Kaip pasakojo DELFI gide po Z. Sierakausko gyvenimą sutikusi pabūti Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams dr. Zita Medišauskienė, Z. Sierakauskas gimė 1826 metais gegužės 26 dieną tuometinėje Volynėje, kažkada buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) žemėse, kurios po Liublino unijos atiteko Lenkijos karalystei.
„Galima numatyti, kad iš to yra kilę tam tikros Z. Sierakausko simpatijos Lietuvai – galbūt, dėl istorinės ukrainietiškų žemių, kurios kažkada buvo LDK sudėtyje, atminties ir liko tas emocinis ryšys, o gal dėl vasarų, praleistų Lietuvoje“, - spėjo Z. Medišauskienė.
Pasak istorikės, Z. Sierakauskas gimė neturtingo bajoro šeimoje, kuri turėjo gilias sukilėliškas tradicijas. 1830-1831-ųjų metų sukilime žuvo jo tėvas, kuris buvo to sukilimo dalyvis. Šiame sukilime dalyvavo du mamos broliai. Jo senelis dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime.
Mirus tėčiui vaikas augo tik su mama. Kaip pastebėjo dr. Z. Medišauskienė, tais laikais našlėms iš neturtingų bajorų šeimų buvo labai nelengva. Nežiūrint to, vaikas buvo labai gabus, labai norėjo mokslo, jo siekė, baigė Žitomiro gimnaziją. Neretai vaikų iš neturtingų bajorų šeimų gyvenimo kelias vesdavo į kadetų korpusą, kur jie pradėdavo savo karinę karjerą.
„Yra pasakojama, kad verbuotojai buvo atvykę į šeimą, bet mama apsaugojo sūnų, ir jis pats, matyt, to nenorėjo. Jis išvengė kadetų korpuso, o baigęs gimnaziją kurį laiką uždarbiavo mokydamas turtingų dvarininkų vaikus“, - pasakojo Z. Medišauskienė.
Užsidirbęs pinigų, pasak istorikės, 1845 m. jis stojo į Sankt Peterburgo universitetą studijuoti matematiką. Vis dėlto, jaunuoliui studijos pasirodė neįdomios, ir po poros metų jis perėjo į kitą fakultetą, kur studijavo istoriją, geografiją, statistiką, teisę.
„Šis kursas jam buvo prie širdies, tai jam labiausiai sekėsi, ir po to jau visas jo gyvenimas, tarnybinė karjera buvo susiję su teise, statistika, ten, kur jis pasirodė ir gabumų turįs, ir visos jo mintys buvo apie tai. Savo gyvenimo prasmę matė dirbdamas toje srityje“, - pasakojo Z. Medišauskienė.
Išlindo sukilėliškos šaknys
Sukilėliškos giminės šaknys išlindo Z. Sierakauskui studijuojant. Kaip pasakojo istorikė, buvęs labai aktyvus žmogus, charizmatiška asmenybė, jis subūrė aktyviausius Sankt Peterburge studijuojančius jaunuolius iš vakarinių gubernijų. Ši grupė prisijungė prie Vilniuje brolių Aleksandro ir Pranciškaus Dalevskių sukurtos organizacijos „Lietuvos jaunimo sąjunga“.
„Tai buvo savišvietos organizacijos, kurių tikslas iš pradžių buvo daugiau šviestis lavintis, ugdyti patriotinius jausmus. Po to tokios organizacijos bręsdavo, pradėdavo formuluoti jau rimtesnius tikslus. Tiek iš Lenkijos karalystės, tiek vakarinių gubernijų, kurioms priklausė ir Lietuva, kilusio jaunimo pagrindinis tikslas buvo nepriklausomybės iškovojimas“, - pasakojo Z. Medišauskienė.
Pasak istorikės, visuomenė nebuvo susitaikiusi su Rusijos okupacija. Nepaisant numalšinto 1830-1831 metų sukilimo ir po to sekusių įvairių slaptų organizacijų nesėkmingų bandymų, viltis vis tiek buvo gyva. Ją dar kurstė ir bendras kontekstas: 1848 metai Europoje prasideda „Tautų pavasaris“, revoliucijos įvairiuose kraštuose, kyla išsivadavimo judėjimai.
„Būrelio nariai, kuriam praktiškai ir vadovavo Z. Sierakauskas, sužinojo, kad Galicijoje, kuri tuo metu priklausė Austrijos imperijai, lenkų emigrantas generolas Juzefas Bemas organizuoja nacionalinę gvardiją, kuri, galbūt, galėtų padėti inicijuoti sukilimą, kovą už buvusios valstybės atkūrimą. Jaunimas iš karto susidomėjo, užsidegė, buvo kilusios idėjos, galbūt, ir patiems labai aktyviai veikti ir pradėti sukilimą“, - pasakojo Z. Medišauskienė.
Pasak istorikės, Z. Sierakauskas aistras šiek tiek apmalšino, ir pasiūlė, kad pirma reikia išsiaiškinti situaciją. Būrelio nariai pasiuntė Z. Sierakauską kirsti Rusijos imperijos sieną, nuvykti į Galiciją ir susitikti su pačiu Bemu. Tuo metu, kai Rusijos imperijoje veikė griežta cenzūra, susirašinėjimai buvo tikrinami, tiesioginis susitikimas buvo kone vienintelė galimybė informacijai sužinoti.
Nieko neišdavė
Kaip pasakojo Lietuvos istorijos instituto istorikė, tuo metu dar visai jaunas Z. Sierakauskas buvo grąžintas į Sankt Peterburgą, kur jį tardė patyrę Jo Imperatoriškosios Didenybės Kanceliarijos 3-ojo skyriaus tardytojai. Z. Sierakauskas savo tikslų neatskleidė, tačiau tardytojai per procesą išsiaiškino, kad jo pažiūros yra gana demokratiškos daugeliu Rusijos gyvenimo klausimų.
„Buvo nuspręsta, kad nors oficialiai nuteisti jo nėra už ką, bet geriau, kad tas žmogus Sankt Peterburge nesisukinėtų, juolab įtartas ketinimu išvykti į užsienį. 1848 metais Sierakauskas buvo pašalintas iš universiteto ir išsiųstas tarnauti eiliniu į Orenburgą, Vidurinę Aziją, tuo metu - Rusijos imperijos pakraštį“, - pasakojo Z. Medišauskienė.
Pasak istorikės, Z. Sierakauskas tikėjosi, kad kariuomenėje, kaip bajorui jam pavyks greitai išsitarnauti kariškio laipsnį ir grįžti į laisvą gyvenimą. Tačiau įrodyti bajorystės jam nepavyko, ir eiliniu Orenburge jis ištarnavo visus aštuonerius metus.
„Ši tarnyba jam davė didžiulės patirties, ir tam tikra prasme nulėmė jo būsimus interesus. Susidūręs su to meto tarnybos kariuomenėje siaubu, vėliau jis daug dėmesio skyrė tam, kad tvarka Rusijos kariuomenėje būtų pakeista, pirmiausia panaikinant fizines bausmes“, - pasakojo Z. Medišauskienė.
Be to, pasak istorikės, tarnaudamas kariuomenėje Z. Sierakauskas užmezgė nemažai ryšių. Tokių kaip jis, ištremtų į Vidurinę Aziją, buvo ne vienas. Pavyzdžiui, Janas Stanevičius, su kuriuo jis ten susipažino, paskui buvo vienas pagrindinių jo bendražygių iki pat sukilimo. Tremtyje jis susipažino ir su ukrainiečiu poetu Tarasu Ševčenka, kuris taip pat buvo ištremtas ir tarnavo eiliniu .
„Ir armijoje jis buvo tas žmogus, kuris būrė į vieną visus ištremtus žmones. Jie bendravo, stengėsi padėti vienas kitam“, - pasakojo Z. Medišauskienė.
Sugrįžo studijuoti
Aštuonerių metų Z. Sierakausko tarnyba baigėsi 1856 metais, tuomet, pasak istorikės, jam buvo leista grįžti į Ukrainą, tarnauti kariuomenėje. Jam buvo suteiktas pats žemiausias karininko laipsnis. Vis dėlto, Z. Sierakauskas nusprendė į Volynę negrįžti, ir pasuko atgal į Sankt Peterburgą, kur ruošėsi toliau studijuoti Generalinio štabo akademijoje.
Ir tuo metu, pasak istorikės, Z. Sierakauskas, bandydamas surasti darbo ir užsidirbti pinigų, pradėjo bendradarbiauti „Sovremennik'e“ - žurnale, kuriame demokratiniai sluoksniai galėjo reikšti savo idėjas, bei susipažino su rusų demokratais – Nikolajumi Černyševskiu, Nikolajumi Dobroliubovu.
„Žurnale Z. Sierakauskas dirbo politiniu apžvalgininku. Jo funkcija buvo rengti užsienyje vykstančių įvykių apžvalgas. Bet ir tose apžvalgose jis stengdavosi formuluoti nuomonę, rinkdavosi Europos įvykius, kurie demokratinių idėjų požiūriu būtų aktualūs ir svarbūs“, - sakė Z. Medišauskienė.
1857 metų rudenį Z. Sierakauskas įstojo į Generalinio štabo akademiją. Ją per porą metų baigė ir netrukus gavo štabo kapitono laipsnį. Pasak istorikės, šis laipsnis maždaug atitinka pėstininkų papulkininkio laipsnį. Buvo paskirtas dirbti Generaliniame štabe.
„Jau studijuodamas akademijoje, kurioje dirbo ir gana liberalūs dėstytojai, Z. Sierakauskas užsirekomendavo, kaip puikiai apsišvietęs, giliai mąstantis žmogus, besidomintis baudžiamąja karo teise. Jis siekė reformuoti Rusijos kariuomenę, pirmiausia išgyvendinti fizines bausmes “, - pasakojo Z. Medišauskienė.
Pasak istorikės, kadangi būtent tuo metu buvo rengiama baudžiamosios karo teisės reforma, Z. Sierakauskas tapo atraminiu žmogumi. 1860 metais jis buvo metams komandiruotas į Angliją, Prancūziją, Austriją, Vokietiją susipažinti, kaip svarbiausiose Europos valstybėse sprendžiami baudžiamosios karo teisės klausimai, kokia yra bausmių sistema armijoje. Per komandiruotę jis užmezgė daug ryšių, užsitarnavo tarptautinę reputaciją.
Be oficialaus gyvenimo, Sankt Peterburge Z. Sierakauskas vėl įsitraukė į nelegalią veiklą. Jam bestudijuojant ir jam pačiam aktyviai veikiant, susibūrė Lenkų karininkų organizacija, kurios tikslas jau buvo rengtis sukilimui siekiant iškovoti buvusioms Abiejų Tautų Respublikos žemėms nepriklausomybę. Manoma, kad organizaciją neišsamiais duomenimis sudarė apie 65-70 asmenų, didžioji jų dalis vėliau aktyviai dalyvavo sukilime. Organizacijai vadovavo Z. Sierakauskas ir vienas iš aktyviausių sukilimo organizatorių, atstovavusių „raudonųjų“ sparną Lenkijos karalystėje – Jaroslavas Dombrovskis. Organizacijos nariais buvo Konstantinas Kalinauskas, Janas ir Jeronimas Stanevičiai, Valerijonas Vrublevskis ir kiti. 1860 m., kai Vilniuje susikūrė sukilimą rengiantis Provincinis komitetas, o Varšuvoje – Centrinis komitetas, organizacija užmezgė su jais ryšius. Karininkų organizacijos nariai vyko į Vakarų krašto gubernijas sukilimo rengimo reikalais. Z. Sierakauskas savo tarnybines komandiruotes taip pat panaudojo ryšiams su vietinėmis patriotinėmis jėgomis užmegzti, propaguoti sukilimo idėją ir jį organizuoti, skatino rengti ginkluotą sukilimą įtraukiant į jį ir Rusijos demokratines jėgas. Ne kartą jis lankėsi ir Vilniuje sustodamas čia ilgesniam laikui, susitikdavo su sukilimo organizatoriais Lietuvoje.
Pasak istorikės, savo politinės veiklos pradžioje Z. Sierakauskas dar manė, kad pokyčius galima įgyvendinti įtikinus carą ir valdžią turinčius žmones įgyvendinti šalyje pribrendusias reformas, bet greitai atsisakė šios minties. Veikiamas ir Nikolajaus Černyševskio idėjų, jis tapo pakankamai radikaliu sukilimo šalininku. Skepticizmo išliko tik dėl sukilimo datos.
Kai 1863 metų sausio 22 dieną Varšuvoje prasidėjo sukilimas, tiek Z. Sierakauskas, tiek Lietuvos sukilėliai, manė, kad jis per ankstyvas. Dėl pasirinkto laiko Lietuvoje buvo nemažai skeptikų. Nes tik 1861 metais buvo panaikinta Lietuvoje baudžiava, 1863 metais baigėsi pereinamasis dvejų metų laikotarpis, nebuvo dar spėtos pasirašyti sutartys tarp dvarininkų ir valstiečių dėl skirtinės žemės, socialinė įtampa, valstiečių nepasitikėjimas dvarininkais dideli.
„Sukilimui laikas Lietuvoje nebuvo geras. Todėl tiek baltieji, nuosaikioji sukilimo grupuotė, netgi raudonieji, kurie besąlygiškai pasisakė už sukilimą manė, kad sukilti per anksti, jam dar tinkamai nepasirengta. Bet kai sukilimas kilo Varšuvoje, nebebuvo ką daryti“, - kalbėjo Z. Medišauskienė.
Vaidmuo sukilime nėra akivaizdus
Pasak istorikės, Z. Sierakausko išskirtinis vaidmuo sukilime nėra toks akivaizdus, kaip pavyzdžiui, Konstantino Kalinausko, kuris organizavo sukilimą Lietuvoje, nemažą laiko tarpą tiesiogiai vadovavo slaptai organizacijai, pogrindinei sukilimo valstybei. Tuo tarpu Z. Sierakauskas tiesiogiai į sukilimą įsitraukęs buvo tik keletą mėnesių.
1863 metų sausio 22 dieną paskelbus sukilimo manifestą Varšuvoje, vasario pirmomis dienomis prasidėjo sukilėlių veiksmai ir Lietuvoje. Buvo paskelbtas manifestas, o Z. Sierakauskas pakviečiamas vadovauti sukilimo kariuomenei tik kovą. Jis atvyksta į Lietuvą kovo viduryje, o birželio 15 dieną jis jau pakariamas.
„Jo tiesioginio dalyvavimo sukilime Lietuvoje laikas yra labai trumpas. Tačiau jo vaidmuo yra išsiskiriantis, tai buvo sukilimo kilimo etapas, kai dar buvo gražių vilčių. Suvienijęs daugelį sukilėlių būrių, kurie veikė atskirai, į vieną jėgą, Z. Sierakauskas bandė įgyvendinti planus, kuriuos kūrė slaptoje karininkų organizacijoje“, - pasakojo Z. Medišauskienė.
Istorikė pasakojo, kad skirtingos sukilėlių grupės turėjo skirtingas vizijas dėl sukilimo eigos. „Baltieji“ tikėjosi pagalbos iš Vakarų šalių, ir manė, kad užsienio valstybių intervencija bus ta sąlyga, kuri leis sukilimui laimėti. „Raudonųjų“ sukilimo organizatoriai manė, kad sukilimą reikia išplėsti į visą Rusijos imperiją, tik visuotinis sukilimas gali inicijuoti pokyčius.
„Nei vieni, nei kiti nepasitikėjo vien tik savo jėgomis, kad pavyktų savo karine jėga pranokti Rusijos imperijos jėgą. Tik „baltieji“, tai yra labiau dvarininkijos atstovai, tikėjosi užsienio valstybių pagalbos, ir deja, buvo nuvilti. Tos pagalbos taip ir nesulaukta išskyrus diplomatines notas. Tuo tarpu „raudonieji“ tikėjosi sukelti sukilimą Rusijos imperijoje, tada inicijuoti demokratinius pertvarkymus visoje Rusijoje, ir tų pertvarkymų kontekste tada būtų išspręstas ir „lenkų klausimas“ - ar buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemės gautų nepriklausomybę, ar tai būtų kažkokia federacija su slavų valstybėmis“, - pasakojo Z. Medišauskienė.
Z. Sierakauskas palaikė idėją, kad reikia kelti sukilimą visoje Rusijos imperijoje. Jam atvykus į Lietuvą, tuo metu valdžioje jau buvo „baltieji“, pogrindinei sukilimo valstybei vadovavo Jokūbas Geištoras. Jis tikėjosi, kad sukilėlių būrius suvienijęs Z. Sierakauskas eis į Vilniaus guberniją, kuri buvo daug pasyvesnė nei, pavyzdžiui, Žemaitija, ir ten suaktyvins sukilimą.
Z. Sierakauskas vis dėlto padarė kitaip ir įgyvendino planus, kuriuos kūrė slaptoje karinėje organizacijoje Sankt Peterburge. Jis ėjo į Šiaurės Lietuvą, pro Biržus, norėdamas patekti į Latviją ir Estiją, tikėdamasis, kad ir ten bus galima sukelti valstiečių neramumus, nes socialinė įtampa tarp latvių ir estų bei vokiečių dvarininkų buvo dar aštresnė negu Lietuvoje.
Sukėlus sukilimą Latvijoje ir Estijoje buvo tikimasi eiti į Rusiją ir kelti valstiečius į sukilimą ten. Pakeliui dar buvo tikimasi užimti Dinaburgo tvirtovę (dabartinis Daugpilis) ir įgyti ginklų. Tuo metu buvo surengta jūrinė ekspedicija iš Anglijos – nupirkta ginklų ir bandoma juos atvežti per Baltijos jūrą. Deja, ekspedicija nepavyko. Rusijos agentai papirko laivo kapitoną, o Rusijos kariniai laivai blokavo pajūrį, sukilėliai ginklų negavo, pasakojo istorikė.
Z. Sierakauskas dar važinėdamas po Europos valstybes buvo užmezgęs ryšius su rusų demokratais Aleksandru Hercenu, Nikolajumi Ogariovu, anarchizmo tėvu Michailu Bakuninu, taip pat italais Giuseppe Garibaldi, Giuseppe Mazzini. Visi šie žmonės, pasak istorikės, prasidėjus sukilimui daug prisidėjo organizuojant ginklų pirkimą, surinkta šiek tiek savanorių, bet deja niekas Lietuvos nepasiekė.
Tuo pat metu bendrą Europos opiniją veikė kunigaikščio Vladislavo Čartoryskio vadovaujama gerai organizuota diplomatinė akcija, kurios tikslas buvo formuoti palankią sukilimui europiečių nuomonę. Tuo tikslu užsienio spaudoje buvo spausdinami palankūs sukilimui užsakomieji straipsniai, įkalbinėjami parlamentų nariai, kad jie teiktų paklausimus savo Vyriausybėms dėl paramos sukilimui. Ir Z. Sierakauskas per savo keliones sutelkė Europos demokratinių, revoliucinių sluoksnių nuomonę.
„Bet visiems žinoma, kad Z. Sierakausko planas žlugo. Pradžioje jo žygis Biržų link, į Latviją, prasidėjo sėkmingai, jis laimėjo keletą mūšių, tarp jų garsiausią Raguvos miškuose. Tačiau balandžio 26 d. prie Medeikių sukilėlių kariuomenę užklupo caro kariuomenės daliniai, po dviejų dienų kautynių sukilėliai tvarkingai pasitraukė, bet mūšio metu buvo sužeistas vadas Z. Sierakauskas. Deja įsipainiojo išdavystė“, - pasakojo Z. Medišauskienė.
Sukilėlį pražudė išdavystės
Šiaurės Lietuvoje, kur veikė Z. Sierakauskas, buvo daug protestantų, kurie nebuvo palankūs sukilimui, ir valstiečiai nurodė rusų generolui Ivanui Ganeckiui, kur yra pasitraukę sukilėlių būriai. Išvargę po mūšio sukilėliai buvo užpulti ir nebepajėgė apsiginti. Juos sumušė, išblaškė, kai kas pabėgo. Tuo tarpu sužeistas Z. Sierakauskas, rašoma prisiminimuose, buvo paslėptas nuošaliame dvare.
Tačiau čia vėl įsipainioja išdavystė. Kai kur atsiminimuose nurodoma, kad dvarininkė Koscialkovska pranešė rusams, kur yra sužeistas Z. Sierakauskas, bet tai tik viena iš prielaidų. Kitas pasakojimas teigia, kad išdavė Skrebiškių dvaro savininko Antano Komorovskio žmona. Kaip ten bebūtų, sukilimo karo vadas su jį lydėjusius Boleslovu Kolyška pateko caro satrapams į rankas.
Sužeistas Z. Sierakauskas buvo atgabentas į Vilnių ir uždarytas į kadetų korpuso ligoninę. Tuo metu tai buvo šv. Jokūbo ligoninės filialas. Ten jis buvo tardomas, ir ilgai nedelsiant - birželio 15 dieną pagal senąjį Julijaus kalendorių, o 27 dieną – pagal naująjį Grigaliaus kalendorių pakartas Lukiškių aikštėje.
Pasak istorikės, tokia skuba buvo dėl to, kad ir pats Z. Sierakauskas, naudodamasis savo karo baudžiamosios teisės žiniomis reikalavo viešo teismo, o jo motina, remdamasi pažintimis su aukštais pareigūnais, bandė rasti užtarimą Z. Sierakauskui pas imperatorių. Protestavo ir jo draugai Vakarų šalyse.
Tuo tarpu Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas stengėsi kuo skubiau pasiekti savo. Tai buvo viena pirmųjų mirties bausmių. Ji turėjo tarnauti ir kaip įbauginimo priemonė visiems kitiems. Todėl skubėjo įvykdyti bausmę, kol imperatorius nepersigalvojo.
Pasak istorikės, nėra tiksliai žinoma, kaip Z. Sierakausko kūnas galėjo atsirasti ant Gedimino kalno. Galimai, sukilėlius, nuėmus nuo kartuvių, iškart užkasdavo čia pat Lukiškių aikštėje ir paskui perlaidodavo. Galbūt, jie buvo paliekami kaboti iki nakties ir po to slapta laidojami.
Pilies kalno teritorija, Z. Medišauskienės teigimu, pateko į Vilniaus įtvirtinimų teritoriją. Visa zona, kuri apima Gedimino, Trijų Kryžių kalnus ir teritoriją kitapus Neries, kur yra dabartinė Sporto rūmų teritorija, buvo aptverta ir neprieinama paprastiems miestiečiams. Prasidėjus sukilimui įtvirtinimai buvo atnaujinti.
„Matyt, buvo bijoma, kad Lukiškėse palaidotus palaikus giminės išsikas ir perlaidos, arba, kad ši vieta taps nuolatinių patriotinių manifestacijų vieta. Todėl sukilėliai buvo perlaidojami ten, kur niekas jų nepasiektų ir nematytų, ir artimiesiems niekas nepranešdavo, niekas nieko nežinojo apie tai“, - sakė Z. Medišauskienė.
Pasak istorikės, yra žinoma, kad karo teismo nuosprendžiai – pakarti arba sušaudyti - buvo paskirti 21 žmogui.
Liepos pabaigoje Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai atlikdami archeologinius tyrimus Gedimino kalno aikštelėje aptiko keletą mirusiųjų palaikų. Pagal pirminius duomenis vienas iš mirusiųjų galimai yra 1863 m. sukilimo vadas Z. Sierakauskas.
Antrojo tyrimų etapo metu aptikti keturi griautiniai kapai, kuriuose palaidoti septyni mirusieji, iš jų trijuose kapuose buvo palaidota po du. Dauguma užkasti nepagarbiai, su už nugaros surištomis rankomis, apipilti kalkėmis.
Vienas iš mirusiųjų buvo užkastas atskiroje duobėje. Prie jo rastas medalikėlis, o ant dešinės rankos rastas auksinis žiedas su įrašu vidinėje pusėje: „Zygmund Apolonija 11 Sierpnia / 30 Lipca 1862 r.“.
Remiantis istoriniais duomenimis ir archeologinių tyrimų metu rastais radiniais manoma, kad čia buvo palaidotas vienas iš 1863 m. sukilimo vadų Z. Sierakauskas.