Niekam ne paslaptis, kad Vilniuje gausu paslaptingų užkaborių. Mitais ir legendomis apipintas kone visas sostinės senamiestis, tačiau tam tikros vietos iki šiol ypatingai masina istorijos mėgėjus.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Ekskursijas po Vilniaus miestą organizuojančios pramogų agentūros „Vaiduokliai“ atstovai DELFI pakvietė pasivaikščioti po sostinės senamiesčio gatveles ir pasiklausyti gidės Vidos Norkūnienės pasakojimų apie vaiduokliškąjį Vilnių.

Šalia upės – ne viena įdomi istorija

Pirmoji gidės žinoma istorija yra nutikusi šalia Neries. Dar prieš pasakodama ją, V. Norkūnienė atkreipė dėmesį, kad paupys yra labai mėgstamas įsimylėjelių. Štai jau kelis metus nuo grindinio nenusitrina ir užrašas „Tu turi tai, be ko aš neegzistuoju – mano širdį“.

„Aš taip ir įsivaizduoju, kad koks įsimylėjelis, meilės kančių slegiamas, užrašė užrašą ir pliumptelėjo į vandenį“, – šmaikštavo ji perspėdama, kad artyn vandens geriau neiti – čia nuskendo ne vienas asmuo.

„Apie vaiduoklius šioje vietoje pasakoja žvejai. Sako, kad dažnai šioje vietoje iš vandens išlipa šviesiaplaukė mėlynakė baltai apsirengusi moteris, kažką sau niūniuoja. Kartais iš vandens gelmių jie išgirsta ir šunį lojant, katiną miaukiant, gyvatę šnypščiant, sako, dar kažkas vis ir sublyksi“, – pasakojo gidė.

Ji priminė, kad ši vieta – iš tiesų mistinė. Netoliese yra ir buvę Sporto rūmai. Yra žinoma, kad sovietmečiu, po vieno koncerto, kartą žmonės ėjo pontotiniu tiltu, o jis ėmė ir sugriuvo. Keli šimtai miestiečių tiesiog įkrito į Nerį. Skenduolių tąkart buvo kelios dešimtys. Be to, kitoje Neries pusėje yra buvusios ir senosios žydų kapinės.

Vaidilutės meilė riteriui baigėsi tragedija

„Tačiau mergina vaidenasi nuo to laiko, kai ši vieta buvo vadinama Šventaragio slėniu, kai stovėjo aukuras dievui Perkūnui, kai šventą ugnį jame kurstė vaidilutės. Tarp jų buvo viena tokia graži mergaitė, vardu Usparimė. 16-metė kitiems pavyzdžiu buvo rodoma. Tačiau prabėgus keliems metams ji suaugo ir keistis pradėjo. Būdavo, įsiklauso, ar neišgirs, kur jaunimas dainuoja...

Legenda pasakoja, kad kartą po darbų sėdėjo Usparimė šventame ąžuolyne, ant švento akmens, svajojo, mėnulis švietė. Ir staiga kažkur iš miškų pasigirsta daina. Tvirtas vyriškas balsas apie meilę dainuoja. Mergina nė nepajuto, kaip nulėkė į tą pusę. Ten, prie plačiašakio ąžuolo, ji pamatė stovintį vaikiną – šviesiaplaukį, mėlynakį. Staiga jis nutilo, pamatęs priešais šią gražuolę, tokią gražią, kad jam, rodosi, gal dievybė iš dangaus nusileido. Jis ištiesė ranką, norėjo paliesti, ar tikra, tačiau merginos krūtinė tik stipriau kilnotis pradėjo, į žandus raudonis plykstelėjo ir ji apsisukusi paspruko“, – vieną istorijų pasakojo V. Norkūnienė.

Tiesa, pirmasis susitikimas netapo paskutiniu. Kitą naktį mergina vėl išgirdo dainą, jaunuoliai susitiko, tačiau šįkart elgėsi drąsiau. Deja, užsimezgusius santykius pastebėjo ir vaidilos bei kriviai. Už sulaužytus įžadus vaidilutei grėsė bausmė – mirtis.

„Egzekucijos dieną ant Neries upės kranto susirinko vaidilų ir krivių teismas, žioplių minia – kaip visuomet tokiais atvejais. Dviem juodom karvėm kinkytu vežimu Usparimė buvo atvežta į šią vietą. Nuteista ji buvo nuskandinti, įkišant ją į maišą kartu su šunimi, katinu ir gyvate. Jau pradėjo kriviai giedoti savo giesmes, kai staiga pasirodė vaikinas, riterio šarvais. Jis priėjo prie vyriausio krivio ir paprašė jį sutuokti su vaidilute. Suvirpėjo senolio širdis, įsimylėjelius sutuokė, tačiau mirties bausmės Usparimei niekas neatšaukė. Tuomet įsimylėjeliai apsikabinę šoko kartu į upės gelmę. Jie abu nuskendo, o toje vietoje, sako, susidarė vandens sūkurys“, – pasakojo gidė.

Vilniaus vietos, kuriose vaidenasi: šiurpios istorijos gniaužia kvapą
© DELFI (R.Pukenės nuotr.)

Vaiduokliais palaikė nusikaltėlius

Tiesa, pridūrė ji, ne visuomet žmonių pasakojamai yra tiesa. Štai, pavyzdžiui, komišką istoriją slepia Vrublevskių biblioteka.

„18 a. čia buvę Radvilų rūmai sudegė. Griuvėsiai ilgą laiką stovėjo nenaudojami. Ir štai 18 a. žinutė: „Vakarais pro šitą vietą einantys žmonės pradėjo baimintis. Kažkokie balti pavidalai rodosi“. Žmonės pradėjo galvoti, kad galbūt Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės dvasia sugrįžo. Jie pradėjo vengti šio pastato, ėmė iš tolo apeiti šiuo griuvėsius. To meto pareigūnai nesnaudė. Susidomėjo mieste sklindančiais gandais, todėl rūmus patikrino.

Nusileidę į rūsį jie aptiko, kad ten įsitaisė pinigų padirbinėtojai. Tarp pinigų padirbinėjimo įrangos pareigūnai rado ir paklodžių. Pasirodo, jomis apsigaubę nusikaltėliai patekdavo į rūsį, o baltus siluetus regėję žmonės manė, kad tai – vaiduokliai“, – juokėsi gidė.

Vilniaus vietos, kuriose vaidenasi: šiurpios istorijos gniaužia kvapą
© DELFI (R.Pukenės nuotr.)

Iškvietė Barboros sielą

Kita vaiduokliška istorija slypi Lietuvos nacionalinio muziejaus pastate. Ne visi žino, kad kairiajame jo kampe galime pamatyti Žemutinės pilies šiaurės vakarų bokšto pamatus. 16 a. šis bokštas buvo vadinamas Tvardovskio vardu.

„Turbūt daugelis girdėjo, kaip gražiai prasidėjo Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija. Deja, baigėsi ji – labai liūdnai, nes judviejų šeimyninė laimė buvo labai trumpa. Netrukus po karūnavimo Barbora susirgo taip sunkiai, kad nepadėjo nei gydytojai, nei burtininkai. Jauna moteris virto kančių kamuoliuku. Paskutinės jos gyvenimo valandos buvo labai žiaurios – ant kūno kėlėsi votys, jos sproginėjo. Sakoma, kad kvapas tvyrojo toks bjaurus, kad išsilakstė net kambarinės, jos slaugyti liko tik mylintis vyras.

Susitaikyti su mylimosios mirtimi jam sekėsi labai sunkiai – jis savo kambarius išsimušė juodai, dažnai užsidarydavo ten ir skaitydavo jam rašytus Barboros laiškus. Kartais glostydavo jos sukneles, perlus. Jis buvo prietaringas žmogus, todėl tikėjo, kad turi būti galimybė žmogaus sielą iš anapus iškviesti į šį pasaulį. Jis prašė įvairių burtininkų pagalbos, tačiau stebuklo niekas nežadėjo, kol neįvyko susitikimas su Tvardovskiu“, – pasakojo gidė.

Pastarasis prasitarė, kad gali iškviesti dvasias, tačiau tam jam reikia nuošalios vietos. Jis perspėjo, kad sutartą valandą Žygimantas Augustas ateitų vienas ir elgtųsi labai ramiai, nesvarbu, ką išvystų.

„Žygimantas buvo pasodintas priešais sieną, šalia kurios – 4 smilkintuvai sustatyti. Tvardovskis uždega juos, o pats eina prie kambario viduryje stovinčio juoda staltiese dengto stalo, kur dega dvi žvakės, o tarp jų guli atversta burtų knyga. Tvardovskis ima skaityti sielų iškvietimo formules. Jo balsas skamba hipnotizuojančiai. Žygimantas Augustas klauso jo ir grimzta į transą, o dūmų kamuoliai virsta ir virsta. Rodosi jam, kad juose jis mato blyškų Barboros siluetą – prieš stovi jo mylimoji ir tiesia savo rankas. Žygimantas Augustas, aišku, neiškentė ramiai sėdėdamas. Pašoko, nes norėjo nors šešėlį mylimosios apkabinti, tačiau tvirtos burtininko rankos sugriebė jį už pečių ir pasodino atgal į krėslą. Sakoma, užsidengė Žygimantas Augustas rankomis akis ir ilgai po to raudojo. Žmonės pasakoja, kad ir po mirties Žygimanto Augusto siela ramybės nerado. Jo šmėklą imta matyti šalia Gedimino pilies“, – pasakojo gidė.

Vilniaus vietos, kuriose vaidenasi: šiurpios istorijos gniaužia kvapą
© DELFI / Kiril Čachovskij

Ant Katedros sienos – dėmė

Paslaptinga vieta – ir Katedros šiaurinė siena. Legendos sako, kad kai saulė leidžiasi ir vakaro šešėliai ima žaisti, joje išryškėja dėmė. Tokia keista, primenantį skriejančio žmogaus siluetą.

„Sakoma, tą dėmę pirmą kartą pamatė 1832 m. Tuomet labai išsigando Katedros šventikai, nes pastatas yra pastatytas šlapioje vietoje, tad imta manyti, kad gal drėgmė į jį įsismelkė. Tačiau ano meto komisijos, patikrinusios tai, nusprendė, kad Laurynas Stuoka-Gucevičius pastatą puikiai pastatė, griūtis negresia, bet po miestą jau plito gandai.

Žmonės sakė, kad ne šiaip sau čia dėmė, nelabasis čia bus nagus prikišęs. Susirinko šalia jos moterėlės, švęstu vandeniu nešinos. Jos juo aptaškė dėmę, ji sušlapo ir dingo, tačiau kai vanduo išdžiuvo, dėmė vėl atsirado. Niekas nebūtų žinojęs, koks čia reikalas, jei savo istorijos nebūtų papasakojęs bajoras nuo Eišiškių Kazimieras“, – pasakojo gidė.

Didįjį Velykų šeštadienį jis lankėsi Vilniuje, kur buvo nusprendęs dalyvauti Kristaus prisikėlimo mišiose.

„Beeinant į Katedrą staiga jį užkalbino priešais iššokęs bajoras, klausdamas, kur šis eina. Paaiškinus, kad į mišias, jis tarstelėjo, kad jiems pakeliui ir sakė parodysiantis trumpesnį kelią. Ėjo bajorai, šnekučiavosi, keliavo kažkokiais užkaboriais, pasieniais, nežino Kazimieras, nei kur jis, nei kiek valandų. Su įdomiu pašnekovu laikas bėga greitai. Tik staiga Kazimieras išgirdo vandens šniokštimą, o kadangi Vilnelės vaga tuo metu buvo užpilta, jis ir klausia savo pakeleivio, gal jie kur nuklydo. Tačiau jis paaiškino, kad čia žmonių minia meldžiasi ir tik paragino eiti greičiau. Jau žengs jis paskui savo palydovą, tik išgirsta, kad valstietiškai drabužiais apsirėdęs žmogus šaukia: „Kur Jūs, bajorai? Katedra ne toje pusėje“. Tuo metu suskambėjo varpai Vilniaus bažnyčios, Kazimieras, žmogus dievobaimingas, nusiėmė kepurę, persižegnojo, o jo palydovas staigiai pasikeitė. Žiūri, stovi priešais tikriausias pinčiukas. Tas valstietis čiupo jį už pakarpos sakydamas: „Būk ten, kol bus Katedra“. Tuomet miglos ėmė sklaidytis ir Kazimieras mato, kad srovi ant Neries upės kranto. Būtų žingsnį žengęs, būtų nugarmėjęs. Nori jis padėkoti valstiečiui, o jo ir pėdos ataušusios. Ilgai galvojo, kur šis jam matytas, kol suprato, kad matė Šv. Kazimierą. Jo jis neberado, tačiau pinčiuko atvaizdas taip ir liko ant Katedros sienos“, – byloja legendos.

Vilniaus vietos, kuriose vaidenasi: šiurpios istorijos gniaužia kvapą
© DELFI / Tomas Vinickas

Bibliotekoje buvo slepiama burtų knyga

Be pasakojimo gidė nepaliko ir prie Vilniaus universiteto bibliotekos senųjų rankraščio skyriaus durų, margintų žmonių, nusipelniusių lietuviškai raštijai, vardais.

„Šią biblioteką vienuoliams jėzuitams paliko Žygimantas Augustas. Tarp jo knygų buvo ir žymioji Tvardovskio burtų knyga. Žinoma, studentams jos skaityti vienuoliai neleisdavo – prirakino ją grandinėmis prie sienos, o kur raktas, žinojo tik valdžia. Tačiau legenda pasakoja, kad kartą naktį bibliotekoje dirbo toks Danielius Butvilas. Beje, vėliau universiteto rektoriumi tapęs. Kadangi prie valdžios buvo, žinojo, kur raktas, atsirakino knygą, atsivertė pirmą pasitaikiusį puslapį ir perskaitė kažkokį burtažodį. Velniava prasidėjo bibliotekoje, šikšnosparniai pradėjo skraidyti, trankydamiesi į sienas ir lubas, grindimis ėmė ropoti žalčiai, rupūžės, pasieniais raitėsi gyvatės, liepsnos pasirodė, dūmai virsto, o juose – šmėklų, tiesiančių į Danielių rankas, siluetai“, – pasakojo gidė.

Vaikinas, žinoma, išsigando, uždarė bibliotekos duris ir pabėgo. Meldėsi iki ryto, o ryte, kartu su broliais jėzuitais čia įėjęs, rado didžiausią netvarką.

„Jėzuitai bandė tvarką daryti, knygas pagal katalogus dėliojo, bet burtų knyga dingo kaip į vandenį. Legenda sako, kad vėliau tą knygą turėjo Krokuvos universiteto biblioteka“, – prasitarė V. Norkūnienė.

Numirėliai sukilo prieš vaiką

Šv. Jonų bažnyčioje taip pat buvo nutikusi panašiai baugi istorija. Kadaise joje buvo laidomi Vilniuje gyvenę fundatoriai – žmonės, aukoję pinigus bažnyčiai.

„Apie 1600 m. bažnyčios rūsiai prisipildė ir štai tuomet jėzuitai pradėjo pasakoti vieną legendą. Sako, laidojo tuomet turtingą, bet nelabai gražų gyvenimą gyvenusį žmogų. Laidotuvės anais laikais būdavo reiškinys, kurio pažiūrėti susirinkdavo minia žmonių. Kur tiek žmonių, lauk ir vagysčių. Ir tuomet vagys slankiojo minioje, kol pamatė, kad numirėlis – gražiame karste, gražiais drabužiais aprengtas, o ant piršto žiba žiedai. Nugvelbti viduryje dienos jie jų negalėjo, bet sužinojo, kad nakčiai bažnyčią uždarys, o budėti bus paliktas paauglys. Prigriebė vagišiai tą vaiką, sako, nuimk žiedus nuo veliono pirštų, o paskui per langą juos mums išmesi.

Vaikiui baisu, bet ką darysi. Eina prie numirėlio, jau maus žiedus, tik staiga jis atsimerkia, sėdasi ir kad surinks: „Prakeiktieji broliai, pas mane“. Su didžiausiu trenksmu atsivėrė kriptų dangčiai. Apačioje – pragariškas triukšmas: skyla antkapiai, lūžta karstai ir į viršų pradeda lipti šmėklos. Jo širdis – kulnuose. Ėmė lėkti laiptais link vargonų, iš paskos savęs užtrenkia duris. Ir – stebuklas, šmėklos pro duris nepraėjo, matyt, kryžiaus ženklas ant jų atbaidė. Savo ruožtu šmėklos ėmė tempti viską, ką randa, ir krauti daiktus vieną ant kito. Kaulėti pirštai jau tiesiasi į vaiką, kai jis sugeba sušnabždėti: „Jėzau, Marija, gelbėk“. Kai ištaria tuos žodžius, kaulų stirta – žemyn. Bet pirštikauliai ima judėti, renka jie kaulus, toliau stato bokštą. Sako, per naktį tą piramidę link vaiko tris kartus statė, tik jis jau išsigelbėjimo žodžius žinojo. O kai užgiedojo pirmieji gaidžiai, kaulai ir mėsgaliai liko savo vietose. Atėję jėzuitai taip apverstą bažnyčią ir rado. Nusileidę į apačią jie pamatė, kad visi karstai buvo išlūžinėję. Sveiki liko tik tie, kur buvo palaidoti šventi broliai jėzuitai. Nuo to karto jie uždraudė bažnyčioje laidoti miestiečius, nebent jie tikrai jau milžinišką sumą paaukodavo“, – paslaptingas istorijas pasakojo gidė.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Į populiarumo viršūnes braunasi primiršta šventė: išleidžia tūkstančius eurų (44)

Jei anksčiau prabangiausia šeimos švente buvo įvardijamos vestuvės , tai pastaruoju metu į...

Naktis Vilniuje: netikėtai atpažintas kelių erelis ir vienas už kitą įdomesni pažeidėjai (6)

Naktį iš penktadienio į šeštadienį Vilniaus policijos pareigūnai surengė reidą. Pylimo...

Hobis tapo antrąja profesija (7)

Garsiausiame Pietų Dzūkijos turguje, veikiančiame Lazdijų rajono Veisiejų miesto pakraštyje,...

Orai: įspūdingą karštį nuplaus liūtys (6)

Panašu, kad šį savaitgalį vėl sulauksime panašios karščio kulminacijos kaip ir praėjusį:...

Laisvalaikio veikla lietuviui atnešė milijonus: atskleidė sėkmės formulę (25)

Vienas iš „ Vinted “ įkūrėjų Justas Janauskas , atsimindamas studijų laikus Vilniaus...

Sutemus į „Karklę“ sugūžėjo minios: konfiskuoja ir alkoholį, ir narkotikus papildyta 23:40 (81)

Penktadienio vidurdienį duris atvėrusio festivalio „ Karklė “ apsaugos darbuotojai nesnaudžia...

Ekspertai kai kuriuos Laisvės aikštės pertvarkos projektus pavadino isteriškais (26)

Dailės galerijoje aptarus 10 pateiktųjų projektų, kaip atnaujinti Laisvės aikštę ir jos...

Kai katės pervertina savo galimybės: bando įsirangyti į kelis kartus mažesnes vietas (9)

Yra vienas dalykas, kurį katės mėgsta daryti labiau nei valgyti ir tinginiauti - bandyti sutilpti...

Socialiniame tinkle paatviravo apie sekso metu patirtus sužalojimus (19)

Seksas turėtų būti malonus dalykas, bet kartais jis pasisuka priešinga linkme ir tampa…...

Šiltesni nei įprasta orai išsilaikys ne tik rugpjūtį, bet ir rugsėjį (12)

Pagal dabar turimą informaciją, ne tik rugpjūčio pabaiga, bet ir rugsėjo pradžia turėtų būti...