„Esu laimingas, nes dirbu darbą, kuris man patinka ir, manau, nuo puodų nesitrauksiu visą gyvenimą“, – drąsiai kalba Tadas. Per šešis mėnesius net 52 kg svorio numetęs vaikinas neslepia, kad visada yra pasirengęs eksperimentams: „Žinau, kaip savęs nekankinant galima atsikratyti viršsvorio“.

– Daugelis jaunų lietuvių renkasi emigranto dalią – ji neaplenkė ir tavęs. Kodėl nutarei pabėgti iš Lietuvos?

– Dirbti pradėjau nuo šešiolikos metų, turėjau pažįstamą iš Italijos, jam Montegrotto Terme kurorte priklauso restoranas. Pirmasis mano darbas nebuvo idealus – viešbučio restorane ploviau indus. Tada dar nemokėjau italų kalbos, o jau kitais metais mane priėmė į virtuvę, nes pramokau italų kalbą, kuria dabar kalbu laisvai – kaip ir lietuvių.

Dirbau ir padavėju – kadangi svajoju Vilniuje atidaryti savo restoraną, manau, turiu absoliučiai viską išmanyti. Italijoje aptarnavimas yra labai aukšto lygio, stalus serviruoja prie žmonių, prie jų išvaloma žuvis. Buvau 20 metų, kai dirbau labai aukšto lygio restorane, kuris specializuojasi patiekalų iš žuvies gamyba – turėjau paruošti ne tik žuvį, bet ir padažus makaronams.

Iš pradžių nebuvau emigrantas – važiuodavau tik trumpam. Man pasisekė, nes turėjau užnugarį, bet jeigu būčiau atvažiavęs savarankiškai, be jokių pažinčių, nežinau, ar būčiau sugebėjęs įsitvirtinti – italai lyg vilkai, rykliai, jie nemėgsta užsieniečių. Net tada, kai dirbau padavėju, negaudavau arbatpinigių. Ir taip 2 metus! Nesuprasdavau, kaip čia taip yra, bet kai jau įlindau į tų ryklių ratą, kai sugebėjau įtikinti, kad esu patikimas, jie pradėjo dalintis – net 50 eurų per dieną gaudavau. Tik tada pajutau, kad dirbu ir uždirbu.

– O ką reikėjo padaryti, kad tarp ryklių papultum?

– Reikia būti saviaku, reikia suitalėti, o per tiek metų jau visiškai esu suitalėjęs – tai liečia ir mąstymą, ir maistą, nes jie mane valgyti išmokė. Dabar valgau jau ne bet ką, nes valgyti reikia mokėti.

Svarbiausia turi būti kokybiški produktai, jų galima nusipirkti ir Lietuvoje. Aišku, gerą žuvį yra sunkiau gauti, mėsą irgi išveža į Italiją ar dar kažkur, bet Vilniuje yra vietų, kur parduoda tikrai gerą mėsą ir gali skaniai valgyti gerą produktą. Lietuvių virtuvė man nelabai prie širdies – ji per sunki. O štai italai valgo labai daug – jie suvalgo antipastą (užkandį), pirmą patiekalą – makaronus arba risotto, arba sriubą, paskui antrą patiekalą, ir po to dar būtinai valgo vaisius. Italai valgo daug, bet nėra apkūnūs žmonės.

– Kodėl?

– Net ir aš Italijoje svorio nepriaugdavau, o kai tik grįžau į Lietuvą, iš karto sustambėjau – nežinau, kodėl taip yra. Gal Italijoje organizmą kitaip veikia klimatas, vanduo.

Labai mėgstu valgyti makaronus, juos renkuosi vietoj lietuviškos sriubos. Žinau padažus ir pats juos kuriu. Svarbiausia nereikia pervirti makaronų – kaip italai sako, turi būti al dente, nepervirtas makaronas, kuris dar truputį traška ant danties. Tai yra minučių reikalas, reikia tiksliai žinoti virimo laiką. Nepervirtas makaronas duoda visai kitą skonį, jis kitaip valgomas. Deja, Lietuvoje kavinėse dažniausiai makaronai yra pervedami.

Lietuvoje įmanoma gaminti kaip ir Italijoje, tačiau skiriasi produktai – vien kiaušiniai skiriasi kaip žemė ir dangus. Aš nešneku apie kaimiškus – lietuviškas kaimiškas kiaušinis yra labai geras, bet mūsų parduotuvinis kiaušinis neturi tos spalvos.

Gyvendamas Italijoje numečiau svorio – kai man buvo 20 metų, svėriau 114 kg, bet dirbdamas viešbutyje suplonėjau iki 62 kg. Tuo metu dirbau padavėju, tekdavo daug bėgioti, be to, buvau pradėjęs sportuoti – į klubą eidavau šešis kartus per savaitę. Ir, žinoma, pakeičiau maitinimosi įpročius, nors labai kaloringus itališkus ledus valgydavau kiekvieną vakarą.

Dabar viską valgau – jeigu valgau makaronus, valgau tik makaronus, stengiuosi be padažų arba minimaliai, su pomidoru, bet jeigu valgau mėsą, tai tik mėsą ir šiek tiek salotų, bet be bulvių, o jeigu valgau bulves, tada valgau tik bulves, jokio maišymo. Ir sumažinau angliavandenių kiekį – nevalgau duonos, saldumynų, jie naudos neduoda, tik laikinai suteikia energiją, pakelia nuotaiką.

– Bet ar ne geriau laikytis dietos?

– Nesu kažkoks specialistas, bet darau organizmo apgavimą – pirmą savaitę sutraukiu skrandį, valgau mažiau, o kitą savaitę šešias dienas valgau mažiau, o septintą dieną darau įkrovą ir valgau ką noriu ir kiek noriu. Ir tada apgauni organizmą – krenta svoris, nes per šešias dienas jis pripranta prie mažai kalorijų ir svoris nebekrenta. Man tai pasiteisino – per du mėnesius jau numečiau 16 kg.

Dabar sveriu 116, o juk prieš tai svėriau 132 kg, mano tikslas – 80 kg. Sportuojant man būtų idealus svoris, nebūčiau nei per storas, nei per lieknas. Manau, per pusę metų savo rezultatą pasieksiu. Antsvoris yra blogai – įsivaizduok, tau dabar 50 kg bulvių maišą uždeda ir liepia lakstyti visur.

Valgyti galima absoliučiai viską, bet nemaišyti. Ir reikia būtinai valgyti, jeigu nori valgyti, nes badavimai yra visiška nesąmonė – ir taip svorio nenumesi, nes organizmas gauna šoka, galvoja, kad prasidėjo karas, bus badas, ir jis kaupia riebalus, svoris nekrenta, kai badaujama, todėl ir geria merginos riebalus deginančius vaistus – ko tik neprisigalvoja. Iš tikrųjų, reikia mažiau valgyti, nemaišyti maisto ir daryti įkrovos dieną.

Jeigu nori gražiai atrodyti, turi keisti maitinimosi būdą. Aš turiu polinkį stambėjimui – tai jau užprogramuota problema, jeigu nieko nedarau ir daug valgau, man auga svoris. O viskas prasidėjo nuo 13 metų – iki to su mama apėjome visus Vilniaus gydytojus, kodėl toks kūdas, nes buvau kaip dviratis, matėsi tik kaulai.

Kai Italijoje numečiau 52 kg, svoris stabilizavosi, valgiau dar daugiau nei italai. Ir visiškai neaugo svoris. Paskui išvažiavau laimės ieškoti į Londoną – bandžiau susirasti virėjo darbą, bet Didžiojoje Britanijoje yra labai didelė konkurencija, todėl teko dirbti tik padavėju, bet labai brangaus viešbučio restorane.

– Bet vis tiek pavyko įsitvirtinti – restoranas pačiam Londono centre?

– Londone dirbau beveik dvejus metus – norint įsitvirtinti Italijoje, reikia pažįstamų ir būtinai mokėti italų kalbą, o Anglijoje gali absoliučiai nemokėti anglų kalbos, bet vis tiek rasi darbą. Kai dirbau fabrike, kuriame gaminome maistą aviakompanijoms, pusė darbuotojų buvo iš Lietuvos. Ir ne visi jie mokėjo kalbą. Bet toks darbas – ne man. Daug vaikščiojau po Londono restoranus, nešiojau savo CV, bet, tiesą sakant, sulaukiau tik keleto skambučių – tokių, kaip aš vaikštančių, buvo labai daug. Čia reikėjo įrodyti, kad esi kažkuo geresnis už kitus. Bet atvažiavęs į Londoną žinojau – tikrai fabrike nedirbsiu, dirbsiu arba padavėju, arba – virėju, ir nedirbsiu už minimumą.

Jeigu nori važiuoti į Londoną, turi būti pasiruošęs dirbti daug valandų, judėti ir judėti, nes jeigu dirbsi po aštuonias valandas ir po darbo iš karto grįši namo, nieko nepasieksi ir nepragyvensi. Norėdamas gauti gerą atlyginimą turi dirbti 70 val. per savaitę, tada tikrai gyvensi, galėsi keliauti. Taip visi dirba Londone – mūsų restorane visi turėdavo po du darbus, todėl absoliučiai viską galėjome sau leisti. Ten nėra taip, kaip Lietuvoje – gauni algą ir skaičiuoji, ką gali nusipirkti.

– O restoranuose sutikdavai dirbančių lietuvių?

– Londono restorane buvau vienas iš Lietuvos, tačiau viešbutyje dirbo daug merginų – tvarkydavo kambarius. Lietuviai Anglijoje yra labai vertinami, aišku, yra prisidirbusių, bet jeigu lietuvis dirba, jis dirba gerai. Net ir Italijoje mano draugas džiaugėsi, kai vasarą trumpam buvau atsivežęs ir įdarbinęs savo draugus – lietuviai yra patvarūs, gali ir viršvalandžių padirbėti, ir jėgos turi, su anglais nesulyginsi. Italijoje užsieniečiai tam ir yra, kad dirbtų tai, ko italai nenori – jie tinginiai. Būdavo labai juokinga, kai restorane prie stalo subėga dvidešimt italų ir vieną staltiesę bando patiesti, kiekvieną kampą lygina, ką lietuviai laisvai dviese padarytų.

– Bet iš Londono grįžai į Lietuvą – pasiilgai tėvynės?

– Vienoj vietoje ilgai nedirbdavau – vieną dieną ateina momentas, kai supranti, kad stovi vietoje, netobulėji. Tada keiti darbo vietą, viskas naujai, mokaisi ir įgauni naujos patirties. Londone labai daug dirbau, per parą tik kelias valandas turėdavau poilsio, todėl labai pablogėjo sveikata. Turėjau grįžti namo – supratau, kad taip daugiau negaliu.

Metus ilsėjausi, bandžiau atsigauti, o dabar vėl grįžau prie to, nuo ko pradėjau – dirbu prie netoli Seimo esančioje itališkoje kavinėje „Al dente“. Manau, jau galiu dirbti vienoje vietoje – kol kas nieko neplanuoju išvažiuoti.

Maisto gaminimas kaip menas – turi daug kurti, net ir serviruodamas lėkštę turi įdėti daug fantazijos.

– Ar Lietuvos kavinėse, restoranuose vertina kūrybą?

– Manau, taip. Šiais laikais Lietuvoje trūksta gerų virėjų, apskritai, manau, geri virėjai yra vertinami – jeigu žmogus nori, eina į priekį, kabinasi nagais, kuria, atsakingas, noriai daro, toks žmogus niekada neprapuls. Visada stengiuosi, kad ir kas bebūtų, nuo šešiolikos metų esu pripratęs gauti atlyginimą ne Lietuvos lygio. Bet dabar dirbu čia, turiu nusileisti ant žemės.

Labiausiai didžiuojuosi savo sukurta vištienos filė, kurią įdarau špinatais, mocarela, žolelėmis. Ir šį patiekalą pritaikiau lietuviams – manau, pavalgyti atėjęs žmogus iš kavinės turi išeiti sotus, ne taip, kaip kai kuriuose restoranuose patiekia tris valgomas gėles ir mažą tuno gabaliuką, ir jauskis sotus.

Nesakau, kad lietuviai blogai maitinasi, dabartinė karta mąsto jau kitaip – žmonės daug keliauja, tampa išrankesni, bet tuo pačiu ir paprastesni.

Svajoju kada nors turėti savo restoraną – jau anksčiau su draugu italu planavau jį atidaryti, bet planus teko kuriam laikui atidėti. Noriu, kad mano nedidelis restoranas būtų aukšto lygio – joje bus itališka, ispaniška ir prancūziška virtuvė. Man rūpi klientai – būtinas bendravimas su žmogumi.

– Bet ar tokie restoranai gali Lietuvoje išsilaikyti – juk girdime, kaip daug maitinimo įstaigų užsidaro.

– Kad išsilaikytum, restorane viskas turi būti nepriekaištinga. Žmogus turi ateiti pas tave, o jeigu jis ateis pas tave, visą laiką grįš – turi būti kontaktas su klientu, be to, privalai išlaikyti personalą, neturėtų būti nuolatinės kaitos. Geras savininkas turi mokėti elgtis su personalu, bendrauti, suderinti, ir, aišku, mokėti gerus pinigus. To mane išmokė Italijoje. Ir dar išmokau, kad tu negali imti neduodamas, tu taip pat turi duoti. Klientai vertina, kai gauna, tarkime, nemokamą užkandėlę ar pan. Dabar žodis „akcija“ yra stebuklingas – Italijoje yra įprasta, kad klientą pavaišini, žmogui yra miela, jis tai vertins ir atsimins.

Deja, Lietuvoje padavėjai yra visiškai nulio vietoje – tai nevertinama kaip specialybė, o Italijoje tu esi specialistas. Aišku, ir pas mus yra kvalifikuotų padavėjų, kurie yra dirbę užsienyje, ir tikrai gerai aptarnaus, bet apstu aštuoniolikmečių, kurie net nesupranta, kas yra geras aptarnavimas. Jeigu dirbčiau padavėju, galvočiau dešimt žingsnių į priekį – jeigu turiu dešimt stalų, turiu viską atsiminti. Tai nėra paprastas darbas – nėra paprasta būti geru padavėju. Be to, padavėjai dirba ir su pinigais, pasitaiko atvejų, kad grąžą blogai atiduoda ir paskui verkia, iš savo kišenės turi atiduoti. O kiek dar ateina, pavalgo, o paskui – pabėga. Italijoje niekada to nebūna.

Kad neturime gerų padavėjų, kalti savininkai – ar geras specialistas norės dirbti už minimalų atlyginimą? O Italijoje sakydavo, kad jeigu gimei padavėju, tu ir mirsi padavėju. Savo akimis mačiau, kaip dirba pensininkai, kuriems jau 70 metų – savininkai jiems jaučia pagarba, juk tas žmogus restoranui ar viešbučiui atidavė visą savo gyvenimą, todėl jo neišmeta, nors iš jo naudos kaip iš ožio pieno. Toks žmogus tampa viešbučio ar restorano veidu. O Lietuvoje tokie dalykai yra neįsivaizduojami.

– Savo ateitį sieji su Lietuva?

– Esu Vilniaus senamiesčio vaikas, dabar jau iš centro persikrausčiau, bet užaugau prie Prezidentūros, ten futbolą žaidžiau. Esu tikras vilnietis, nors ir pavardė Tomaševskis, bet save laikau tikru lietuviu. Man Lietuva visada pirmoje vietoje.

Nesuprantu tų lietuvių, kurie pagyvena tris metus Anglijoje ir jau su tarme kalba lietuviškai, apsimeta, kad pamiršo lietuvių kalba. Man labai juokingi tokie žmonės – juk patys save pajuokos objektu padaro. Tėvynės niekada negalima pamiršti – ja turime didžiuotis.