti buvo pastatyta garbės sargyba iš mokomosios kuopos kareivių.
Kovo 18 dieną prie durų sargyboje stovėjo savanoris P. Eimutis. Apie 15 val. prie viešbučio susirinko keliasdešimt vokiečių kareivių. Netrukus automobiliu atvyko vokiečių feldfebelis ir šoko prie durų. Sargybiniai sukryžiavo šautuvus ir užtvėrė vokiečiams kelią. Feldfebelis išsitraukė revolverį ir du kartus šovė P. Eimučiui į krūtinę.
P. Eimučio žūtis ir kitų karių pasiryžimas sutrukdė vokiečiams pasikėsinti į Amerikos komisiją. Žuvusio savanorio laidotuvės įvyko kovo 21-osios rytą. To meto spaudoje teigiama, kad tokių laidotuvių Kaunas dar nebuvo matęs. Jo karstą, uždengtą Amerikos ir Lietuvos vėliavomis, lydėjo didžiulė minia žmonių. P. Eimutis buvo palaidotas karių kapinėse Vytauto prospekte, o sovietams likvidavus šias kapines bendražygio giminių rūpesčiu perlaidotas į Kauno Eigulių kapines.
Po mirties P. Eimutis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu ir Savanorio kūrėjo medaliu, o jo šeimai paskirtas 16 hektarų žemės sklypas. Jo atminimą įamžino 1927 m. įkurtos Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno skyrius, pasivadinęs P. Eimučio vardu. 1934 m. minint 15 metų nuo P. Eimučio žūties, prie „Metropolio“ buvo atidengta atminimo lenta, kuri per sovietinę okupaciją buvo sunaikinta. Po 50-ties metų, 1990 m. kovo 18 dieną lenta buvo atkurta pagal išlikusias nuotraukas.