Vokiško instituto vadovas – apie gyvenimą Lietuvoje: tai dovana

 (146)
Vokietijos kultūros ir vokiečių kalbos sklaida užsiimančio Goethe's instituto Vilniuje vadovas Detlefas Gericke jau pusantrų metų ragauja lietuviško gyvenimo ir, kaip pats sako, nuolat patiria atradimų.
Detlefas Gericke
Detlefas Gericke
© DELFI (K. Čachovskio nuotr.)

Vokietis labai norėtų, kad apie Lietuvą Vokietija ir pasaulis sužinotų daugiau, o lietuvius ragina mokytis vokiečių kalbos, nes tai irgi puiki priemonė skleisti žinią apie šalį, jau nekalbant apie tai, kad didžiausios ir ekonomiškai stipriausios Europos Sąjungos valstybės kalbos žinios labai praverčia gyvenime.

Spalio 20 d. ir kelias dienas aplink šią datą visoje Lietuvoje vyksta Vokiečių kalbos dienos – virš 200 renginių, kuriuos kartu su Goethe's institutu Vilniuje rengia Vokietijos ambasada Lietuvoje, Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmai (AHK), Vokietijos akademinių mainų tarnyba (DAAD) ir Centrinė užsienio švietimo sistemos valdyba (ZfA).

Šia proga pokalbis su D. Gericke – apie Vokietiją ir Lietuvą, kuo mes vieni kitiems įdomūs ir svarbūs.

– Kokį Jūs pateikiate esminį argumentą, kai raginate mokytis vokiečių kalbos?

– Svariausias argumentas – ekonominis. Verslo ir prekybos sferoje vokiečių kalba yra didžiulis privalumas, vis dar per mažai žmonių ją moka. Tie, kas moka vokiškai, neprapuls. Todėl šie renginiai – Vokiečių kalbos dienos – yra ir tam tikra vokiečių kalbos reklaminė kampanija. Vokiečių kalbos poreikis yra tikrai didelis. Mes tai stebime ir kitose šalyse – pavyzdžiui Jungtinėse Amerikos Valstijose irgi labai trūksta žmonių, kurie moka vokiškai. Kas moka vokiškai – neliks be darbo. Nesuprantu, kodėl kas antras žmogus nesimoko vokiškai! (Juokiasi.) Taip pat tikimės, kad šie renginiai padės geriau suprasti, kiek žmonių moka vokiečių kalba, nes manome, kad statistika ir reali situacija skiriasi.

Kas moka vokiškai – neliks be darbo. Nesuprantu, kodėl kas antras žmogus nesimoko vokiškai!
Detlefas Gericke

– Kuris iš daugybės renginių Jus labiausiai sudomino? Kur ketinate dalyvauti?

– Mane labiausiai sudomino vienoje mokykloje vyksianti „Vokiškų pokemonų medžioklė“. Pats nežaidžiu „Pokemon Go“, bet gal pradėsiu. (Juokiasi.) Taip pat labai norėčiau sudalyvauti renginyje prie Kauno nacionalinio dramos teatro, kur KTU studentai skaitys publikai originalo kalba vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesės „Klaros santykiai“ ištraukas. Šis spektaklis tą pačią dieną bus rodomas teatre lietuvių kalba. Įdomu turėtų būti ir muzikos mylėtojams skirtuose renginiuose Valdovų rūmuose, kur vienas muzikantas supažindins su senąja vokiška muzika.

Detlefas Gericke
Detlefas Gericke
© DELFI (K. Čachovskio nuotr.)

– Jau pusantrų metų vadovaujate Goethe's institutui Vilniuje. Jo misija ne tik kalbos, bet ir bendrai vokiškos kultūros sklaida. Kuo Jus patį labiausiai žavi vokiška kultūra?

– Savo įvairialypiškumu, autentiškumu, tikrumu, gilumu. Mūsų laimei, jau virš 70 metų Vokietijoje kultūra tarpsta laisvoje visuomenėje. Man atrodo labai svarbi misija, kurią vykdo ir Goethe's institutas, – sąlyčio taškų ieškojimas. Kartais pavyksta suvesti bendraminčius, kurie, rodos, jau prieš dešimt metų turėjo susitikti. Man labai įsiminė rugsėjo pradžioje įvykęs Vokietijos publicisto Navido Kermani susitikimas su, amžiną atilsį, filosofu Leonidu Donskiu ir jų bendra paskaita. Taip aukštame intelektualiniame lygyje, tačiau prieinamas visiems viešumoje, įvyksta dialogas tarp šalių. Per kultūrinį bendradarbiavimą mes sužinome vieni apie kitus, nustebiname vieni kitus.

– Kuo Jums įdomi Lietuva?

– Galima išvardinti daug dalykų. Lietuvos teatras yra labai įdomus, linkęs eksperimentuoti, todėl įvyksta įdomių bendradarbiavimo projektų. Pavyzdžiui, Vokietijos teatro „Rimini Protokoll“ pavykę projektai Lietuvoje, kurie įkvepia daryti jų daugiau. Lietuvoje mane žavi galerijos ir muziejai, kuriuose toną paduoda jauni menininkai ir kuratoriai. Vokietijoje tai sunkiai įsivaizduojama – dažnai menininkui reikia sulaukti bent penkiasdešimties metų, kad jam atsivertų didžiosios galerijos. Lietuvoje gi dvidešimtmečiai tai pasiekia – tai puiku!

Taip pat labai įdomu yra tai, kiek Lietuva jau yra pasižymėjusi Vokietijoje ir pasaulyje, tačiau mes nenutuokiame, kad tai lietuviška. Pavyzdžiui, menininkės Aldonos Gustas istorija. Ji būdama devynerių atvyko gyventi į Vokietiją ir tapo didžia menininke, kurios paveikslai ir poezija žavi pasaulį. Ji kartu su tokiais korifėjais, kaip Guenteris Grassas ir Kurtas Muehlenhauptas, įkūrė judėjimą „Berlyno dailininkai-poetai“. Žinojau ją, bet nežinojau, kad ji lietuvė, kad ji pabėgėlių vaikas. Kitas pavyzdys, vienas svarbiausių filmų kino istorijoje – vokiečių režisieriaus Friedricho Wilhelmo Murnau nebylaus kino filmas „Saulėtekis“. Šios 1927 m. Holivude nufilmuotos istorijos scenarijus parašytas pagal Vokietijos dramaturgo, iš Šilutės kilusio Hermanno Sudermanno knygą „Kelionė į Tilžę“. Pagalvokite, Holivude buvo vaizduojama 1905 m. Tilžė ir Šilutė. Šis filmas, lietuviška istorija, BBC reitinge užima 5 vietą! Tokie atradimai yra labai įdomūs.

Taip pat neįkainojama yra Lietuvos istorinė patirtis. Skaitau L. Donskio knygas ir imu suprasti, kaip dalykai skirtingai buvo suvokiami toje pačioje Europoje. Kaip antai analizuojama 1986-ųjų Europa, kai Vakaruose žmonės ėjo nešini Mao Dzeduno ir netgi Stalino plakatais, palaikydami kažkokią neva modernios visuomenės idėją, taip keldami pasipiktinimą ir skausmą Vidurio ir Rytų Europai, kur žmonės realiai patyrė tos idėjos baisų įgyvendinimą. Tas pats kontinentas dreifavo skirtingomis kryptimis. Kyla klausimas, ar per pastaruosius dešimtmečius šie klausimai buvo pakankamai analizuojami, ar jie nėra ir dalies dabartinių Europos problemų priežastis.

– O kaip manote, kuo Vokietija žavi lietuvius?

– Manau, kad savo solidarumu. Kai pasklido žinia, kad Vokietija atsiųs savo karius ir vadovaus NATO batalionui Lietuvoje, jau kitą dieną pajutau dar daugiau draugiškumo iš žmonių. Tokia žinia yra verta 30 Goethe's institutų nuveiktų darbų. (Juokiasi.) Ir gerai, tai galima puikiai suprasti.

Kai pasklido žinia, kad Vokietija atsiųs savo karius ir vadovaus NATO batalionui Lietuvoje, jau kitą dieną pajutau dar daugiau draugiškumo iš žmonių.
Detlefas Gericke

– Kai grįžtate į Vokietiją ir kalbatės apie Lietuvą, koks mūsų šalies įvaizdis yra susiformavęs? Yra kokių nors nusistovėjusių stereotipų ar anekdotinių situacijų?

– Nesakyčiau, kad yra kokių nors stereotipų. Esmė yra ta, kad Vokietijoje, Vakaruose vis dar tiesiog labai mažai žinoma apie Lietuvą. „Ten turbūt labai šalta“ – dažniausiai išgirstu tokius pasvarstymus. Bet tai nėra blogai – tai reiškia, kad šį baltą popieriaus lapą galima puikiai užpildyti. Pavyzdžiui galima stiprinti lietuvių, kaip labai dainingos tautos, stereotipą. Jūs tikrai esate gerokai aukščiau vidurkio pagal muzikalumą. Čia labai daug talento ir muzikalumas vystosi labai organiškai, ne per muštrą. Dievui virš Lietuvos iš rankų iškrito talentų dalybų lazdelė – čia nubiro daug daugiau ir dabar jūs visi giedat kaip lakštingalos! (Juokiasi.) Kalbant apie anekdotus, pirma mintis, kuri šauna į galvą, – apie mano suaugusį sūnų ir jo draugę. Jie mane kartu aplankė Lietuvoje. Sūnaus, kuriam 24-eri, draugė nebenori jo išleisti vieno į Lietuvą, nes jai pasirodė, kad čia yra ypatingai daug gražių moterų. (Juokiasi.)

– Kaip Jums patinka gyventi Lietuvoje? Kas Jus maloniai ir nemaloniai nustebino?

– Mano savijautą viename ar kitame pasaulio krašte dažnai lemia šeiminės aplinkybės. Dabar čia esu su žmona ir dvejų metų sūneliu. Argi galima kuo nors skųstis, kai per pietų pertrauką iš darbo dviračiu namo galiu parminti per keturias minutes? Vakarais iš įvairių renginių grįžtu maždaug per dešimt minučių. Aš buvau pamilęs Indoneziją – nuostabi šalis, tačiau ten bet kuri kelionė iš taško A į tašką B trukdavo mažiausiai valandą. Taigi šis Vilniaus mažumas šiuo gyvenimo momentu yra tikra dovana. Arba tai, kad gali atsisukti vandens kraną ir gerti jo vandenį, o jis dar ir skanus! Atsidarai langą – įkvepi gaivaus oro gūsį. Nuostabu! Derliaus metu gali gauti puikių vaisių ir daržovių.

Argi galima kuo nors skųstis, kai per pietų pertrauką iš darbo dviračiu namo galiu parminti per keturias minutes? Vakarais iš įvairių renginių grįžtu maždaug per dešimt minučių. <...> Šis Vilniaus mažumas šiuo gyvenimo momentu yra tikra dovana. Arba tai, kad gali atsisukti vandens kraną ir gerti jo vandenį, o jis dar ir skanus! Atsidarai langą – įkvepi gaivaus oro gūsį. Nuostabu!
Detlefas Gericke

Kalbant apie mažiau buitinius dalykus, Lietuvoje man labai įdomi religijos rolė. Ji kitokia ir didesnė nei Vokietijoje. Mano žmona labai tikinti ir praktikuojanti katalikė, kilusi iš Indonezijos religinės mažumos, todėl mes dažnai būname pas pranciškonus. Lietuvoje aš netgi labiau ėmiau domėtis religija – daugiau skaitau apie ją iš mokslinės pusės, atrandu įdomių dalykų, čia ėmiau juos matyti kiek kitaip.

– Nepaminėjote neigiamų dalykų.

– Nevadinčiau to neigiamu dalyku – tiesiog šis tas yra kitaip, ypač kai galiu palyginti su Indonezija ar Bostonu. Kalbu apie spontaniškumą – žmonėms Lietuvoje būdinga savikontrolė, uždarumas. Dažnai negaliu suprasti, ką jie galvoja – gerai ar blogai kažką įvertina. Tačiau, manau, kad radau sau atsakymą. Manau, kad jis glūdi Lietuvos okupacijos laikotarpyje. Kai gyveni pusę amžiaus priespaudoje, kurioje neleidžiama išsakyti to, ką galvoji, o jei išsakysi gali tekti iškeliauti į Sibirą, tuomet lieka traumos pėdsakai ir išsiugdo tam tikra savisaugos raiška. Apie Lietuvą man labai daug padėjo suprasti knygos. (D. Gericke iš lentynos ištraukia į vokiečių kalbą išverstas knygas: į Sibirą ištremtos lietuvės Dalios Grinkevičiūtės memuarus „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir Alvydo Šlepiko knygą apie vilko vaikus „Mano vardas – Marytė“. Kai paskaitai, kad karo ir pokario metu į miesto aikštes buvo išvelkami nužudyti žmonės, o saugumiečiai tik ir laukė, kad artimieji parodytų savo emocijas, o tada išsiųsdavo juos į Sibirą, tuomet supranti, kad žmonės turėjo sugebėti nuslėpti savo skausmą ir negalėjo deramai gedėti. Čia galima grįžti ir prie lietuvių muzikalumo pavyzdžio – kai negali reikšti minčių konkrečiais žodžiais, ieškai kitų kelių, kuri muziką, rašai poeziją.

Nevadinčiau to neigiamu dalyku – tiesiog šis tas yra kitaip, ypač kai galiu palyginti su Indonezija ar Bostonu. Kalbu apie spontaniškumą – žmonėms Lietuvoje būdinga savikontrolė, uždarumas. Dažnai negaliu suprasti, ką jie galvoja – gerai ar blogai kažką įvertina. Tačiau, manau, kad radau sau atsakymą. Manau, kad jis glūdi Lietuvos okupacijos laikotarpyje.
Detlefas Gericke

– O kaip Lietuvoje sekasi pritapti Jūsų žmonai ir sūnui – jau vien dėl išvaizdos indoneziečiai lietuviams ko gero yra egzotika.

– Mums atvykus į Lietuvą čia atsirado ir du pirmieji indoneziečiai – mano žmona ir sūnus. Dabar jų jau kiek daugiau – per neseniai įvykusį Indonezijos ambasadoriaus iš Kopenhagos surengtą priėmimą Vilniuje suskaičiavome, kad skaičius pasiekė penkis. Procentiškai pažvelgus – koks nerealus augimas! (Juokiasi.) Mano žmonai trūksta jos tėvynainių pamėgtos aštrios virtuvės, tačiau situacija po truputį gerėja. Dėl savo išvaizdos ji ligi šiol nepatyrė jokių nemalonių situacijų. Gal karts nuo karto žmonės labiau paspokso, bet tai mūsų nestebina – Indonezijoje į mane taip spoksodavo. Šiaip ar taip mums yra svarbiausia, kaip jaučiasi mūsų mažylis, o jis čia jaučiasi gerai. Radome nuostabų vaikų darželį „Saulės gojus“, todėl mano žmona vėl gali daugiau laiko skirti savo mokslinei veiklai ir rašymui iš širdies. Ji yra psichologė, rašo daktaro darbą Amsterdamo universitete, taip pat kuria eilėraščius ir trumpas istorijas.

Detlefas Gericke
Detlefas Gericke
© DELFI (K. Čachovskio nuotr.)

– Esate dirbęs įvairiose pasaulio šalyse. Kokius ryškiausius prisiminimus išsivežėte?

– Kiekvienoje šalyje patyriau kažką savito. Tikriausiai būtent dėl to ir pasirinkau tokią profesiją, nes ji leidžia pažinti įvairiausias kultūras. Indonezijoje buvau labai įdomiu laikotarpiu – lūžio metu, kai šalis iš autokratinio režimo perėjo į demokratiją. Senąsias politines reptilijas pakeitė jauni, drąsūs politikai, staiga atsirado daug nepriklausomų spaudos leidinių ir t.t. Buvo labai įdomu. Toje šalyje taip pat galioja kitokie elgesio kodai – pavyzdžiui ten visai kitaip elgiamasi su vaikais. Net ir rimčiausias politikas pamatęs mažylį staiga pradeda čiauškėti kūdikių kalba.

Elgesiu su vaikais man dar labiau įsiminė Švedija. Toje šalyje dirbau, kai mano pirmieji trys vaikai buvo maži. Švedija jau tuomet pasuko naujovišku vaikų auklėjimo keliu – davė jiems daugiau laisvės. Vokietijoje tuomet vis dar buvo paplitęs griežtas, kartais net spartietiškas auklėjimas, man jis buvo nepriimtinas. Švedijoje man buvo pasakyta: „Detlefai, vienerių metų vaikelio neįmanoma išlepinti.“ Man tai buvo tam tikras išlaisvinimas. Mane sužavėjo ta švediška tvarka, kad vaikų darželyje tėvai privalo būti su vaiku tol, kol vaikas parodo, kad tėvų buvimas nebūtinas. Tuometinėje Vokietijoje tai buvo neįsivaizduojama, po valandos apsipratimo ceremonijos tėvai buvo išvaromi, o vaikai skęsdavo ašarose. Toks spektaklis kartodavosi diena iš dienos ir jis labai alindavo. Švedijoje mano dukrelė man po keturių dienų pasakė: „Tėveli, gali eiti.“ Mano atžalų vaikystės prisiminimai iš Švedijos yra tiesiog nuostabūs. Galiu tik pasidžiaugti, kad ir Vokietija šiuo klausimu labai stipriai pasistūmėjo į priekį.

Dar viena šalis – JAV. Buvau net kiek nusigandęs, kai gavau pasiūlymą vykti dirbti į Bostoną, kuriame įsikūrusios geriausios pasaulio aukštosios mokyklos, tokios kaip MIT ir Harvardo universitetai. Kas aš toks, kad vadovaučiau kultūros institutui, nuo kurio ranka pasiekiamas Harvardas? (Juokiasi.) Džiaugiuosi, kad išdrįsau, nes tie darbo metai buvo labai įdomūs, vykdėme daug bendrų projektų ir su garsiaisiais universitetais. Mano žmona tuo metu mokėsi Harvarde, kaip studentė iš Indonezijos buvo gavusi stipendiją. Jos pavyzdys man padėjo suprasti šių sėkmingų mokyklų tam tikrą unikalų bruožą: nuolatinis kokybės siekimas, jokios korupcijos, investavimas į ne tik į išskirtinio proto, bet ir pilietiškai aktyvius žmones. Neužtenka būti knygų žiurke ir gauti puikiausius pažymius, reikia ką nors nuveikti visuomenės, bendruomenės labui. Įvairūs fondai, kurie skiria stipendijas, neturi sprendimo galios – pačios aukštosios mokyklos nusprendžia, kas pas juos mokysis. Kiekvienu atveju atsižvelgiama į tai, ką žmogus yra nuveikęs ne tik savo, bet ir visuomenės labui. Tai gali būti sporto ar kalbos pamokos imigrantų vaikams, ar pan.

– Grįžkime prie to, nuo ko pradėjome – prie vokiečių kalbai skirtų renginių. Jų šūkis „Ö kaip vokiškai?“. Tačiau man norisi paklausti, „O kaip lietuviškai?“. Jūsų pirmtakė institute, Johanna Keller, visus žavėjo tuo, kad puikiai kalbėjo lietuviškai. Ar Jūs mokotės mūsų kalbą?

– Ketinu. Vis nerandu laiko, bet labai noriu išmokti, nes kalbos žinios labai palengvina gyvenimą ir praturtina.

– Per pusantrų metų visgi turėjote bent kelis žodžius įsiminti. Kuris lietuviškas žodis Jums smagiausias?

– Ačiū. Graži reikšmė ir juokingas skambesys – primena apči. (Juokiasi.)

– Ačiū už pokalbį.

Daugiau apie Vokiečių kalbos dienų renginius - www.vokiskai.lt.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuvoje

Apsilankiau slaptuose vyrų medžioklės kursuose. Pamoka Nr. 1 (42)

Kai darbo dieną, 21 valandą vakaro, kartu su maždaug 30 moterų ritmingai, klausydamasi įsakmaus tono, bandžiau vienu metu sutraukti makšties, pilvo ir sėdmenų raumenis diktuojamu tempu ir išlaikyti visa tai tiek laiko, kiek liepiama, dievaži, ėmiau gailėti visų vyrų.

Orai: ruoškitės – driokstelės šaltis (9)

Savaitgalį žiema pasirodys visu savo gražumu: artinasi šalčiausia šios savaitės naktis. Šeštadienį dar daug kur pasnigs, šaltis palaipsniui stiprės. Sekmadienį kritulių jau nenumatoma, bus daugiau pragiedrėjimų, užtat šaltukas darbuosis iš peties. Pasiruoškite: iš sekmadienio į pirmadienį driokstelės –16 laipsnių šaltis.

Būsimai JAV valdžiai – Lietuvos diplomatų žinia (23)

Lietuvos diplomatai Vašingtone susitiko su būsimos Jungtinių Valstijų administracijos atstovais ir pabrėžė jiems, jog Lietuva pastaraisiais metais stiprina savo gynybinius pajėgumus.

Liberalai organizuoja protestą prieš siūlymus varžyti pagalbinio apvaisinimo galimybes (83)

Liberalų sąjūdis kitą antradienį prie Seimo organizuoja protesto akciją prieš siūlymą riboti pagalbinio apvaisinimo galimybes apribojant sukuriamų ir į gimdą įkeliamų embrionų skaičių.

12-mečio gyvenimo tragedija: ką tokiu atveju daryti? (220)

12-metis Jonas (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) suaugti turėjo anksti. Jo tėtis nėra visiškai įgalus dirbti, mama taip pat įpratusi gyventi iš išmokų. Namuose – amžinas šiukšlynas, kartais trūksta net maisto, sienomis ropoja įvairūs gyviai.