Po DELFI tyrimo atvertas praėjimas prie ežero
Prieš kurį laiką DELFI žurnalistai, lankydamiesi prie ežero, pastebėjo vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje pasodintus ir prižiūrimus krūmus. Jiems užaugus eiti palei ežerą nebūtų galimybių. Pagal galiojančius teisės aktus, tai daryti draudžiama. Todėl informacija apie galimą pažeidimą buvo perduota Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui.
Jau liepos mėnesio pabaigoje DELFI gavo atsakymą iš Vilniaus miesto agentūros laikinojo vedėjo Vytauto Račkausko. Atlikus patikrinimą nustatyta, kad pakrantės apsaugos juostoje augantys krūmai patenka į valstybinę žemę.
„Remiantis Želdynų įstatymo 10 str. 2, 12 ir 14 punktais, į valstybinės žemės valdas patenkančius želdinius ir jų priežiūrą kontroliuoja Vilniaus miesto savivaldybė, todėl (…) jūsų pranešimas tolimesniam nagrinėjimui yra perduotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, kuri informuos jus apie priimtus sprendimus“, - aiškino V. Račkauskas.
Be to, pareigūnas teigė, kad Gulbinų kvartalo pastatų savininkai buvo iškviesti į agentūrą, jog būtų apklausiami siekiant išaiškinti galimą pažeidimą.
„Taip pat informuojame, kad Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūra į aplinkybių išaiškinimą yra iškvietusi gretimo žemės sklypo teritorijoje esančių pastatų savininkus, kurie bus apklausiami dėl galimai neteisėtai vandens telkinio apsaugos juostoje įveistų krūmų“, - tuomet laiške redakcijai dėstė V. Račkauskas.
Rugpjūčio pabaigoje redakciją pasiekė Vilniaus miesto savivaldybės Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus vedėjo Gintaro Runovičiaus raštas, kuriame informuojama, kad želdiniai jau pašalinti.
„Informuojame jus, kad savavališki želdiniai Verkių regioniniame parke prie Didžiųjų Gulbinų g. 53 namo pašalinti“, - pranešė skyriaus vedėjas.
Šalia esantį Gulbinų kvartalą valdo UAB „Gulbinų turizmas“, kuriam iki 2100 metų yra išnuomota 14, 5 ha valstybinės žemės teritorija. Šią vasarą DELFI kalbintas šios įmonės vienas iš akcininkų Nerijus Dagilis teigė, kad krūmų nesodino nei jis, nei „Gulbinų turizmo“ darbuotojai. Tačiau šįkart nei su juo, nei su kitais akcininkais susisiekti nepavyko.
Institucija nusilenkė verslininkams
Ankstesniame DELFI tyrime taip pat buvo aprašyta situacija, kai Gulbinų kvartale įsikūrusiam verslo elitui taip trukdęs miškas staiga tapo nebe mišku. Tai įvyko, kai Valstybinė miškų tarnyba pakeitė žemės paskirtį.
Prie pat ežero visai neseniai atsirado didelė pirtis. Ežero pakrantės apsaugos juostoje jos neturėtų būti. Tačiau apsukrių verslininkų Saugomų teritorijų įstatyme numatyti apribojimai nesustabdė. Jau anksčiau jie pirštu bakstelėjo į Nekilnojamojo turto registrą, kuriame matyti, kad 1976 metais toje vietoje pastatyta pirtis. Tuo metu ji priklausė buvusiai pionierių stovyklai.
Po DELFI tyrimo paaiškėjo, kad pirtis rekonstruojama valstybinės reikšmės miške, kur statybos yra draudžiamos. Taip pat buvo nustatyta, kad tam tikrose kvartalo vietose aptverta miško žemė. Tai pagal Miškų įstatymą daryti draudžiama.
Tuomet aplinkos ministro pareigas ėjęs Kęstutis Trečiokas įpareigojo Valstybinės miškų tarnybos vadovus imtis veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Tačiau tuometinio aplinkos ministro kadencijai einant į pabaigą prasidėjo įdomūs dalykai. Užuot ieškojusi būdų, kaip pašalinti pažeidimus miške, Valstybinė miškų tarnyba rado kitą sprendimą. Buvo padaryta korekcija dokumentuose ir taip pakeista žemės paskirtis. Miškas tapo nebe mišku. Tai reiškia tik viena – tvora ir pirtis tapo legaliais statiniais, o Vilniaus gyventojams užgeso paskutinė viltis kada nors patekti į parko rekreacinę teritoriją, kur jie turi teisę lankytis.
Apsistoti kvartale nepavyksta
DELFI taip pat rašė, kad leidimai statyti statinius buvusioje pionierių stovykloje, dabar – parko rekreacinėje teritorijoje, gauti vien dėl to, kad oficialiai tai turėjo būti stovyklavietė, kur poilsio namus gali išsinuomoti visi norintieji. Tačiau nutiko visai kitaip. Išsinuomoti prabangų namą Gulbinų kvartale – neįgyvendinama svajonė.
Tuo įsitikino DELFI žurnalistai, atlikę eksperimentą. Pabandėme susisiekti su UAB „Gulbinų turizmas“ atstovais. Pradėjus paiešką nustebino tai, kad nepavyko surasti oficialios svetainės, kurioje būtų nurodyti kontaktai, kuriais būtų galima susisiekti su nuomotojais, išvardytos teikiamos paslaugos ir jų kainos.
Įmonės elektroninio pašto internete iš viso nepavyko rasti. O štai telefono numeriai skirtinguose įmonių informacijos portaluose taip pat nurodyti skirtingi. Kai kuriais iš jų nepavyko susisiekti, o štai surinkus vieną numerį pagaliau pavyko išgirsti vyrišką balsą. Tiesa, naudos iš to mažai. Vyriškis pranešė, kad nors jo numeris ir nurodytas internete, jis nuomos paslaugų neteikia. Taigi visos pastangos išsinuomoti namelį baigėsi be rezultatų.