„Kaip žinote, emigracija kelia didelius iššūkius, ypač jaunų žmonių. Daugelis tai vertina kaip tragediją ir tai gali tapti tragedija, jeigu nebus nieko daroma, kad pereitume nuo protų nutekėjimo prie protų cirkuliacijos. Mano nuomone, jauni žmonės, baigę studijas užsienyje, galėtų tapti mūsų socialiniu kapitalu, kuriančiu ryšį tarp užsienio bei Lietuvos. Tam tikrų pavyzdžių mes randame Izraelio istorijoje. Izraelis laikosi taip gerai ir dėl to, kad turi didžiulę diasporą. Per keletą ar dešimt metų mes irgi turėsime panašaus dydžio diasporą, tačiau jeigu ta diaspora dirbtų panašiai kaip žydai dirba Izraeliui, mes laikytumėmės ne blogiau nei Izraelis“, - konferencijoje sakė Z. Norkus.
Taip profesorius sureagavo į Tartu universiteto profesorės Marju Lauristin ir Estijos parlamento vadovės Ene Ergma teiginius, kad mažos šalys, privalo būti išmanios, lanksčios, investuoti į naujoves, numatyti po kelis žingsnius į priekį. Tam, anot Z. Norkaus, gali trukdyti protų nutekėjimas iš Baltijos valstybių.
Tačiau profesorius sako, kad apskritai Lietuvoje emigrantai gali būti skirstomi į tuos, kurie buvo priversti palikti gimtąją šalį dėl to, kad čia jų gyvenimas žlugo, ir tuos, kurie užsienin išvyksta trokšdami žinių ir patirties.
Pirmieji, anot Z. Norkaus, natūraliai jaučia nuoskaudą, todėl ši lietuvių diasporos dalis yra neproduktyvi. Tuo tarpu antroji emigrantų dalis, profesoriaus nuomone, gali tapti žydiškais lietuviais, kurie gyvendami užsienyje prisideda prie savo gimtosios šalies gerovės.
„Dabar toje visoje emigracijoje prasideda toks naujas etapas, ko anksčiau nebūdavo. Anksčiau emigruodavo subrendę, išsimokslinę žmonės, kurie nebeturėjo Lietuvoje kur dėtis – kažkas užsidarė, įprastos kvalifikacijos nebetiko, bet buvo ūpo ir energijos pradėti gyvenimą iš naujo. Jeigu tą ūpą turi, tai ieškai kitos vietos. Todėl pirmuoju nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiu tai buvo subrendusių žmonių emigracija, žmonių, pradėjusių gyvenimą čia, bet jis užlūžo ir teko pradėti iš naujo“, - DELFI sakė Z. Norkus.
„O dabar mes matome tą paskutinę emigraciją: čia jau emigruoja kiek kitoks kontingentas. Emigruoja ir toliau emigruos žmonės, jau gimę nepriklausomoje Lietuvoje. Jie emigruoja ne pradėti gyvenimą iš naujo, bet tiesiog pradėti pirmąjį gyvenimo etapą užsienyje. Suprantate, tie pirmos kartos emigrantai neišvengiamai iš Lietuvos išvažiuodavo su nuoskauda: aš čia pradėjau, man jau tiek metų, siekiau, viskas žlugo, mojau ranka, išvažiuoju ir ten pradedu kažką iš naujo. (...) Tai aš manau, kad šita diaspora yra beviltiška, neproduktyvi“, - tęsė profesorius.
Tačiau, jo teigimu, naujoji karta, kuri į užsienį vyksta įgyti žinių ir patirtis, yra kitokia: ji nejaučia nuoskaudų, nedaro kategoriškų sprendimų, visko nenukerta.
„Tai aš manau, kad jie yra labai perspektyvūs ir gali pasidaryti tokie žydiški lietuviai“, - svarstė Z. Norkus.
Paklaustas, ko, jo nuomone, reikia, kad užsienyje gyvenantys lietuviai imtų padėti Lietuvai taip, kaip Izraeliui padeda po pasaulį išsiblaškę žydai, Z. Norkus teigė, kad svarbiausia šiuo atveju dėmesys ir parodymas, kad žmogus yra savas bei laukiamas. Pasak profesoriaus, anksčiau šias funkcijas lyg ir turėjo atlikti Tautinių mažumų ir išeivijos reikalų departamentas, tačiau jis labiau atliepė „smetoninių“ emigrantų poreikius, kol galiausiai šias funkcijas perėmė Užsienio reikalų ministerija.
„Aš manau, kad reikia investuoti, ieškoti, studijuoti, kas vyksta, padėti jiems (emigrantams – DELFI) ten organizuotis. Pradžioje buvo toks Išeivijos reikalų departamentas, jis buvo sukurtas tų senųjų, prieškarinių emigrantų pagavimui, bet nieko gero nenuveikė, nes buvo orientuotas į smetoninių emigrantų reikmes. Turėtų būti kažkokia institucija, kuri užsiimtų važiuojančių studijuoti lietuvaičių apskaita. Tai nesunku: įtraukei į apskaitą, pasiuntei naujametinį sveikinimą, pasidomėjai kas ten yra, suteikei informacijos, kad jie jaustų, jog yra ryšys, kad jaustųsi, jog yra savi, laukiami. Manau, kad gali iš to kažkas išeiti“, - teigė Z. Norkus.