Simboliška, kad lygiai prieš metus kaip tik vasario 16-ąją poetas, nesulaukęs 81-erių, paliko gyvųjų pasaulį.
"Just.Marcinkevičius buvo suvokiamas kaip savotiškas autoritetas, ypatingo statuso žmogus. Visus veikė pats žinojimas, kad toks autoritetas gyvena - nebuvo taip ir svarbu, ar jis viešai reiškiasi. Dabartinėje mūsų kultūroje ir visuomenėje panašios figūros neturime. Ši spraga juntama. Ką padarysi, esame priversti su ja gyventi. Kita vertus, tą spragą bent šiek tiek užlopome Just.Marcinkevičiaus gyvenimo ir kūrybos kelio apmąstymu, įvairiomis monografijomis, eilėraščių rinktinėmis", - kalbėjo V.Sventickas.
"Šviesaus atminimo Justinas Marcinkevičius niekada nepamiršdavo paskambinti ir pasveikinti su Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Poetas tai darydavo rimtai, oriai ir paprastai", - prisimena literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė.
Su V.Daujotyte dienraštis kalbėjosi Vasario 16-osios išvakarėse. Lietuvos valstybės atkūrimo diena Just.Marcinkevičiui buvo be galo svarbi.
"Just.Marcinkevičiui buvo būdinga kilni laikysena. Svarbiausia, kad ji buvo natūrali. Net tada, kai nebūdavo auditorijos, nebūdavo žmonių, į kuriuos kreipiesi, jis vis tiek kalbėdavo kilniai. Jo eilėraštyje "1989 m. Vasario 16-oji", kuris prasideda žodžiais "Diena atrištom akim", yra tokios eilutės kaip "tebūnie jos žodžiai kilnūs"" ir "tebūnie mūs polėkiai kilnūs". Poetui tasai kilnumas atrodė esminis dalykas, kurį žmogus turi saugoti savyje, puoselėti, kad viskas nesusimaišytų ir nepavirstų juokeliais. Jis pats turėjo gerą humoro ir ironijos jausmą, bet suprato, kada tai netinka. Vasario 16-oji priklausė kilniajai sferai, kur juokauti nevalia. Tuo kilniu būdu Just.Marcinkevičius išsiskiria iš kitų ir greičiausiai dar ilgai išsiskirs. Svarbiausia, kad poetas stengėsi gyventi taip, kaip rašė, kaip kalbėjo. Sakė, kad reikia gyventi atrištomis akimis, ir taip gyveno",- sako V.Daujotytė.