„Tranquillo“, – draugiškai šūkteli pagyvenusi sekso darbuotoja. Pamačiusi siauroje gatvėje stabtelėjusius ir abejojančius tris jaunus žmones, moteris paragina ramiai eiti į priekį. Atvykėlių baimė eiti tolyn neturėtų stebinti – rajonas turi nekokį įvaizdį. Minėtą prostitutę gatvėje prižiūri vyras, greičiausiai - suteneris.

Apie San Berillo rajoną 2013 m. Italijoje sukurtas filmas „San Berillo vaiduokliai“. Filmo interneto svetainėje trumpai papasakota rajono istorija.

Įsikūręs netoli Katanijos geležinkelio stoties ir uosto, San Berillo visada buvo neturtingas rajonas, apgyvendintas į visuomenės pakraštį nustumtų grupių. Jame visada klestėjo viešnamiai.

1958 m., vadovaujantis įstatymu, viešnamiai buvo uždaryti, o 30 tūkstančių rajono gyventojų iškelti į naujai pastatytą priemiesčio rajoną, Nuovo San Berrilo. Tai buvo analogų neturinti žmonių perkraustymo operacija pokario Italijoje.

Seno populiaraus kvartalo vietoje išdygo moderni bankų gatvė, bet mažytė senojo San Berillo rajono dalis liko. Ji liko tarsi „juodoji skylė miesto centre“ su senais pastatais ir šimtais prostitučių. Iki 2000 m. čia koncentravosi visi miesto viešnamiai. Tuo metu San Berillo buvo vienas intensyviausių raudonųjų žibintų kvartalų Viduržemio jūros regione.

Tačiau po įsimintino saugumo pajėgų reido prostitučių pasaka baigėsi. Dar kartą San Berillo gyventojai buvo priversti palikti savo būstus, išblaškyti po miestą, šį kartą – daugiausia į pajūrio rajoną.

Kaip rašome filmo svetainėje internete, šiandien San Berillo yra dykvietė miesto centre, kur saujelė prostitučių vienišos laukia retokai užklystančių klientų. Dauguma sekso darbuotojų – pagyvenusios.

Paklausūs ir translyčiai asmenys

DELFI pasižvalgė po rajoną, kurį vietiniai vadina „juodąja skyle“.

Nors San Berillo rajonas žinomas dėl sekso darbuotojų ir migrantų, sicilietis Davide de Rose čia atidaryti baro nebijojo – jam sekso darbuotojai ir migrantai nėra problema.

Prieš 5 metus įkurtas baras netipiškas – kartu tai ir dviračių taisykla-parduotuvė. Užėjus galima išlenkti bokalą alaus, išgerti puodelį kavos ar arbatos, o tuo pat metu susitaisyti dviratį ar nusipirkti padėvėtą.

Pasak D. de Rose, bare lankosi įvairūs žmonės. Dauguma užsuka norėdami susitvarkyti dviračius, tarp jų – turtuoliai ir vargšai, senukai ir vaikai.

D. de Rose DELFI papasakojo apie šiandieninį San Berillo rajoną. Jame, patvirtina jis, daugiausia sekso darbuotojų ir migrantų. Be moterų prostitučių, čia savo kūną pardavinėja daugybė translyčių asmenų. Pastarieji veikia rajono viduje, migrantės moterys daugiau dirba už rajono ribų. Daugiausia sekso darbuotojų – iš Pietų Amerikos valstybių.

Pašnekovo teigimu, didžioji dalis rajono gyventojų – atvykėliai iš Senegalo. Senegaliečių bendruomenę D. de Rose vadina gražia ir atsipalaidavusia, ji nekovoja ir nekelia kitokių rūpesčių. Daugiau problemų, sako baro įkūrėjas, kyla su skurdžiau gyvenančiais siciliečiais, kurie, jo žodžiais tariant, „gimę kovoti“.

D. de Rose pasakoja, kad dar prieš keletą metų rajonas buvo negyvenamas – žmonės iš čia buvo iškeldinti. Prieš 50 metų rajoną, kuriame vešėjo neįtikėtino masto gatvės prostitucija, planuota pakeisti kardinaliai – užstatyti naujais žavinčiais naujausių technologijų pastatais. Tačiau, išskyrus perstatytą pagrindinę gatvę, viskas liko kaip buvę ir ilgą laiką stovėjo apleista. Pastatai nyko.

„Maždaug prieš 15-20 metų čia ėmė kurtis migrantai – bendruomenė iš Senegalo. Jie dabar tikrieji rajono gyventojai“, – kalbėjo D. de Rose.

 Davide de Rose
„Tai aišku kaip šviečianti saulė. Tai galima matyti ant kiekvieno kampo“, – į klausimą, ar prostitucija iš tikro taip smarkiai paplitusi, atsako sicilietis. Tačiau jis to nelaiko problema – esą didesnė bėda – prostitucijos draudimas. „Prostitucija – savaime suprantamas dalykas. Tai nėra problema, bėda, kad prostitucija visiškai uždrausta. Kuo labiau ji draudžiama, tuo labiau ji slepiasi, tuo daugiau problemų“, – dėstė D. de Rose.

Informaciją apie AIDS teikiančios organizacijos LILA (Lega Italiana Per La Lotta Contro L'Aids) atstovai pasakojo, kad daugiausia Katanijoje prostitutėmis dirba moterys iš Nigerijos, Italijos, Kolumbijos. Nigerietės dažniausiai turi „stogą“ – sutenerį, tuo metu kitos daugiausia dirba savarankiškai. LILA nemokamai dalija prezervatyvus, dirba su AIDS sergančiais asmenimis.

Pasak LILA atstovybės Katanijoje atstovų, tarp atvykėlių AIDS atvejų pasitaiko, tačiau jie nėra dažni.

Kvaila manyti, kad visi suvažiuos į Lietuvą

D. de Rose papasakojo, kad imigrantai Katanijoje užsiima „tipiniu“ verslu: prekiauja gatvėje batais, rankinukais, dalis įkūrė maitinimo įstaigas. Kiti dirba tai, kuo užsiėmė savo šalyse – pavyzdžiui, skalbykloje. „Jie socialiai integravęsi į visuomenę, turi daug vietinių draugų, juos gerbia. Tačiau darbo prasme integracija neįvykusi – jiems lieka dirbti tipinius migrantų darbus“, – aiškina sicilietis.

Pašnekovas patyrė, kad atvykėliai nelinkę pasakoti apie patirtį gimtosiose šalyse. Galbūt, svarsto jis, jiems tai per sunku.

„Aš nežinau, ar jie čia laimingi, ar čia geriau nei šalyse, iš kurių jie atvyko. Man sunku į tai atsakyti, nes pats niekada neemigruočiau. Mano ekonominės sąlygos nėra tokios geros, bet aš noriu būti čia – man reikia saulės, jūros, miesto, santykių. Žinau, kad nuvykęs, pavyzdžiui, į Vokietiją, gyvenčiau prasčiau“, – kalbėjo pašnekovas.

Ką jis pasakytų migrantų bijantiems lietuviams? „Mano pozicija ta, kad pasaulyje nėra sienų. Nenoriu sienų, tautybių, norėčiau, kad judėjimui nebūtų suvaržymų. Aš esu tikras, kad tai būtų problemos sprendimo būdas. Žmonės dažnai galvoja, kad jei atidarysime sienas, visi žmonės iš Afrikos nuspręs atvykti. Tačiau kvaila manyti, kad visi žmonės atvyks į Lietuvą – štai aš turiu teisę vykti dirbti į Vokietiją, tačiau pats to niekada nedaryčiau“, – dėstė D. de Rose iš San Berillo rajono.