Ypatinga savaitė: ką būtina nuveikti iki Velykų

Prasidėjus Didžiajai savaitei, DELFI primena, ką svarbu spėti nuveikti iki Velykų.

Svarbiausios šios savaitės dienos – Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis, tylos šeštadienis ir Velyknaktis.

Didįjį tridienį apmąstomi svarbiausi tikėjimo slėpiniai, tikintieji kviečiami atlikti išpažintį, pasninkauja. Didžiosios savaitės tvarka nuo seno nusistovėjusi ne tik bažnyčioje, bet ir buityje.

Senoliai primena, kad šią savaitę ypač negerai bartis, pavydėti. Netinka skolintis ar skolinti, nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio, kol tyli bažnyčių varpai, privalu laikytis griežto pasninko.

Išnešti, kas nereikalinga, parsinešti šventos ugnies ir vandens

„Čystuoju ketvirtadieniu“ vadinamą Didįjį ketvirtadienį buvo tvarkomos sodybos, krečiami kaminai, iš namų išnešama visa, kas nereikalinga.

Atgailos dieną – Didįjį penktadienį stengiamasi nebesiblaškyti bandant nudirbti likusius darbus, nes tai – sielvartingiausia krikščionių kalendoriaus diena, skirta prisiminti Kristaus mirtį ir palaidojimą.

Didįjį šeštadienį net kaime žmonės stengiasi iki pietų baigti sunkesnius darbus. Tradiciškai, bent vienas iš šeimos išlydimas į bažnyčią parnešti ugnies, šventinto vandens. Likusieji namie ruošia velykinius valgius, margina kiaušinius, kai kur kabina supynes, tačiau prieš Velykas dar niekas nesisupa. Kai kuriose Lietuvos vietose likęs paprotys pavakare visiems išsimaudyti šventa ugnimi įkurtoje pirtyje.

Tokia pasiruošimo Velykoms buitis. Tačiau įsigilinti į Didžiosios savaitės įvykius taip pat pasiliekama laiko.

„Evangelijose labai vaizdžiai aprašytas Jėzaus nukryžiavimas. Pasakojimas apie Jo kančią – tarsi pati Evangelijos šerdis. Jokie kiti Jėzaus gyvenimo epizodai nėra taip detalizuoti. Matome daug veikėjų: kareivius, kurie veda Jėzų kryžiuoti, Pilotą, kuris nenorėjo prisiimti atsakomybės ir paliko spręsti miniai, matome Jėzaus oponentus – rašto aiškintojus, fariziejus, seniūnus, prikišančius Kristui, jog žadėjo kitus gelbėti, o dabar pats varganoje padėtyje ir nėra kas jo išgelbsti. Matome kelis Jėzaus mokinius moteris, kurios lieka su juo iki galo prie kryžiaus ir galiausiai – minią. Velykų tridienis skirtas įsigyventi į šį slėpinį, stengiantis suprasti, kur mes būtume Kristaus nukryžiavimo ir Prisikėlimo istorijoje šiandien“, – DELFI sakė teologas Valdas Mackela.

Kojų mazgojimas

Didįjį Ketvirtadienį bažnyčiose švenčiamos Paskutinės Vakarienės Mišios. Po skaitinių ir pamokslo vyksta kojų mazgojimo apeiga, primenanti Kristaus priesaką: „Jei tad aš – Viešpats ir mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“.

Kaip DELFI pasakojo kunigas Vytautas Sadauskas, kojų mazgojimas jau IV a. buvo Krikšto apeigų Vakaruose dalis. Vėliau ji pamažu nyko, tačiau buvo išlaikyta vienuolynuose kaip tarnavimo vargšams ir bendruomenei ženklas.

Vilki raudonais drabužiais

Didysis Penktadienis primena Kristaus mirtį, tad visuomet buvo liūdesio ir pasninko diena. Piligrimė Egerija taip aprašo IV a. Jeruzalėje vykusias Didžiojo Penktadienio apeigas: ryte krikščionys susirinkdavo prie Golgotos pagarbinti Kristaus Kryžių, o po pietų rinkdavosi Žodžio liturgijai, kurios metu prisimindavo Kančios aprašymą.

„Jeruzalės Didžiosios Savaitės liturgija tapo pavyzdžiu ir Vakarų Bažnyčiai, – pasakojo jėzuitas kun. V. Sadauskas, atkreipdamas dėmesį, kad Didžiojo Penktadienio pamaldose kunigas vilki raudonais drabužiais, nes raudona – kankinių spalva.

Didįjį Penktadienį kunigas ateina prie nudengto altoriaus, parpuola kniūbsčias ir kurį laiką tyliai meldžiasi. Po to skaitoma malda ir skaitiniai, žodžio liturgija baigiama iškilminga visuotine malda.

Šventojo kryžiaus pagerbimas baigiamas procesija ir altorius uždengiamas drobule.

Tylos šeštadienis

Didysis šeštadienis vidinės dvasinės tylos diena. Kristus nukryžiuotas ir palaidotas. Tačiau tuo pat metu tai ir Marijos diena, kai galime būti drauge su ja toje didžiulėje tyloje, apimti gilaus skausmo, bet drauge jausdami viltį.

Pirmaisiais amžiais pagrindinis šios dienos bruožas buvo visiškas pasninkas. Vėliau Didžiojo šeštadienio rytą susirinkę katechumenai (besiruošiantys krikštui) viešai sukalbėdavo „Tikėjimo išpažinimą“, tačiau ypatingų pamaldų, skirtų pagerbti Kristaus atilsį kape, Bažnyčioje nebuvo.

Suliepsnos laužai

Šeštadienio vakarą tikinčiųjų bendruomenės renkasi į Velyknakčio Žiburių liturgiją, tačiau ne bažnyčių viduje, o šventoriuose, prie sukurtų laužų. Vėliau tamsioje bažnyčioje dalyvaudami Žodžio liturgijoje žmonės budi ir drauge meldžia Viešpaties atėjimo.

Po septintojo skaitinio ir maldos uždegamos altoriaus žvakės ir kunigas užgieda Gloria, kurią palydi skambantys varpai.

Įspūdinga Velyknakčio pamaldų dalis – Krikšto liturgija, prasidedanti Krikšto vandens, kuris bus naudojamas per visą Velykų laiką, šventinimu.