V.Sirutavičius: jei įstatymai neleidžia rašyti „w“, tai galima juos pakeisti

Aiškinimai, jog nelietuviškų pavardžių rašyba asmens dokumentuose visais lotyniško pagrindo rašmenimis neįmanoma dėl egzistuojančių teisės aktų, yra nerimti, nes paprastai Dievas nenusileidžia iš dangaus ir nepriima teisės aktų pataisų – pataisas rengia ir jas priima atsakingos valstybės institucijos. Tokią nuomonę, pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo, humanitarinių mokslų daktaro Vlado Sirutavičiaus, dažnai išsako užsienio kolegos, kai jiems aiškini, jog ponas Okińczyc Lietuvoje tampa Okinčicu dėl Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų

Mokslininkas trečiadienį dalyvavo Rytų Europos studijų centro surengtoje diskusijoje apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, kurios metu buvo pristatyta jo recenzuota analitinė apžvalga. Joje, be kitų rekomendacijų, ekspertai pataria ryžtingai spręsti lietuvių kalbos mokymo klausimus tautinių mažumų mokyklose, tačiau siūlo padaryti reveransą dėl asmenvardžių rašybos ir galbūt topografinių ženklų gausiai lenkų gyvenamose teritorijose.

„Visą laiką pas mus aiškinama, kad yra surašyti tokie įstatymai ir mes, atleiskite, negalime to išspręsti. Bet tai yra nerimta. Aš tą sakau dėl to, kad tiesą sakant bandžiau taip aiškinti situaciją kolegoms iš užsienio. Tai pakeiskite, sako, tuo įstatymus, juk apie žmones kalbame, o ne apie kažką kito. Peržiūrėkite, sureguliuokite, nes nenusileis Dievas iš kažkur ir už jus nepadarys darbo, kurį tik jūs galite padaryti“, - diskusijoje kalbėjo V. Sirutavičius.

Kaip žinoma, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos piliečio pase asmenvardžiai privalo būti rašomi sulietuvinta forma, tačiau originalo kalba parašytas vardas ir pavardė gali figūruoti kitų įrašų puslapyje.

Dvigubi gatvių pavadinimai nacionaliniam saugumui nekenkia

V. Sirutavičius teigia, kad žvelgiant apskritai rašybos klausimai, ypač vietovardžių, nacionaliniam saugumui ir nacionaliniam identitetui nekenkia. Pasak jo, pagrindinė problema ta, kad sprendimo priėmėjų gretose nėra bendro sutarimo, todėl klausimas tampa labai sudėtingas. Mokslininkas teigia sutinkąs su užsienio reikalų ministru Audroniumi Ažubaliu, kad jau tada geriau kolegoms iš Lenkijos tiesiai sakyti – nėra sutarimo, sprendimas nebus priimtas, o ne ką nors žadėti.

Prieš politologą kalbėjęs A. Ažubalis pabrėžė, kad dalis Lietuvos politikų anksčiau lengva ranka žarstė Lenkijos kolegoms pažadus, kad asmenvardžių rašybos klausimas dokumentuose bus išspręstas. Iniciatyvos šiuo klausimu ėmėsi ir dabartinė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, kuri pateikė Seimui įstatymo projektą, liberalizuojantį nelietuviškų pavardžių rašybą.

Seimui svarstant teisės aktą, į Vilnių susitikti su prezidente Dalia Grybauskaite atvyko a.a. Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, tačiau jam teko nusivilti, nes parlamentas pavardžių rašybos liberalizavmui nepritarė.

„Tie klausimai dėl rašybos, ypač vietovardžių, tai žinote, ar taip žiūrėsime, ar kitaip – nacionaliniam saugumui, kuris man atrodo yra didžiausia problema, negresia. Ar jis gresia nacionaliniam identitetui, kuris formavosi su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja? Irgi negresia. Tai gal galima tikrai tuos klausimus spręsti. Tik, aišku, procesas sudėtingas, mes matome, kad netgi tarp tų, nuo kurių turėtų priklausyti tas sprendimas, nėra konsensuso. Tai gal iš tikrųjų, sutikčiau, kaip sakė ministras, sakykime taip, kaip yra – mes tokie, nesugebame dabar to padaryti, bet tai nereiškia, kad iš principo esame užsispyrę, nenusileisime ir panašiai“, - svarstė V. Sirutavičius.

Mokslininkas, be kita ko, pabrėžė, kad apskritai santykiai su Lenkija buvo blogi ir 1990-1992 m., tačiau ilgainiui nusvėrė pragmatinis interesas turėti gerus santykius su kaimynais.

Šalčininkuose gatvės būtų vadinamos lietuviškai ir lenkiškai, Visagine – lietuviškai ir rusiškai?

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, verslininkas Česlavas Okinčicas taip pat aiškino manąs, kad nesant sutarimo Seime, asmenvardžių rašybos klausimas persvarstytas nebus, tad geriausia būtų šio klausimo iš viso neeskaluoti. Tačiau jis nesutiko su analitinės apžvalgos autorių nuomone, kad asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose liberalizavimas ir leidimas gatves vadinti lietuviškai ir lenkiškai būtų tarsi koks reversansas ar nuolaida – jo nuomone, tokia yra europinė norma.

„Aš manau, kad tikrai čia jokia nuolaida, čia normalus sprendimas šiandieninėje demokratinėje Lietuvoje, kuri yra Europos erdvėje. Čia jokia nuolaida, čia natūralus dalykas – atiduoti žmogui jo vardą ir pavardę, leisti rašyti vietovardžius ne vien lietuvių, bet lenkų kalba bei rusų kalba tame tarpe, pavyzdžiui, kokiame Visagine. Ir nereikia to bijoti“, - teigė Č. Okinčicas.

Verslininkas pasipiktino ir Seimo priimtu Švietimo įstatymu, kuriuo bus sulyginamas lietuvių kalbos brandos egzaminas lietuviškų ir tautinių mažumų mokyklų absolventams, o pamokose, be lietuvių kalbos, lietuviškai bus dėstomos ir temos, susijusios su Lietuvos istorija, geografija, taip pat pilietinis ugdymas.

Jo nuomone, nereikia lietuvių kalbos grūsti per prievartą, nes įsitvirtinti Lietuvoje norintys žmonės ir taip supranta, kad jiems būtina mokėti valstybinę kalbą. Kita vertus, anot jo, jei asmuo planuoja būti gatvių šlavėju, galbūt jam nebūtina puikiai mokėti lietuviškai.

„Jeigu kas nors nori užimti tam tikrą postą valstybėje, tai kalbą mokėti yra natūralu. Bet mes esame demokratinė valstybė, nėra prasmės per prievartą grūsti tą lietuvių kalbą. Jeigu kas nors nori būti šlavėju, tai gal jam nebūtinai reikia mokėti kalbą? Mes demokratinė valstybė, leiskime žmonėms pasirinkti, sudarykime galimybes, tegul pats žmogus pasirenka“, - piktinosi Č. Okinčicas.

Pasak signataro, neteisinga ir tai, kad tautinių mažumų mokyklų absolventai valstybiniam pasunkintam lietuvių kalbos egzaminui turės pasiruošti per dvejus metus – tai, jo nuomone, reiškia, kad egzaminą vaikai laikys nevienodomis sąlygomis su lietuviais, kurie visus dvylika metų dirbo pagal kitokią programą.

Viceministras: pavardžių rašybos pakeitimų reikia ne Lenkijai, o mūsų piliečiams

Kalbėdamas apie Lietuvos ir Lenkijos santykių nesusipratimus, tarp kurių labiausiai pastebimas susikirtimas dėl tautinių mažumų, užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas pabrėžia, kad daug ką išsiaiškinti reikia patiems lietuviams. Tarkime, Rytų Europos studijų centro analitinėje apžvalgoje apie Lietuvos ir Lenkijos santykius nuolaidos dėl pavardžių ir topografinių ženklų rašybos siūlomos kaip galimybė Varšuvai ir Lietuvos lenkams parodyti gerą valią.

Tačiau E. Meilūnas sako, kad to reikia ne Lenkijai, o Lietuvos piliečiams. „Tai ar čia Varšuvos interesas, kad mūsų piliečiai turėtų vienokią ar kitokią teisę. Čia mūsų piliečiams pirmiausia reikia“, - sakė viceministras.

Bet jis sutiko, kad teisiškai išspręsti susidariusią situaciją dėl nelietuviškų pavardžių rašybos asmens dokumentuose yra sudėtinga.

E. Meilūnas, be kita ko, pabrėžė, kad Lenkijos dėmesys savo tautinėmis mažumomis yra pavyzdinis, tačiau kai kuriais atvejais spaudimas jau perlenkė lazdą.

„Varšuva, aišku, verta pagarbos, jos rūpinimasis lenkų mažuma užsienyje yra pavyzdinis. Mes kuriame globalias Lietuvas, tai gerai, bet yra ko pasimokyti, kaip rūpintis savo tautiečiais. Bet kita vertus, būkime biedni, bet teisingi, tas spaudimas pastaraisiais mėnesiais iš oficialiosios Varšuvos pusės peržengė diplomatinio bendradarbiavimo rėmus. Jeigu pamenate, tai net Donaldas Tuskas prieš keletą mėnesių viešai pasakė, kad brutualaus spaudimo prieš Lietuvą nebus. Tai reiškia, kad jis buvo“, - kalbėjo viceministras.