Vilniuje po sunkios ligos mirusi 45 metų prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė Jurga Ivanauskaitė sekmadienį buvo pašarvota Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Rašytojos laidotuvės įvyks antradienį. J.Ivanauskaitė bus palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse, Rašytojų kalnelyje.
Jurga Ivanauskaitė
© DELFI (D.Augūnaitės nuotr.)
Šeštadienį rašytoja mirė ilgai kovojusi su viena sunkiausių vėžio formų – sarkoma. "Mano žiniomis, Jurgos gyvybė užgeso 10.40 val. namuose", - DELFI sakė garsus dizaineris Juozas Statkevičius.

"Labai liūdna, kad ji mus paliko. Ji buvo nuostabi draugė, kuri visada suprasdavo“, - pasakojo J.Statkevičius.

Rašytojos artimiesiems užuojautą išreiškė ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Prezidentas pabrėžė, kad Jurgos Ivanauskaitės netektis - didelė netektis visai Lietuvai.

Viena populiariausių šalies rašytojų

1985 m. buvo išleistas J. Ivanauskaitės novelių rinkinys „Pakalnučių metai“. Po trejų metų pasirodė rašytojos romanas „Mėnulio vaikai“. Dar po metų – novelių ir apsakymų rinkinys „Kaip užsiauginti baimę“.

1991 m. išėjo J. Ivanauskaitės pasaka vaikams „Stebuklinga spanguolė“, po metų – romanas „Pragaro sodai“. 1993 m. rašytoja išleido daug diskusijų sukėlusį romaną „Ragana ir lietus“.

1995 m. pasirodė dar vienas romanas – „Agnijos magija“. 1996 m. ji išleido publicistikos rinkinį „Ištremtas Tibetas“, 1997 m. romaną „Kelionė į Šambalą“.

1999 m. pasirodė J. Ivanauskaitės romanas „Prarasta pažadėtoji žemė“, po metų ir dar vienas romanas – „Sapnų nublokšti“, 2003 m. romaną „Placebas“ bei esė rinkinį „Kelionių alchemija“.

2005 m. rašytoja išleido dar vieną romaną – „Miegančių drugelių tvirtovė“.

Baisi diagnozė

Populiari rašytoja pirmuosius nugaros bei kojos skausmus pajuto prieš penkerius metus, tačiau medikai ilgai negalėjo nustatyti tikrosios diagnozės. Dar 2005-ųjų lapkritį skaitytojams spėjusi pristatyti savo romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“, netrukus J.Ivanauskaitė buvo paguldyta į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Čia medikai iš moters kojos pašalino piktybinį auglį. Tačiau liga nesitraukė, todėl rašytoja išvyko gydytis į Švediją, kur buvo atliktos dar kelios sudėtingos operacijos.

Praėjusių metų balandžio pabaigoje rašytoja grįžo į Lietuvą ir dar maždaug pusę metų gydėsi – jai buvo atliekama chemoterapija.

Neprarado tikėjimo

Ilgas ir kankinamas gydymas davė rezultatų – atrodė, liga pasitraukė, o Jurga ėmė rodytis viešai: dalyvavo keliuose draugų susiėjimuose, lankėsi spektakliuose, fotografavosi ir dalijo interviu, kuriuose prasitarė, kad kuria naują romaną. J.Ivanauskaitės gerbėjai patikėjo, kad įvyko stebuklas ir sunki liga įveikta. Tačiau klastingas vėžys smogė dar kartą – šių metų pradžioje pranešta, kad rašytoja jaučiasi prastai, o gydytojai nieko gera nežada.

„Situacija yra tokia, iš kurios nebegrįžtama, – sausio pabaigoje sakė J.Ivanauskaitė. – Visi planai subyrėjo. Rašyti nebegaliu, nes akyse mirguliuoja. Dabar tik muzikos klausausi.“

Anot rašytojos, sužinojusi, kad liga atsinaujino, emocinio smūgio ji nepatyrė.

Kaip pasakojo pati rašytoja, dar pernai jai kildavo klausimas „Už ką?“, o sausį sakėsi su esama padėtimi susitaikiusi ir net kančioje įžvelgusi prasmę. Ir, pasak rašytojos, kuo tos kančios daugėja, tuo jos atrodo mažiau.

„Negaliu vienareikšmiškai atsakyti, ar tikiu pomirtiniu gyvenimu, nes klausimas iš esmės yra sudėtingas. Be abejo, tikiu, kad ten yra dar daugiau žmogiškos ir dieviškos erdvės, – dvasios ramybę išlaikyti J.Ivanauskaitei padeda tikėjimas. – Tiesiog su visu tuo susitaikiau ir šviesiai žiūriu į situaciją. Dar niekada taip šviesiai nežiūrėjau į gyvenimą kaip dabar,“ - sausio pabaigoje tvirtino J. Ivanauskaitė.

Parašė "Odę džiaugsmui"

Vasario pradžioje pranešta, kad leidykla "Tyto alba" neregėtai sparčiai rengia spaudai sunkiai sergančios rašytojos Jurgos Ivanauskaitės poezijos knygą "Odė džiaugsmui", kuri turėtų pasirodyti vasario viduryje.

"Po Kalėdų su Jurga kartu praleidau dieną. Tada ji jautėsi neblogai ir žadėjo kovo mėnesį įteikti naują prozos knygą. Tačiau sveikata pablogėjo, ir rašymas sustojo, - tuomet pasakojo leidyklos vadovė Lolita Varanavičienė. - Praėjusią savaitę Jurga pranešė, kad surinko pastarųjų dvejų metų savo eilėraščius ir nori juos išleisti kiek įmanoma greičiau. Knyga bus iliustruota pačios autorės jaunystės piešiniais."

Tai - jau antroji Ivanauskaitės poezijos knyga. Pirmosios - "Šokis dykumoje" - visas tiražas buvo išpirktas, ją "Tyto alba" išleido 2004 metais. "Menu, anksčiau per kūrybos vakarus aš sakydavau, kad Jurga yra išbandžiusi visus literatūros žanrus, išskyrus poeziją. Jurga daugybę metų kantriai tylėjo ir netaisė manęs, kol vieną gražią dieną pasakė: "Tai yra netiesa, aš poeziją taip pat rašau", - pasakojo Varanavičienė.

Knyga turėtų pasirodyti knygynuose pirmadienį.

Netrukus - A.Puipos filmas rašytojos kūrybos motyvais

Vasario 28 dieną įvyks režisieriaus Algimanto Puipos filmo "Nuodėmės užkalbėjimas", sukurto J.Ivanauskaitės romanų "Ragana ir Lietus", "Placebas" ir "Sapnų nublokšti" motyvais, premjera.

„... Kiekvienas žmogus turi būti gerai pažinęs savo tamsiąją pusę, tik tuomet įmanoma ją pakeisti ir siekti šviesos ...“ - šie rašytojos žodžiai tikriausiai geriausiai tiktų pristatyti šį filmą. Nors filme daugiausia remtasi romanu "Ragana ir lietus", tačiau tai nėra jo ekranizacija, rašant scenarijų, įtrauktos siužetinės linijos ir iš kitų rašytojos kūrinių - "Placebas" bei "Sapnų nublokšti".

"Vika buvo labai seniai. Romaną rašiau dar nebūdama nė trisdešimties metų ir daugelį tos herojės išgyvenimų gerokai primiršau. Tačiau filmavimo aikštelėje stebėdama Vikos (aktorės Rasos Samuolytės) pokalbius su psichoanalitike (aktorė Nelė Savičenko) ėmiau jaudintis vos ne iki ašarų. Tai buvo tarsi koks mano pačios psichoanalizės seansas, kai to visai nenorėdama privalėjau prisiminti ir įvertinti daugybę manyje tebeslypinčių dalykų", - prieš filmo pristatymą kalbėjo J.Ivanauskaitė.

Jurga Ivanauskaitė. Laiškas, parašytas žurnalui "Moteris", gavus Metų moters apdovanojimą

"Mano likimas mėgsta pokštus ir paradoksus. Pokštauti jam ypač patinka gruodžio mėnesį. Užpernai, gruodžio 12-ąją, jau iškritus pirmajam sniegui, lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais trofėjais: rytą sužinojau, kad sergu vėlyvos stadijos itin piktybiška sarkoma, o vakarop man pranešė, kad gavau Nacionalinę premiją. Tąsyk priėjau prie lango, pro ašarų miglą pažvelgiau į juodą, pasibaisėtinai abejingą dangų ir pagrūmojau ten aukštybėse sėdintiems Nežinomiesiems, kurie mus, lyg marionetes, tampo už atsitiktinumų, sutapimų ir neišvengiamybės virvučių. Pašnabždomis išrėžiau, nors mieliau būčiau išrėkusi: "Šitaip nežaidžiama!" Jokio atsako, žinoma, nesulaukiau. Supratau, kad ir toliau reikės gyventi. Būtent gyventi, o ne mirti, kad ir ką bylotų rūstūs, dievų funkcijas prisiėmusių onkologų konsiliumai. Pernai gruodis ir vėl pateikė dvi staigmenas: nugyvenau 12 unikalių mėnesių, jie man tikriausiai jau nebuvo skirti, ir tapau Metų Moterimi.

Visada buvau fanatiška darboholikė, nė dienos negalėdavau ištverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pačios idėjų, kurioms įgyvendinti reikėtų bent penkiasdešimties klonuotų mano antrininkių. Tačiau būtent 2006-aisiais aš nieko neveikiau ir ničnieko nenuveikiau. Tik varčiausi įvairių ligoninių lovose ir buvau vartoma ant operacinių stalų net dviejose šalyse: Lietuvoje ir Švedijoje. Už mano gyvybę, už ilgesnę gyvenimo trukmę ir kiek įmanoma geresnę jo kokybę kovojo daugybė žmonių. Prieš juos žemai lenkiu galvą.

Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laiką mums dalija Dievas. Jei ką šiemet ir nuveikiau, tai išmokau elgtis su laiku. Kuo mažiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti į kiekvieną valandą, minutę.

Laiko kiekybė ir laiko kokybė yra du visiškai skirtingi dalykai. Akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį.

Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių dovanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44-erių metų periodą.

"Magaryčios" - žodis, ataidėjęs iš mano vaikystės, kai mudvi su senele slampinėdavom po Palangos turgų, o šnekios žemaičiuojančios moterėlės ant lygiai nusistovėjusių svarstyklių pridėdavo dar vieną obuolį, kelias braškes ar prie puslitrio agrastų, subertų į laikraštinį piltuvėlį, švystelėdavo papildomą žiupsnį.

Magaryčios įsirėžė net ir mano delne: prie netikėtai sutrumpėjusios Gyvenimo linijos staiga atsirado mažytė uodegėlė. Už jos dabar ir laikausi, kaip už voratinklio, kaip skęstantis - šiaudo.

Šiame gyvenime po gyvenimo man teko iš naujo mokytis vaikščioti beveik suparalyžiuota koja ir kvėpuoti puse plaučių. Kūdikiškai pliką galvą šildau vaikiškomis kepuraitėmis. Chemoterapija tapo savotiška iniciacija - juk plikai nuskutamos tos, kurios įšventinamos į deivės Nut žynių luomą arba tampa budistų vienuolėmis, taigi pradeda naują, aukštesnį būties etapą. Niekur nemačiau tiek gražių moterų, kaip kad palatose, kuriose lašinami nuodų sinonimu tapę vaistai. Glotnus it krištolo rutulys pakaušis paryškina kasdienybės aptrintus veido bruožus ir nutraukia rutinos šydą nuo akių - sielos veidrodžių. Nesuprantu, kodėl kai kurios moterys drovisi tokio atviro, tarsi deimantinis peilis aštraus grožio.

Esu įsitikinusi, kad garbingo Metų Moters titulo nusipelnė bet kuri vėžiu serganti mano pakeleivė, sutikta Santariškių klinikų orbitoje. Jos visos su šventu Jeanne'os d'Arc ryžtu grumėsi už būtį.

Tikiu, kad Regina, it koks maištaujantis angelas metusi iššūkį siaubingai, vos kelias savaites gyvenimo jai žadėjusiai diagnozei, dabar vaikštinėja savo namų sode prie Čikagos, stebi paukščius, atskrendančius į 31 lesyklėlę, ir šeria simpatinguosius mangustus. Regina nė už ką nesutiko mirti, kai, pasak jos pačios, pagaliau sutiko mylintį ir mylimą vyrą, kai po daugybės sunkių, savižudiškų metų pajuto svaigų gyvenimo skonį ir saldumą.

Tačiau ne tik didžiosios pergalės vertos apdovanojimų. Visada prisiminsiu ir ponią Rožę, kuri pasiryžo numirti gražiai, taip, kad artimieji jos įspėjimą priimtų lyg didžią Pamoką, o kada nors, stojus jų pačių atsisveikinimo valandai, galėtų sušnibždėti kaip šv. Pranciškus: "Mano Sese, Mirtie..."

Filosofai ir antropologai pastebi, kad moderniosios civilizacijos piliečiai baugščiai slepiasi nuo nepaneigiamo, neatšaukiamo, nepermaldaujamo fakto, kad yra mirtingi. Pati mirtis irgi vis kruopščiau slepiama, tarsi būtų gėdinga. Nemažai ligonių gėdijasi net savo ligos - jei susirgai vėžiu, tampi tarsi pažymėtas geltona žvaigžde ir atsiduri sveikųjų pasaulio užribyje. Mūsų visuomenėje dar labai gaji nuomonė, kad sunkus ligonis privalo žinoti savo vietą: palatą, tvankų merdėti pritaikytą kambarėlį ar urvą, į kokį traukiasi dvėsti sužeistas žvėris.

Aplinkiniams darosi nejauku, jei vėžiu pažymėtasis drįsta išlįsti įviešumą, sakytum, ant jo kaktos šviestų ryškus it "Coca-Colos" reklama užrašas: "Memento mori". Atmink, kad mirsi.

Dar visai neseniai, kai pati buvau sveika, šalia vėžininko jausdavausi nejaukiai, tarsi toji liga būtų užkrečiama. Apie vėžį tebesklando daugybė mitų ir prietarų, jis tebėra apgaubtas baimės ir nesuvokimo skraiste labiau nei bet kokia kita liga, išskyrus AIDS. Iki šiol atkakliai tikima, kad onkologinės ligos nepagydomos. Sapaliojama, kad moderniausiais mokslo laimėjimais pagrįsta medicina bejėgė, kad vėžį verčiau gydyti kaip viduramžiais: dėlėmis, šlapimu, musmirių, rūpužių ir kandžių trauktinėmis arba burokėlių sulčių klizmomis.

Neseniai sulaukiau laiško, kuriame rašoma, kad visas Vilnius kalba, jog praradau tikrąjį tikėjimą, nutolau nuo mistikos, magijos, ezoterikos ir atsidaviau "mafijai su baltais chalatais ir skalpeliais". Į tai galiu atsakyti tik tiek, kad mano tikėjimas yra tvirtesnis nei kada nors anksčiau, kad kritiniais šių baisių ir gražių metų momentais esu jautusi ne tik Dievo rankos prisilietimą, bet ir jo glėbio stiprybę. Juk net itin skeptiškas onkologas patvirtins, kad, gydant vėžį, susijungia ne tik gydytojo ir ligonio pastangos. Svarbiausias yra trečiasis veiksnys. Nenorintieji gali jo neįvardyti, abejojantieji jam suteikia Absoliuto vardą, na, o tikintieji tą lemiamą jėgą vadina Dievu.

Visiems gerai žinoma pasakėlė, kad onkologinės ligos priežastys neva - karminės, kad jos nusipelno tik tie, kurie neteisingai gyvena. Jeigu iš tikrųjų taip būtų, nereikėtų kalėjimų, nes visi žmogžudžiai, kankintojai, vagys išmirtų nuo leukemijos ar sarkomos.

Naujajame Testamente nė karto neužsiminta, kad Dievas sunkiomis negaliomis žmones baudžia arba taip jiems kerštauja (girdėjau nuomonę, kad man šitaip "atkeršyta" už keliones į Himalajus ir domėjimąsi budizmu). Jėzus Kristus beveik visose evangelijų istorijose gydo ligonius, o labiausiai įkvepiantys jo pamokslai skirti paliegėliams, nelaimėliams, mažutėliams...

Apie ligą, kaip bausmę, labai mėgsta kalbėti visokio plauko ekstrasensai, bioenergetikai, šarlatanai, Nostradamo instituto direktoriai ir kontaktuotojai su nežemiškomis civilizacijomis, jie už kosminius pinigus siūlo savo šlykščias "panacėjas" viltį praradusiems ligoniams ir jų artimiesiems. Tokius gyduolius, lengvai žongliruojančius madingais žodelyčiais "čakra", "aura", "prana", "ajurveda", "Tibeto medicina", jau seniai laikas traukti baudžiamojon atsakomybėn, o kai kuriuos aš įsakyčiau net sušaudyti be teismo.

Sako, kad sergantis žmogus tampa piktas. Jeigu ant ko nors ir pykstu, tai tik ant visų ką tik čia išvardytų menkystų. Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos ėdamas žmogus gali gyventi pilnakraujį, turiningą gyvenimą. Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmių įsipareigojimų. Būtis ima švytėti, neretai spinduliuoja ir jos šeimininkas, nors gal tik jis ir dar keli artimieji žino mastą tos kančios, kuria mokama už šią ypatingą šviesą.

Taip, taip, ligonis irgi gyvena, o ne tik serga ar ritasi mirties linkui. Suglumstu, kai kas nors nustemba, man patikinus, kad ne tik tįsau lovoje galvodama apie įkapes, bet turiu daugybę darbų, pramogų ir ateities planų. Kita vertus, sergantis - dar nereiškia niekam tikęs. Kad ir kokia sunki liga, svarbiausia jos neįsileisti į savo sielą. Tada stebuklingas galias parodys ir kūnas. Aš pati apstulbstu stebėdama, kaip jis už mane grumiasi, kaip užgydo žaizdas po sunkiausių operacijų, kaip stengiasi, kad, netekusi vienos ar kitos savo fizinės detalės, pamažu prisitaikyčiau vėl gyventi taip, kaip man patinka.

Paradoksalu, bet būtent dabar iš tikrųjų pamilau savo kūną, nors anksčiau turėjau aibę kompleksų, o kartais tiesiog nekenčiau savo atspindžio veidrodyje. Pagaliau (kai pagal visas nūnai egzistuojančias grožio teorijas turėčiau savo noru pasitraukti į šiukšlyną) tapau pati sau graži. Net pamėgau fotografuotis, kaitalioti įvaizdžius, keisti šukuosenas (tai labai lengva, kai neturi plaukų) ar kelioms valandoms pasipuošti "haute couture" drabužiais. Šitaip stengiuosi atsidėkoti savo kantriajam, darbščiajam ir vis dar man labai ištikimam kūnui.

Jau girdžiu, kaip dvasingieji teisuoliai šaukia, kad mirštant reikia rūpintis savo siela. Tačiau ir kūnas man yra duotas Dievo. Būtent dabar išmokau save mylėti ir patikėjau, kad galiu būti mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neįgali, neretai - bejėgė, su daugybe randų, žaizdų ir netgi su vėžiu. Už tai, kad išdrįsau į save įsileisti meilę, esu be galo dėkinga visiems tiems drąsiems žmonėms, kurie nebijojo su manimi, sergančia, būti, man padėjo, mane palaikė, gelbėjo, globojo, guodė, stiprino, linksmino, džiugino, juokino, kurie mano gyvenimą darė ir tebedaro nuostabų. Ačiū, ačiū, ačiū!"

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Signalas išvykusiems: Lietuvoje verslas neranda 20–30 tūkst. darbuotojų (33)

„Mes turime dažniau klausyti jaunimo. Dažnai galvojame, kad vyresni – protingesni ir daugiau...

Lyg filme: lietuvis asmens sargybinis iš degančio autobuso Londone išgelbėjo keleivius (27)

Asmens sargybiniu Londone dirbantis 27-erių Marius Asteika per akimirksnį tapo miesto didvyriu,...

Taikinyje atsidūrusioje Lietuvos darbo biržoje vyksta tikrai keisti dalykai (128)

Lietuvos darbo biržoje vyksta keisti dalykai. Ši svarbi institucija, turinti rūpintis šalies...

Nors mirk iš juoko: lietuvė surinko absurdiškiausius darbo pasiūlymus (205)

Minimalus atlyginimas už pilną darbo dieną penkerių metų darbo patirtį turinčiam buhalteriui,...

Prokurorai nesnaudžia: po šaudynių pasislėpusiam J. Baronui paruošta „staigmena“ nauja O.Pikul-Jasaitienės reakcija (71)

Aiškėja naujos detalės šaudynių sostinės Antakalnio mikrorajone byloje – vos tragiškai...

Iš Norvegijos – perspėjimas apie parduodamas vogtas lašišas (12)

Europos Sąjungos Administracinės pagalbos ir bendradarbiavimo sistema išplatintas Norvegijos...

D. Trumpas žengė pirmą žingsnį prekybos konflikto su Kinija link (19)

JAV administracija tiek įtikinėja, tiek spaudžia Kiniją bendradarbiauti dėl Šiaurės Korėjos,...

Į Vilnių grįžęs „Dinner in the Sky“ vilios estiškais patiekalais ir gražiausiomis savaitės asmenukėmis (1)

Trečiadienį prasidėjo šeštoji gurmaniška „Dinner in the Sky“ viešnagė Vilniuje....

Lankėsi koncerte ir negalėjo patikėti: taip kovojame su alkoholizmu (8)

Rugpjūčio mėnesio vakare Vilnius dūzgė nuo žmonių antplūdžio Vingio parke vykusiame koncerte....

Bet kuri infekcija gali komplikuotis sepsiu – kaip jo išvengti

Sepsis yra gerai žinomas medikams, bet mažokai girdėtas ir suprantamas su sveikatos problemomis...