Jau penkti metai, kai Prezidento žmona Alma Adamkienė dengia Kūčių ir Kalėdų stalą tik keturiems - vyrui, sau, mamai ir šeimininkei. Į praeitį nuklegėjo kupini šurmulio vaikystės namai Telšiuose, visada linksmos dėl giminaičių vaikų išdaigų Kalėdos Adamkų namuose Čikagoje.
L.Paksienė, A.Adamkienė
© ELTA
Šiandien Turniškėse, Prezidento rezidencijoje, kuri tapo ponios Almos namais Lietuvoje, artimųjų šiluma ir linkėjimai sklinda tik iš spalvingų Kalėdų atvirukų.

Šešiolikametė Alma, dramatiškai su tėvais po karo palikusi gimtuosius namus, į Lietuvą gyventi grįžo daugiau nei po pusės šimtmečio kaip Prezidento žmona.

- Aš niekad apie save negalvoju kaip apie Prezidento žmoną. Aš esu aš, Valdo žmona, - valiūkiškai kresteli trumpus šviesius plaukus ponia Alma, galutinai užgniauždama mano norą vadinti ją pirmąja Lietuvos ponia.

- Per mūsų vestuves prieš 50 metų Čikagoje vyriausias pabrolys pakvietė mane šokti. Ilgai žiūrėjo į mane ir netikėtai pasakė: "Būtų įdomu pamatyti tave po daugelio metų. Tu esi vijoklis, tu įsitvirtinsi bet kur, tau augti ir klestėti nereikia daug žemės. O tavo sesuo - orchidėja. Ją reikia auginti šiltnamyje".

Tą akimirką aš gal ir nuliūdau, kad nesu orchidėja. Šiemet, kai šventėme auksines vestuves, tas pats pabrolys vėl mane išvedė šokti. "Aš tau nieko nebesakysiu", - pašnibždėjo į ausį.

"Gyvenimas parodė, kad jis buvo teisus", - juokiasi ponia Alma, akimirksniu sukurdama draugišką ir atvirą mūsų prieškalėdinio pokalbio atmosferą.

- Ponia Alma, per Kalėdas turbūt ir prezidentai, ir jų žmonos, ir gal net popiežius pasijunta vėl esą vaikai, tebelaukiantys Kalėdų nakties stebuklo. Gal nusikelkime į prieškario metus, didelį jūsų tėvų namą Telšiuose?

- Kalėdos visada man buvo ypatinga šventė. Pas mus suvažiuodavo giminės iš Šiaulių, Plungės. Sniegas, eglutės puošimas, Kalėdų Senelio laukimas. Jis visuomet ateidavo, kol vienąsyk atpažinau ant jo galvos tėvelio kepurę. Nuo tada nebeatėjo.

Namie buvo tradicija sustatyti batus po eglute. Mes, vaikai, sielvartaudavome - mūsų batai mažiausi, kiek į juos tilps žaislų? Teta man visada dovanodavo knygas. Pati sau galvodavau - ji manęs nemyli. Jei mylėtų, dovanotų lėlę.

Ir lėlės, ir knygos pasiliko, kai su dviem lagaminais 1944 metais traukėmės iš Lietuvos. Taip netikėtai baigėsi mano vaikystė. Tačiau Amerikoje kažkodėl visi vėl susirinkdavo linksmai švęsti Kalėdų į mūsų su Valdu namus.

- Esate sakiusi, kad jūsų namai visada buvo pilni jūsų giminaičių vaikų. Tačiau kai svečiai išsiskirsto, likusios tuštumos drauge su jais neišginsi. Ar nepasvarstydavote, kad galite įsivaikinti kūdikį?

- Labai daug apie tai su Valdu galvojome. Tikrai ketinome. Bet atsitiko taip, kad sesuo anksti išsiskyrė, liko viena su trimis vaikučiais. Gyvenome viename name. Vaikams reikėjo ir daugiau dėmesio, ir griežtesnės rankos. Valdas mielai ėmėsi to vaidmens, ir mes daug laiko praleisdavome su sesers vaikais.

- Būsimasis Prezidentas mokėjo būti griežtas?

- Nelabai jam sekėsi. Labiausiai jis pykdavo, kad vaikai tarpusavyje kieme nekalbėdavo lietuviškai. Vienąsyk, girdžiu, juos auklėja - jūs tokie turtingi, mokate kalbą, kurios draugai nesupras. Vaikams to tereikėjo - tuoj kieme pasigyrė moką šnipų kalbą. O kaimynė italė atbėgo dejuodama, kad jos vaikai reikalauja mokyti italų kalbos.

- Kai jūsų vyras buvo išrinktas Prezidentu, pasirinkote veiklos sritį - padėti vaikams. Įkūrėte Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondą. Ar dėl to, kad tai pasaulyje įprasta prezidentų žmonų veikla? O gal jautėte turinti daug dar neatiduotos motiniškos šilumos?

- Aš apsisprendžiau staigiai, kai per pokalbį radijuje mūsų, pretendentų žmonų, paklausė - ką veiksite, jei jūsų vyrą išrinks Prezidentu?

"Norėčiau dirbti labdaros darbą vaikams", - atsakiau. Už tai gavau daug kritikos. Esą tai amerikoniška, lietuviai neįpratę elgetauti".

Tai mane dar labiau paskatino imtis tos veiklos. Aš pati gyvenime esu gavusi daug labdaros, kai su tėveliais be šaukšto atsidūrėme Amerikoje. O ypač norėčiau padėti kaimo vaikams. Kaimo žmonės užmiršti, jie kuklūs, nedrįsta net pasiskųsti.

- Ar ne liūdna būti Prezidento žmona tokios šalies, kurios vaikai, kaip skelbia apklausos, prisipažįsta esą nelaimingiausi pasaulyje?

- Labai liūdna. Todėl ir norisi, kad tie nelaimingi vaikai prisimintų nors vieną gražų įvykį gyvenime - kad buvo Vilniuje, lankėsi teatre, gavo dovanėlę, sutiko draugų, yra ne vieni.

Manau, kad mūsų bėda - įstatymai. Kai mokama už globojamą vaiką, vaikas gali tapti preke. Labiau reikėtų remti daugiavaikes šeimas, padėti tėvams įsidarbinti, kad pati šeima taptų vertybe.

- Teko matyti jus 1997 metais V.Adamkaus rinkimų štabe. Sėdėjote kamputyje liūdna, vos nusišypsodama pavargusia šypsena aplink zujantiems padėjėjams. Dabar vėl tikimasi, kad jūsų vyras kandidatuos į Prezidentus. Ar jau spėjote trinktelėti kumšteliu į stalą?

- Jei šeimoje negali išsakyti savo nuomonės - kažkas negerai. Pasakyt pasakau, ir gana aštriai. O paskui pagalvoju: "Kokią aš turiu teisę primesti savo norus? Jei jis paklausys ir bus nelaimingas - ar man tai ne sunkesnė našta?"

- Tačiau per inauguraciją jūs švytėjote - nė lašelio nuovargio, nė pėdsako abejonių.

- Kai apsisprendžiu, turiu eiti tik į priekį. Mano persilaužimas įvyko filmuojant reklaminį kreipimąsi į Lietuvos moteris paskutinę rinkimų agitacijos dieną. Filmavimas ėjosi sunkiai, aš neįpratusi stovėti prieš kamerą ir sakyti svetimus žodžius.

Paprašiau, kad man leistų kalbėti savais žodžiais. Ir supratau, kad turiu sakyti tik tai, kuo pati tikiu, kitaip žmonės nepatikės. Taip gimė mano pačios apsisprendimas.

- Į Lietuvą grįžote gyventi po daugiau nei 50 metų. Jūsų vyrą darbe supo patarėjai. O jūs pati turėjote susirasti vietą nepažįstamoje visuomenėje, prisitaikyti, susivokti Lietuvos tikrovėje, išmokti skirti tikrą draugiškumą nuo meilikavimo.

- Neslėpsiu, buvo labai sunku. Kai pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą 1974 metais, man buvo didelis smūgis. Jaučiausi svetimesnė nei tada, kai kaip pabėgėlė išlipau į nepažįstamos Amerikos krantą. Neradau Lietuvoje nė vienos draugės. O gal jos nenorėjo su manimi susitikti?

Dabar nebesijaučiu tokia svetima. Pasipylė ir buvusių draugių skambučiai. Bet to nuoširdumo jau nebejaučiau. Aš pripratusi būti viena. Dažnai būnu viena, bet nesijaučiu vieniša. Visada žinau, kad mano vyras netoliese, kad mes drauge.

"Lietuvos rytas"
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Elitinėje vietoje – gėdingas vaizdas (74)

Išklypusios plytelės ir išlūžę latakai, daug metų neveikiantis apgriuvę fontanas. Taip jau ne...

Lekiate prie jūros? Nepamirškite, Jus stebi (30)

Atostogauti galima ir reikia, tik ne tuomet, kai vairuoji. Tokią žinią visą vasarą vairuotojams...

Pirmą „Lietuvos ryto“ treniruotę surengęs R. Kurtinaitis palinkėjo A. Gudaičiui parvežti medalį susipažino su asistentu (4)

Vilniaus „Lietuvos ryto“ komanda šeštadienio rytą surengė pirmą treniruotę, kurią,...

Rusija: Surguto mieste vyras peiliu sužeidė aštuonis žmones (16)

Šeštadienį Surguto mieste (Chantų-mansių autonominė apygarda) peiliu ginkluotas nežinomas vyras...

Lietuviai rado dar vieną apsipirkimo maršrutą (135)

Europos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje šiemet prekių ir paslaugų...

Vienas šuolis į vandenį pakeitė šeimos gyvenimą istorija sujaudino tūkstančius (55)

Birželio 10 d. vilnietis Aurimas Vėbra patyrė labai sudėtingą traum ą – penkto kaklo...

Karščiausi brandaus amžiaus vyrai, įrodantys, kad amžius – tik skaičius

Visi šie vyrai jau ne jaunikliai, visi jie puikiai atrodo ir mielai kelia savo asmenukes į...

R. Bogdanas. Iš ko Šiaurės Korėja gavo ukrainietiškus variklius raketoms? (608)

Vienas tarptautinis detektyvas artėja prie finišo tiesiosios. Įvyks teismas Hagoje, kuris paskelbs...

Odos vėžio simptomai, kurie dažnai būna nematomi (2)

Dažniausiai – 99 atvejais iš 100 – odos vėžys yra aiškiai regimas kūno paviršiuje (nors...