„Prieš valandą ar pusantros buvau Aukų gatvėje, ten buvo minėjimas prie centrinio paminklo. Prezidentė kalbėjo apie tremtinių ištvermę tikint, kad nors dalis jų vis tiek grįš į Lietuvą. Tai buvo tikėjimas teisingumu, kuris negali būti sunaikintas amžinai. Teisingumo nėra Sibire, bet tikėjimas nebuvo sunaikintas. Grįžo ir tapo naujos bangos į laisvę ištikimiausia atraminė jėga“, - skaitydamas pranešimą kalbėjo politikas.
„Jeigu tremtiniai tikėjo, kad tai yra smurto šalis, tačiau negali negrįžti teisingumas. Tai kodėl dabar tokių keistų nuostatų pilna – Lietuvoje nėra teisingumo, tai bėgam, bėgam iš Lietuvos užuot stoję į kovą“, - stebėjosi V. Landsbergis, tačiau pridūrė minėjime regėjęs daug jaunų žmonių, kurie balsu giedojo Lietuvos himną, tad galbūt esama mąstančiųjų ir kitaip.
Ir dabar kartais atrodome okupuoti
Lietuvos karo akademijoje V. Landsbergis skaitė pranešimą apie lietuvių pasipriešinimą sovietų okupacijai, tačiau politikas pabrėžė, kad kai kalbama apie okupaciją, tai reikia suvokti, jog ji gali būti ir teritorinė, ir mentalinė.
„Okupuojama ne vien teritorija. Dar blogiau, kai okupuojamos smegenys, žmogaus protas. Ir iš dalies mes kartais čia dar atrodom okupuoti, kai kalbame ne konkrečiai ir aiškiai, kaip kas čia buvo. Štai ir šiandien vienur kitur išgirsti minint tremtis, kad žmonės buvo tremiami į tolimus šalies rajonus. Ir norisi klausti: atsiprašau, į kokios šalies? Tai nors sakykit į svetimos šalies regionus. O tai fundamentalus dalykas“, - aiškino V. Landsbergis.
Pasak politiko, jau 1918-1920 m. kovos reikalavo moralinio ideologinio apsisprendimo, tad apsisprendusiąją dalį galima vadinti tikrais piliečiais. Kaip žinoma, šiuo laikotarpiu Lietuva kovojo dėl nepriklausomybės su lenkais, bolševikais, bermontininkais.
„Takoskyra buvo labai aiški. Ar už savo nepriklausomą valstybę, ar už jungimąsi su revoliucija, komunistine Rusija, žengti kartu į pasaulinę revoliuciją? Stojantys už savo valstybę ir palaikantys tą siekį atmetė raudonosios ekspansijos ideologiją. O šiaip kėsinosi į Lenkiją, Vokietiją, Vengriją, nenorėjo paleisti Suomijos. Lietuva tada gynė save dideliame tarptautiniame fronte, bet gindama save ji gynė ir Europą kaip savo užnugarį. Nežinau, ar Europą tą suprato, ir ar šiandien supranta, bet iš esmės mūsų padėtis ir mūsų vaidmuo nelabai pasikeitė“, - pasakojo europarlamentaras.
Politikas apgailestavo, kad dėl tarpukariu nepavyko sukurti vadinamosios Rytų Antantės, nes tam sutrukdė Lenkijos teritoriniai siekiai.
Iš kelių kaimynų, vienas dar nesusitaikė su Lietuvos egzistavimu?
Kalbėdamas apie nepriklausomybės kovas politikas vis tik pabrėžė, kad ir dabar esama Lietuvos kaimynų, kurie dar nesusitaikė su laisvos Lietuvos egzistavimu. Konkrečių valstybių pavadinimų jis neminėjo, bet užsiminė, kad šiam kaimynui mūsų nepriklausomybė, matyt, ir vėl atrodo laikina – kaip 1920-1940 m.
„Iš trijų didesniųjų kaimynų, kurie siekė, kad Lietuvos ir lietuvių apskritai neliktų, du galų gale per visas XX a. pamokas jau susitaikė, kad Lietuva egzistuoja. Daug kraujo reikėjo pralieti dėl to pripažinimo de facto. Galime gražiai bendradarbiauti. O trečiasis kaimynas dar nesusitaikė, jam tai netektis, matyt, ir vėl laikina kaip 1920-1940-ųjų metų laikotarpyje. Ta nuostata juntama, kartais net žodžiais išreiškiama“, - svarstė V. Landsbergis.
Politikas nemažai dėmesio savo pranešime skyrė ir paskutinės tarpukario Lietuvos valdžios sprendimui nesipriešinti sovietų okupacijai. Pasak jo, Lietuva tuo laikotarpiu turėjo nemažai problemų su Vokietija ir Lenkija, tad ir nepasekėme Suomijos pavyzdžiu.
Primenama, kad Suomija 1939-1940 m. per Žiemos karą pasipriešino Sovietų Sąjungai ir išlaikė nepriklausomybę, nors prarado dalį teritorijos.
Anot V. Landsbergio, tuo metu tikrai buvo ryžto priešintis karių lygmenyje, tačiau visa vadovybė blaškėsi kaip muselė voratinklyje. Politikas teigia, kad priežasčių nesipriešinimui buvo tikrai daug – gal ir valios stoka, gal skaičiavimas, o gal papirkimas arba išdavystė. Pasak V. Landsbergio, prezidentas Antanas Smetona gal ir nebuvo išdavikas, bet priešinimosi klausimu liko mažumoje ir labai nesispyrė, nors galėjo imtis ryžtingų priemonių.
Politikas taip pat papasakojo skaitęs vieną Stasio Lozoraičio, kuriuo jis atsiliepė į kažkieno pasakojimą. Rašoma, kad tuometis Lietuvos kariuomenės vadas po okupacijos vaikščiojo susiėmęs už galvos, kad sovietai esą apgavo – jie nesipriešino, o šie iškart ėmėsi drastiškų priemonių. „Lozoraitis pasakė labai aiškiai – tokiais atvejais generolas ne aimanuoja, o nusišauna“, - reziumavo V. Landsbergis S. Lozoraičio žodžiais, bet leido suprasti, kad jiems pritaria.