Vieta, į kurią vežė visos Lietuvos komunistus

Du gultai, stalelis, užtamsintas langas ir puodas gamtiniams reikalams atlikti. Taip tarpukariu atrodė Raseinių arešto namuose kalintų nepilnamečių komunistų kamera. Karo metais arešto namai tapo Sovietų Sąjungos kalėjimu Nr. 9. Jame kankino nepaklususius sovietų ir nacių valdžiai.

Per II pasaulinį karą Raseiniai sugriauti – išlikusius pastatus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Tarp išlikusių – buvę arešto namai, kuriuose dabar veikia Raseinių krašto istorijos muziejus.

Muziejuje galima išvysti atnaujintas keturias kameras, kurių sienos slepia daug kančių ir riksmų. 1930 m. Raseinių arešto namai pastatyti pagal įdomų vokiečių architektų projektą. To meto spauda rašė, kad kalėjimas – moderniausias Baltijos šalyse. 1935 m. pradėti arešto namų praplėtimo darbai – naujai pastatytame trijų aukštų korpuse buvo įrengta 60 vienučių. 1940 metais arešto namai buvo įtraukti į Sovietų Sąjungoje egzistavusią kalėjimų sistemą ir tapo kalėjimu Nr. 9.

Atkurtose kamerose šiandien išvysime staliuką, gultą, lentynėlę, puodą gamtiniams reikalams atlikti. Langas būdavo uždengtas gaubtu, kad per jį nepatektų šviesa ir kaliniams nebūtų perduodama daiktų ar ženklų.

„1932 m., Tautininkų režimo laikotarpiu, Teisingumo ministerija nusprendė, kad reikia atskirti komunistinių pažiūrų suaugusius žmones ir jaunuolius – kad jie jauniesiems komunistams nedarytų įtakos, jų neprimokytų. Arešto namai ir buvo skirti jaunimo perauklėjimui“, – pasakoja muziejininkė Loreta Kordušienė.

Arešto namai talpino 120 kalinių – kamerose jie gyvendavo po du. Komunistų partija nepriklausomoje Lietuvoje buvo draudžiama organizacija, komunistuojantis jaunimas į Raseinius patekdavo iš visos Lietuvos.

„Neseniai skaičiau prisiminimus: skundžiasi, kad nežmoniškomis sąlygomis laikė, ir maistas buvo prastas, tačiau nerandu duomenų, kad maistas būtų buvęs prastas: gaudavo ir daržovių, ir lauknešėlį iš namų. Sunku būdavo tai, kad varydavo į durpyną kasti durpių – miestui ruošdavo kurą ir jį parduodavo, taip kalėjimas užsidirbdavo išlaikymui“, – aiškina L. Kordušienė.

Kūnus suėsdavo kalkės

Tuoj po Sovietų okupacijos, 1940 m. birželio 20 d., komunistai iš arešto namų išlaisvinti. Iškart surengta šventė, žmonės fotografavosi, valgė paskutinę vakarienę. Kalinti komunistai labai džiaugėsi sovietų atėjimu.

Yra duomenų, kad jau liepos 10-ąją į kalėjimą buvo grūdami nepriklausomos Lietuvos organizacijų nariai – inteligentai, šauliai. Jau 1941 m. dalis suimtųjų buvo išsiųsti į kalėjimus Sovietų Sąjungos gilumoje, kur jiems skirti nuosprendžiai. Didelė dalis nubausta sušaudymu, kiti gavo 10-15 metų kalėjimo ar buvo ištremti.

„Grįžusieji po 1990 m. pasakoja, kad čia buvo ir kalkių duobė, į kurią mesdavo žmones. Vieną aukų motina atpažino iš išlikusio ženklelio. Kūną kalkės sudegina, suėda, o ženklas liko nepaliestas“, – pasakojo L. Kordušienė. Yra liudijimų, kad teritorijoje buvo užkasta nukankintų žmonių, tačiau įrodymais šių kalbų muziejininkams patvirtinti nepavyko.

Nacių okupacijos metais pastate taip pat veikė kalėjimas – kalino tuos, kurie nemokėjo pyliavų, nesilaikė lojalumo politikos.

Kaip ankštoje kameroje sugulti 20 žmonių

1944 m. Raseiniai buvo stipriai apgriauti, nukentėjo ir kalėjimas. Po karo kalėjimas veikė toliau. „Daug liudininkų pasakoja, kad dviem žmonėms skirtose kamerose buvo laikoma iki 20 žmonių. Pasakoja, kad guldavo galva-kojos, galva-kojos, o versdavosi ant šono kartu – jei vienas pasikeldavo, neberasdavo vietos įsisprausti. Kaliniai taip pat buvo tardomi, mušami, į kameras grįždavo kruvini ir sumušti“, – sakė muziejininkė.

Už ką lietuviai patekdavo į sovietų nagus? Kas čia jų laukdavo?

„Yra absurdiškų nusikaltimų, pavyzdžiui, Kasiulis iš Jurbarko gimnazijos klasės draugams paskaitė Bernardo Brazdžionio eilėraštį „Šaukiu aš tautą“. To užteko, kad iškeltų bylą ir jis atsidurtų kalėjime. (...) Onutė Jašinauskienė pasakojo, kad jai metaliniu rimbu mušė per kojų sąnarius, visiškai suvarytus sąnarius teko keisti. Daugiausia kalėjime rėkdavo ir mušdavo“, – teigė L. Kordušienė.

1952 m. kalėjimas buvo likviduotas. Pastate įsikūrė profesinė technikos mokykla. 1985–1987 m., po rekonstrukcijos, arešto namų centrinis pastatas tapo nuolatine Raseinių muziejaus buveine. 1992 metais atidarytos pirmos penkios ekspozicijos, atspindinčios Raseinių krašto istoriją, liaudies meną, tradicinius amatus.

Šiandien buvusiais arešto namais daugiausia domisi mokiniai – kamerose įtaigiau paaiškinti, kaip atrodė sovietmetis. Kai 20 mokinių pabando sutilpti į kamerą, jų suvokimas apie Sovietų Sąjungą pasikeičia.