Kaip žinia, sovietmečiu informacija buvo ribojama, o ir serijiniai žudikai – dar neišsiaiškintas, tad menkai suprantamas fenomenas. Būtent dėl to ir šio žudiko darbai būdavo glaistomi, kartu siekiant nepakenkti to meto visuomenę saugančių pareigūnų ir valdžios prestižui.
Vis dėlto ilgai netruko, kol žinios apie Rostovo skerdiką ėmė sklisti iš lūpų į lūpas.
Andrėjus Čikatilas, tėvavardžiu Romanovič, nuo 1978 m. iki 1990 m. nužudė mažiausiai 52 žmones. Pagrindinės jo aukos – vaikai ir moterys. Jis buvo ne tik žudikas, bet ir prievartautojas, kankintojas, ramybėje aukų nepalikdavęs net po mirties.
Kentėjo badą ir nepriteklių
A. Čikatilas gimė 1936-aisiais Ukrainoje, nedideliame kaime. Abu jo tėvai – kolūkio darbininkai, gyvenę vieno kambario namelyje.
Pinigų už darbą jie praktiškai negaudavo, tik teisę į žemę, kurioje ūkininkavo. Tačiau pietų stalas neretai likdavo tuščias.
Buvo praėję vos keli metai po vienos didžiausių nacionalinių Ukrainos katastrofų – bado, tad vis dar jautėsi šio reiškinio pasekmės.
A. Čikatilas vėliau tvirtino, kad duonos pirmą kartą paragavo dvylikos. Dažniausiai jis valgydavo įvairias žoles, bandydamas nors kiek užmušti alkį.
Tėvas pakliuvo į nelaisvę, mama smurtavo
Kai kilo Antrasis pasaulinis karas, A. Čikatilo tėvas buvo pašauktas į Raudonąją armiją. Vėliau – sužeistas, o galiausiai pateko į vokiečių belaisvę. Turbūt akivaizdu, kad tuomet situacija šeimoje dar labiau pablogėjo.
Iš paties Andrėjaus buvo tyčiojamasi vadinant bailio sūnumi. Buvo stebimasi, kaip jo tėvas galėjo leisti sau būti pagaunamas.
Kartu su motina berniukas augo siaubingomis sąlygomis. Bado, karo ir vienatvės paveikta moteris buvo linkusi į smurtą. Mažąjį Andrėjų, pasakojama, ji bausdavo už kone kiekvieną nusižengimą, nevengdama savo pranašumą demonstruoti jėga. Nepaisant to, jiedu miegodavo vienoje lovoje – turėti daugiau baldų negalėjo sau leisti.
Turėjo jaunesniąją seserį
Rasti atsakymą į klausimą, ar Andrėjus buvo vienturtis, nėra paprasta. Vienuose šaltiniuose teigiama, kad jis turėjo vyresnį brolį, kuris būdamas ketverių, badmečiu, buvo suvalgytas kaimynų. Nors kanibalizmo versija dar galima būtų patikėti (Ukrainos badmečiu tai iš tiesų buvo vienas žiauriausių reiškinių), nėra išlikę jokių duomenų apie berniuko egzistavimą.
Tačiau aišku tai, kad Andrėjus tikrai turėjo jaunesniąją seserį Tatjaną. Žinoma, kad ji gimė 1943-iaisiais. Tačiau jo tėvas tuomet vis dar buvo nelaisvėje, tad tik spėliojama, kas – mergytės tėtis.
Šiuo atveju vertėtų paminėti ir laikotarpio kontekstą. Antrojo pasaulinio karo metu Ukrainos moterys buvo prievartaujamos vokiečių. Tad manoma, kad Andrėjaus sesuo buvo prievartos vaisius.
Mokymosi rezultatai džiugino, nors bendraklasių buvo nemėgiamas
Nepaisant šeimą krėtusių negandų, mama Andrėjų vis dėlto išleido į mokyklą. Ją lankyti jis pradėjo 1944-aisiais, rugsėjį. Mokytojai berniuką apibūdina kaip itin kuklų, mažai bendraujantį, fiziškai silpną, tačiau darbštų ir reguliariai lankiusi pamokas.
Tačiau jam nebuvo lengva. Kentėjęs smurtą namuose, jo berniukas neišvengdavo ir mokykloje. Jis buvo periodiškai užpuolamas chuliganų, kuriems praktiškai niekuomet nesipriešindavo.
Šlubavo ir Andrėjaus sveikata. Yra žinių, kad mokykloje jis buvo kelis kartus apalpęs, dėl nuolatinio badmiriavimo problemų turėjo su skrandžiu, įžvelgiamos ir galimos ligos, susijusios su smegenimis.
Vis dėlto jo mokymosi rezultatai džiugino. Andrėjus buvo pavyzdingas moksleivis, užsidegęs komunizmo idėjomis. Jis tapo mokinių komunistų komiteto pirmininku, redagavo mokyklinį laikraštį.
Kentėjo nuo impotencijos
Greičiausiai anksčiau įvardytos sveikatos ir psichologinės problemos nulėmė, kad A. Čikatilas kentėjo nuo impotencijos.
Tačiau kartą, būdamas 17-os, jis žaismingai grūmėsi su 11-mete mergaite, kai patyrė lytinį pasitenkinimą. Maždaug tuomet jis pradėjo sieti seksą su smurtu.
Baigęs mokyklą vaikinas nusprendė stoti į Maskvos universitetą, tačiau ten priimtas nebuvo. Pats manė, kad dėl tėvo likimo – jis buvo laikomas išdaviku, tačiau iš tiesų išsiaiškinta, kad jo stojamųjų egzaminų rezultatai tiesiog nebuvo tokie geri, kaip kitų kandidatų.
Vis dėlto A. Čikatilas nusprendė į jokį kitą universitetą nestoti, vietoje to pradėjo mokytis profesinėje mokykloje, dirbo darbininku.
Tais pačiais metais jis susirado ir pirmąją merginą, tačiau kartu jie išbuvo tik 18 mėnesių, per kuriuos jiems taip ir nepavyko intymiai suartėti.
Gyvenimas gimtinėje nesusiklostė
Vėliau A. Čikatilas porą metų dirbo statybose greta Uralo, kol buvo pašauktas tarnauti sovietų armijoje. Čia pasirodė nepriekaištingai, buvo paskirtas tarnauti Centrinėje Azijoje, vėliau – Berlyne.
Tačiau tarnyba baigėsi ir jis nusprendė grįžti į gimtąjį kaimą. Tiesa, ten jo gyvenimas nesiklostė, tad vos po kelių mėnesių pasiryžo priimti siūlymą dirbti ryšių inžinieriumi mieste, esančiame į šiaurę nuo Rostovo.
1961 m. jis išsinuomojo nedidelį butą, kuriame apsigyveno kartu jaunesniąja seserimi. Kartu jiedu gyveno pusmetį, tačiau per šį laiką Tatjana aiškino nepastebėjusi jokių brolio elgesio ypatybių be to, kad jis visiškai nemokėjo bendrauti su moterimis.
Turėjo žmoną ir du vaikus
Vis dėlto 1963 A. Čikatilas vedė. Žinoma, ne be sesers pagalbos. Būsimus sutuoktinius ji supažindino, o šventę jie iškėlė praėjus vos porai savaičių nuo pažinties pradžios.
Teigiama, kad minimaliu seksualiniu gyvenimu jo žmona Feodosija pernelyg nesiskundė ir nuo A. Čikatilo susilaukė net dviejų vaikų. Po poros metų nuo pažinties – dukros Liudmilos, dar po trejų metų – sūnaus Jurijaus.
1970-aisiais A. Čikatilas baigė neakivaizdžiais rusų literatūros studijas, įsidarbino mokytoju. Tiesa, šis darbas jam, pasakojama, ne itin sekėsi. Teigiama, kad vaikai greitai perkando kuklią vyro prigimtį, tad neilgai trukus ėmė iš jo tyčiotis, būdavo nedrausmingi. Be to, vadovybė nuolat gaudavo skundų iš mokinių dėl to, kad naujasis mokytojas prie jų seksualiai priekabiauja.
Pirmoji auka – devynmetė
Pirmąja skerdiko auka laikoma 9-metė Lena. 1978 metų gruodžio 22-ąją jis nuviliojo ją į seną trobą, kurią slapta buvo nusipirkęs. Ten bandė mergaitę išprievartauti, tačiau nepatyrė erekcijos. Tuomet Leną A. Čikatilas pasmaugė, kūną subadė peiliu ir išmetė į upę.
Įdomu tai, kad dėl šiuo nusikaltimu buvo apkaltintas visiškai pašalinis žmogus – 25-erių darbininkas Aleksandras, kuris dar būdamas paauglys sėdėjo kalėjime už išžaginimą ir žmogžudystę. 1983 m. jam įvykdyta mirties bausmė.
Po to A. Čikatilas nežudė 3 metus. Vis dėlto gyventi ramaus vyro gyvenimą jis nebuvo linkęs. Mokyklas keitė vieną po kitos, kol galiausiai pradėjo dirbti pardavėju Rostovo fabrike, dėl ko jam teko daug keliauti.
Po trijų neišaiškintų žmogžudysčių pasijuto nesugaunamas
Antroji A. Čikatilo auka – 17-metė Larisa. Ji rasta pasmaugta, subadyta, jos burna – pilna žemės ir lapų. Manoma, visa tai buvo skirta užgniaužti jos riksmus. Su mergina A. Čikatilas susipažino autobusų stotyje.
Trečioji – trylikametė Liubovė, nužudyta praėjus 9 mėnesiams nuo Larisos mirties. Mergaitę A. Čikatilas sutiko einančią iš parduotuvės namo, ją nusitempė į krūmus, kur taip pat bandė intymiai suartėti, tačiau galiausiai nužudė. Jos kūne rastos 22 durtinės žaizdos.
Neišaiškinus šių nusikaltimų organizatoriaus, A. Čikatilas pasijuto nesugaunamas. Daugiau savo potraukio žudyti jis nebeslėpė.
Išaiškino žudynių schemą
Per porą mėnesių jis nužudė dar 5 aukas – nuo 9 iki 19 amžiaus merginas. Dar vėliau net nebesirinko – žudydavo ne tik mergaites, jaunas merginas, berniukus, bet ir prostitutes, benames, kurioms už seksą žadėdavo rūkalų, alkoholio ir pinigų.
Kone visas aukas jis rasdavo autobusų ar traukinių stotyse, su jomis susipažindavo, įviliodavo į miškingas vietas, bandydavo išprievartauti, o galiausiai nužudydavo.
Metai iš metų jo aukų skaičius tik augo.
Kūnus išniekindavo ir po mirties
Tiesa, net aukų kūnų ramybei jis nepalikdavo. Kadangi intymi sueitis paprastai neįvykdavo dėl A. Čikatilo impotencijos, dažniausiai po to jis masturbuodavosi ir ant aukų kūnų palikdavo savo spermos.
Yra žinių, kad dalį aukų kūnų jis visaip išdarinėdavo. Kalbama, esą buvo pamėgęs išimti akis – tikėdavo, kad jos atskleidžia tai, ką žmogus patyrė prieš mirtį. Nusitaikęs A. Čikatilas buvo ne tik į akis – kartais nupjaudavo nosį ar liežuvį, išpjaudavo vidaus organus.
Kai kuriuose šaltiniuose jis įvardijamas ir kaip kanibalas. Esą pastaruosius organus po to jis suvalgydavo.
Keli vyrai net prisipažino dėl žmogžudysčių, kurių nepadarė
1983 m. sausį Maskvos policija įsteigė 10 tyrėjų grupę, kuriai buvo paskirta išaiškinti, kas kaltas dėl jaunų merginų mirčių.
Apie tai greičiausiai išgirdo ir A. Čikatilas, nežudęs iki tų pačių metų birželio. Vis dėlto ilgai neištvėrė. Dar viena jo auka – 15-metė armėnė Laura, kurios kūnas rastas nežymėtoje geležinkelio platformoje. Iki rugsėjo jis nužudė dar mažiausiai 5 aukas.
Pareigūnai spėjo, gal žmogžudystės atliekamos organų donorų prekeivių grupės. Jie taip pat tikrino kone visus tame rajone galėjusius apsistoti psichiškai nesveikus asmenis, pedofilus, kurie ilgą laiką leido įkalinimo įstaigose ar psichiatrijos ligoninėse.
Kaltųjų buvo ieškoma taip desperatiškai, kad keli jauni vyrai net prisipažino dėl kelių žmogžudysčių, kurių nepadarė. Tikėtina, nes buvo žiauriai tardyti.
Išgelbėjo unikali organizmo savybė
Vis atsirasdavo liudininkų, kurie dingusiuosius būdavo matę su pusamžiu vyru, tačiau jų parodymai ilgą laiką taip ir likdavo neišaiškinti. Galiausiai 1984-ųjų rugsėjį A. Čikatilas papuolė į policijos jam paspęstus spąstus. Jis buvo sulaikytas, pas jį rastas peilis ir virvė, pradėtas tyrimas.
Vis dėlto čia pasitarnavo unikali A. Čikatilo organizmo savybė. Iš sėklos ir seilių, rastų nusikaltimo vietose, policijos pareigūnai išsiaiškino žudiko kraujo grupę, taip pat rado jo bato antspaudą bei žilų plaukų, sudarė fotorobotą, remdamiesi liudininkų pasakojimais, tačiau kraujo tyrimai parodė, kad A. Čikatilo kraujo grupė yra A, o nusikaltimų vietose rastų skysčių mėginių – AB. Žudiką išgelbėjo tai, kad jis priklausė retam žmonių tipui, kurių kraujo grupę galima nustatyti tik iš kraujo, bet ne iš kitų kūno skysčių.
Jis buvo paleistas ir vėl ėmė žudyti.
Suveikė policijos pareigūnų planas
Tiesa, ne taip masiškai. Manoma, nuo 1985 iki 1988 m. jis nužudė 5 žmones toli nuo Rostovo, kuriame buvo ieškomas. Palyginimui – 1984-aisiais gyvybę greičiausiai atėmė 15-ai asmenų.
Kai pareigūnai jau nusprendė, kad žudikas sutramdytas gal įkalinus dėl kitų nusikaltimų, arba mirė, 1988-ųjų vasarą A. Čikatilas vėl pratrūko. Per dvejus metus jis Rostove nužudė 13 žmonių.
Galiausiai 1990-ųjų rudenį policija ėmėsi ryžtingų veiksmų. Pareigūnai ėmė akivaizdžiai patruliuoti didesnėse Rostovo stotyse, taip bandant atbaidyti žudiką nuo aukų paieškų šiose vietose. Tuo pačiu metu keliose mažesnėse stotyse budėjo neuniformuoti pareigūnai, kurie turėjo reaguoti į bet kurį vyrą, einanti su vaiku ar moterimi.
Operacija, kurioje dalyvavo 360 pareigūnų, buvo sėkminga. Per mažiau nei mėnesį A. Čikatilas sulaikytas, jis buvo stebėtas dar nuo praėjusios sulaikymo.
Su juo pasikalbėti buvo nuspręsta leisti psichiatrui, kuris nusikaltėlį pergudravo. Susižavėjęs specialisto pagyromis A. Čikatilas ėmė noriai pasakoti, kaip vykdė nusikaltimus, kur paslėpė aukas.
Nuteistas mirti
Jis pats gyrėsi, kad nuo jo rankos žuvo 56 žmonės, tačiau teismas su juo susiejo 52 aukas.
Sunku ir patikėti, tačiau A. Čikatilas pripažintas psichiškai stabiliu. 1992 m. vykusio teismo metu salėje buvo sukonstruotas metalinis narvas, kuriame nusikaltėlis ir buvo laikomas.
Žurnalistai A. Čikatilą praminė maniaku, kanibalu, net vadino demonu – dėl grėsmės kalėjime užsikrėsti utelėmis buvo nuskustas plikai, teisme elgėsi neadekvačiai.
Jo kalte nesuabejota. A. Čikatilas nuteistas mirčiai. 1994 m. jam įvykdyta mirties bausmė sušaudant.