Savo kalboje iškilmingame Nepriklausomybės atkūrimo minėjime Seime M.Sabutis sakė negalintis suprasti kai kurių žmonių ilgesio sovietų santvarkai, tačiau taip pat siūlė pripažinti ir tai, kad daugelyje valdžios sprendimų žmogui lieka antraeilė vieta.
"Būdami sąžiningi turime pastebėti, kad šalia milžiniškų pasiekimų Lietuvai tampant civilizuotos pasaulio bendruomenės nare, daugybės pozityvių permainų įvykusių šalies gyvenime, vis dėlto kažkas svarbaus liko nepadaryta, kažkurioje vietoje nepaisant įvairiausių priemonių žioji vis gilėjanti ir skaudanti žaizda", - savo kalboje pažymėjo vyskupas.
"Gal dėl to tiek daug širdžių emigruoja. Vieni mintimis į tą pačią LTSR, kiti - į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ar dar senesnius laikus, kiti fiziškai į tolimas šalis, dar kiti pakeldami ranką prieš save iš šio pasaulio. Suprantant esamus ir visų iki šiol buvusių nepriklausomų valdžios sunkumus organizuojant vienos skurdžiausių Europos valstybių gyvenimą tenka pripažinti, kad tas vienas dėmuo daugelyje sprendimų lieka antraeilis ir to dėmens vardas yra žmogus", - tęsė liuteronų bendruomenės vadovas.
Jo žodžiais, susiformavęs požiūris į kitą kaip į konkurentą ir į priešą neša skaudžius vaisius. "Šalia gyvenantį žmogų laikydami svetimu mes patys tampame svetimi visiems, taip įsileisdami į savo gyvenimus vienatvę, baimę ir netikrumą. Todėl piliečiai mato kai kada visų lygių valdžias kaip savanaudžių, kovojančių dėl savo išlikimo politinėje orbitoje, klubą, tuo tarpu valdžios į pilietį dažnai žvelgia kaip į nusikaltėlį ar bent potencialų nusikaltėlį", - kalbėjo M.Sabutis, retoriškai klausdamas, kodėl taip atsitiko, kad "šalyje, kuri išmaitintų dešimt milijonų gyventojų, vis mažiau vietos?".
Pasak jo, viena giluminių priežasčių, dėl kurių taip trūksta vilties ir taip sunku gyventi daliai žmonių - užmiršimas, kad laisvė nėra savaiminis dalykas, "o didelė Dievo dovana, kurios sąlygomis gali oriai skleistis tiek žmogaus, tiek tautos pašaukimas".
"Tenka gana dažnai bendrauti su įvairiais žmonėmis, ir su giliu liūdesiu išgirstu kartas nuo karto, kad gyvenimas iki Nepriklausomybės buvo geresnis, o laisvė tarytum niekam labai nereikalinga, kas iš jos gero, kaip vienas žmogus kaime sakė, ar iš tos laisvės kruopos ar makaronai byra", - kalbėjo vyskupas, pridūręs, kad toks vergovės ilgesys nėra naujas.
"Jau senovėje Izraelio tauta einanti iš Egipto žemės, iš vergovės namų, tą patirtį turėjo, ir jie murmėjo Mozei sakydami, kad Egipto vergijoje buvo geriau, nes tuomet bent srėbalo buvo galima gauti ir nebuvo jokios rizikos, jei tik tinkamu būdu paklusai savo šeimininkui, savo pavergėjui, taigi tam tikras komfortas", - sakė M.Sabutis.
Jis pats prisimindamas gyvenimą sovietų santvarkoje sakė nesuvokiantis, kaip galima ilgėtis tarybinių laikų.
"Negaliu niekaip suprasti - nejaugi pono leidimas įsigyti baldą, daugelis prisimena tokias situacijas, talonai tualetiniam popieriui arba amžiaus gyvenimo kelionė į artimiausią užsienį socialistinio bloko valstybėje kaip didžiausias paskatinimas - nejaugi šitie dalykai verti laisvės, nekalbant apie persekiotus ir žudytus disidentus, sugadintus gyvenimus svetimame beprasmiame kare Afganistane, beprotnamiuose kankinamus šviesesnės minties žmones, nenorėjusius prisitaikyti, ir taip pamintą žmogaus orumą ir gyvenimą nuo pat gimimo mele ir ideologiniuose kliedesiuose. Iš viso to išėjome, o dabartinis vergystės troškimas žemina labiau nei pati vergovė", - kalbėjo M.Sabutis.
1990 metų kovo 11-ąją Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė.