Kai iš miesto atlėkė specialia įranga aprūpinti gelbėtojai, dūmais apsinuodijusią 87-erių senutę prireikė gaivinti, jos smarkiai apdegusio sūnaus gyvybės išgelbėti nebepavyko.
Panevėžio rajono Krekenavos gyventojo gyvybę nusinešęs gaisras išsklaidė kaimo žmonių saugumo iliuziją: Lietuvoje veikia 279 rajoninės ugniagesių komandos – kvėpavimo aparatų, reikalingų gelbėti žmonėms, neturi nė viena.
Ugniagesiai tik laistė sienas
Krekenavos miestelio gyventojai sukrėsti: jei pirmadienio pavakarę gesinti liepsnų laižomo namo atskubėję vietos ugniagesiai būtų iš karto puolę į vidų gelbėti ugnies įkalintų motinos ir sūnaus, anapilin kaimyno nebūtų tekę lydėti.
Pro vieno aukšto medinio namelio langą rūkstančius dūmus pirmasis pastebėjo vos už kelių šimtų metrų esančios seniūnijos darbuotojas. Nutuokdamas, kad viduje gali būti sunkiai vaikštanti senutė, vyras kaip stovi puolė į namo vidų. Dūmų jau buvo tiek, kad krekenaviškis kosėdamas išgriuvo lauk.
Netruko prie degančio namo sulėkti vietos gyventojai ir iškviesti miestelio ugniagesiai.
Prisimindami amžinybe virtusias minutes dabar žmonės pasakoja, kad nė juodžiausiame sapne nebūtų susapnavę, kad maldaus ugniagesių gelbėti viduje degančius žmones, o šie tik bejėgiškai laistys namo sienas.
„Įsivaizduokit tą jausmą: pro langus veržiasi dūmai ir liepsnos, žinome, kad viduje turi būti gyvas žmogus, o niekas negali padėti. Ar gali būti kraupiau?“ – atsikvošėti dar negali Krekenavos bendruomenės „Tiltai“ pirmininkė Sigita Rudienė.
Žmonės kiek lengviau atsikvėpė, kai į gaisravietę atlėkė ugniagesių komanda iš maždaug už 14-os kilometrų esančios Ramygalos. Tačiau toks pastiprinimas pasirodė irgi bergždžias. Ramygaliečiai taip pat neturėjo kvėpavimo aparatų, todėl į gaisro vidų nėjo.
Šaukėsi ir gelbėtojų, ir valdžios
Tokio bejėgiškumo sukrėsta S. Rudienė net keletą kartų skambino Bendruoju pagalbos telefonu 112 ragindama paskubėti, bendruomenės pirmininkė išdrįso susukti ir rajono merui su viltimi, kad gal rajono galva privers ugniagesius gelbėti degančius žmones.
S. Rudienė pripažįsta negalinti tiksliai pasakyti, kiek laiko prie degančio namo beviltiškai blaškėsi kaimynai ir ugniagesiai, kol pagaliau atvažiavo kvėpavimo įranga aprūpinti gelbėtojai iš Panevėžio. Miestą nuo Krekenavos skiria maždaug 30 kilometrų. Bendruomenės pirmininkei atrodo, kad kai gelbėtojai įžengė į degantį namą, nuo gaisro pradžios jau galėjo būtu praėję bent 50 minučių.
Liepsnos jau buvo pradėjusios veržtis pro stogą. Patekę į namo vidų gelbėtojai rado du žmones.
Pirmoji iš namo išnešta dūmais apsinuodijusi nesąmoninga senolė. Greitoji medicinos pagalba moterį išvežė į ligoninę.
Po kiek laiko gelbėtojai gretimame kambaryje aptiko ir prie lovos sukniubusį jos sūnų. Vyras buvo labai smarkiai apdegęs. Iki atvykstant antrajai greitajai, ugniagesiai dar bandė jį gaivinti darydami širdies masažą. Deja, medikai konstatavo apdegėlio mirtį.
Kai krekenaviškiai pamatė iš degančio namo gelbėtojų išnešamus du dujų balionus, buvo net besižegnojusių – padėkojusių Krekenavą nuo dar didesnės tragedijos apsaugojusiam angelui.
Po nelaimės miestelio gyventojai suvokė, kad gaisro atveju kaimo žmones iš tiesų saugo tik dangiškos jėgos.
„Mes, mokesčių mokėtojai, išlaikom ugniagesių komandas, o kokia iš jų nauda. Laistė žarnomis namo sienas, nors gaisro židinys buvo viduje. Tokie ugniagesiai skirti tik gėlynams laistyti. Kiek dar žmonių turi gyvi sudegti, kad ugniagesiai gelbėtų?“ – piktinosi S. Rudienė.
Kvėpavimo aparatų – nė vieno
Po nelaimės ir Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vadovybė, ir rajono meras Povilas Žagunis pripažino, jog žmones buvo galima išgelbėti.
„Taip atsitiko tik dėl to, kad rajono ugniagesiai nėra gelbėtojai ir neturi suspausto oro kvėpavimo aparatų – per penkias minutes nuo gaisro pradžios žmonės nebūtų spėję apsinuodyti smalkėmis“, – sutinka P. Žagunis.
Panevėžio rajone veikia aštuoni ugniagesių postai: Krekenavoje, Ramygaloje, Vadokliuose, Raguvoje, Naujamiestyje, Tiltagaliuose, Paįstryje, Smilgiuose. Gelbėjant liepsnų įkalintus žmones būtinų kvėpavimo aparatų neturi nė vienas.
Per visą Lietuvą tokių kaimuose įkurtų ugniagesių postų – 279-i ir nė viename jų nedirba gelbėtojas, kuris, apsiginklavęs reikalinga amunicija, galėtų pulti į ugnį dėl kito gyvybės. Nors Lietuvoje per metus gaisruose žūva 180 žmonių.
Po Krekenavos tragedijos Panevėžio rajono savivaldybė pasišovė savo ugniagesius aprūpinti bent elementariomis priemonėmis – maždaug 400 Lt kainuojančiomis dujokaukėmis su nuo smalkių apsaugančiais filtrais.
„Kad galėtų įeiti į degantį namą“, – aiškina rajono meras. Anot P. Žagunio, kiekvienam postui bus nupirkta bent po dvi.
Galėjo išgelbėti dujokaukės
Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Algirdas Rudys tikina, jog jam pavaldūs gelbėtojai padarė viską, ką galėjo. Kvėpavimo aparatus turintys ugniagesiai, anot A. Rudžio, iš miesto į Krekenavą atlėkė labai greitai – per 28 min. nuo iškvietimo.
Vietos politikų ketinimai ugniagesius aprūpinti dujokaukėmis A. Rudžiui neatrodo rimti. „Dujokaukės nepadės. Manau, būtų tuščias pinigų išleidimas“, – pripažįsta viršininkas.
Anot jo, į degantį objektą įeiti saugu tik naudojantis suspausto oro kvėpavimo aparatais. Vieno tokio kaina siekia apie 8500 Lt. Tai yra tiek, kiek, išskaičiavus ugniagesiams mokamus minimalius atlyginimus, per metus kainuoja išlaikyti vieną postą kaime.
Vienai komandai reikėtų bent dviejų tokių aparatų. Tad jais aprūpinti vien Panevėžio rajono ugniagesius valstybei kainuotų 136 tūkst. Lt. Daug tai ar mažai už išgelbėtas gyvybes?
Kaimo gaisrininkams vien pripirkti kvėpavimo aparatų nepakaktų. Kad galėtų juo naudotis, ugniagesys privalo turėti gelbėtojo kvalifikaciją, tai yra atitikti itin griežtus sveikatos reikalavimus ir būti išėjęs mokymus.
Panevėžio rajono Priešgaisrinės tarnybos viršininkas Arūnas Blaževičius aiškina, jog tai ir yra svarbiausia priežastis, kodėl kaimo žmonės negali jaustis saugūs.
Viršininkas neslepia: kaimo ugniagesius paversti dar ir gelbėtojais – neįmanoma. Prieš porą metų 66-is Panevėžio rajone dirbusius ugniagesius patikrinę medikai surado tik penkis, kuriems būtų galėję išduoti leidimą dirbti su kvėpavimo aparatais.
Tokie rezultatai A. Blaževičiaus nestebina, nes rajono ugniagesių amžiaus vidurkis 46 m.
„Ugniagesys iki 50-ies dar gali dirbti, o kad ilgiau pasiliktų, reikia idealios sveikatos“, – „Sekundei“ teigė A. Blaževičius.
Jo nuomone, su rajono Savivaldybės planuojamomis pirkti dujokaukėmis dūmų pilnoje patalpoje būtų įmanoma išbūti 4–5 minutes. Pasak A. Blaževičiaus, per tiek laiko ugniagesys spėtų iš gaisro išnešti žmogų.
„Jei būtume turėję nors dujokaukes, manau, Krekenavoje būtume galėję eiti į degančio namo vidų“, – pripažįsta viršininkas.
Ties uždarymo riba
Kur kas sudėtingesni ir, žinoma, saugesni kvėpavimo aparatai rajonuose – neįkandama prabanga ir dėl iki minimumo kaimuose sumažintų ugniagesių etatų.
Darbo sauga reikalauja, kad į gaisro vietą su kvėpavimo aparatais vienu metu įeitų ne mažiau nei du gelbėtojai, o vienas ugniagesys pasiliktų lauke sekti situaciją ir palaikyti ryšį su esančiaisiais viduje.
Panevėžio rajono ugniagesių komandose dirba iš viso tik po du žmones. Maža to, dėl nepakankamo finansavimo maždaug trečdalį metų komandose lieka po vieną žmogų.
„Jei kvėpavimo aparatų pareikalautų kaimuose, tektų visas rajonines gaisrines uždaryti“, – pripažįsta A. Blaževičius.
Sukurta saugumo iliuzija
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojas Vygandas Kurkulis:
Žinoma, gaila, kad apsižiūrima tik po rimtų įvykių. Negalėčiau užtikrintai atsakyti, pirmas toks atvejis ar ne, kai nespėjus gelbėtojams gaisre žuvo žmogus, bet pirmas, kai aiškiai pasijuto bejėgiškumas. Krekenavos atveju 30 km atstumas valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos gelbėtojams buvo per didelis, kad būtų spėję laiku.
Lietuvoje iš 279 rajoninių postų tik penkiuose yra kvėpavimo organų apsaugos priemonių, ir keliuose naudojamos dujokaukės, tačiau savivaldybių ugniagesių komandoms nėra nustatyto reikalavimo eiti į degantį pastatą. Pagal priešgaisrinės saugos įstatymą ir gaisro gesinimo organizavimo nuostatus jų paskirtis yra tik atlikti pirminius gelbėjimo darbus, tai reiškia atvykus į įvykio vietą bandyti stabdyti gaisro plitimą, atlikti žvalgybą, paruošiamuosius darbus.
Rajonų ugniagesiai dirba pagal darbo sutartį, jie neturi jokių papildomų socialinių garantijų, todėl iš jų negalima reikalauti rizikuoti savo gyvybe einant į degančio pastato vidų.
Tai yra statutinių valstybės tarnautojų – valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareiga.
Suspausto oro kvėpavimo aparatams naudoti reikalingas specialus ugniagesių apmokymas bei jų sveikatos būklės patikrinimas. Jei tokie patikrinimai būtų taikomi rajonų ugniagesių komandoms, kaimuose fiziškai neturėtume žmonių. Mes jau džiaugiamės, jei į valstybinę priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą iš penkių kandidatų sveikatos patikrinimą pereina du ar trys.
Pagal Vietos savivaldos įstatymą gaisrinė sauga yra savivaldybėms valstybės deleguota funkcija. Jeigu valstybė priims sprendimą, kad, be pirminių gelbėjimo darbų, savivaldybės ugniagesių komanda turi atlikti ir sudėtingesnius gelbėjimo darbus, automatiškai tam turėtų numatyti lėšas.
Negalėčiau atsakyti vienareikšmiškai, kokie sprendimai bus rasti. Lig šiol valstybės politika tokia, kad daugiau nei dešimt metų savivaldybių ugniagesių komandoms neskiriamas net minimalus būtinas finansavimas, apie ką galime kalbėti, jei jos yra priverstos gyventi nepritekliaus sąlygomis.
Tai yra absoliutus saugumo iliuzijos sukūrimas. Turime ir kitą skaudų pavyzdį, kai prieš septynerius metus Švėkšnoje į gaisrą irgi atvažiavo vienas ugniagesys, o baigėsi tuo, kad sudegė penkios sodybos, apgadinti dar šeši pastatai, žuvo gyventoja, dar keli patyrė traumas.