Grįžusieji iš kelionių po Europą neretai pažeria nuotraukų ir įspūdžių iš nakvynių Austrijos, Prancūzijos, Italijos, Lenkijos, Bavarijos krašto vienuolynuose. Lietuviams tai dar dvelkia egzotika. Užsisakyti viešbučio kambarį ar pokylių salę vienuolyne jau galima ir mūsų šalyje, tačiau toks servisas, palyginti su skurdžiai besiverčiančiais kitais vienuolynais, tebekelia daugu klausimų.
© DELFI
Iš ekskursijų - jokių pajamų

Pažaislyje įsikūrusią Lietuvos Šv.Kazimiero seserų kongregaciją žino visa Lietuva. Pažaislio vienuolynas turi dideles erdves, nuostabią architektūrą, vieną gražiausių Lietuvoje bažnyčių ir rūsius su čia perlaidotais vienuolyno įkūrėjų Pacų palaikais.

Vienuolyno ansambliui priklauso net svečių namas. Tačiau jo durys atviros nebent vasaros vaikų stovykloms, kurios suteikia seserims kazimierietėms daugiau galvos skausmo nei materialios naudos.

Nors per turistinį sezoną į Pažaislio vienuolyną užsuka po keletą ekskursijų kasdien, o specialiai turistams vedžioti savo laiką aukoja dvi seserys kazimierietės, Šv.Kazimiero seserų kongregacija iš to negauna jokių pajamų.

“Esame svarstę, ar nereikėtų mums pardavinėti bilietų ekskursijoms po vienuolyną, - neslepia Lietuvos Šv.Kazimiero seserų kongregacijos vyresnioji - sesuo Remigija. - Bet pagalvojome, kad mums tai pernelyg sudėtinga. Juk tada reikėtų ir kasininko, ir buhalterijos. Mes tam neturime žmonių”.

Gyvena iš pensijų ir aukų

“Pamanėme, kad, įvedus mokestį už bilietus, labai sumažėtų ekskursijų, - kalba sesuo Remigija. - Į Pažaislį važiuoja ne tik užsieniečiai - daugiausiai sulaukiame moksleiviškų grupių. O Lietuvos mokyklos yra labai neturtingos, mūsų vienuolyno nebeišvystų pinigų neturintys jų vaikai”.

“Gyvename iš aukų ir savo pensijų, - paaiškina vienuolyno vyresnioji. - Dabar mūsų, seserų, yra 18, dauguma - pensininkės. Dvi seserys dirba vienuolyne, dvi mūsų buvusios absolventės užsiima su asocialių šeimų vaikais pagal programą “Rafaelis”, kuri taiko meno terapiją”.

Šv.Kazimiero seserų kongregacija ir iš “Rafaelio” programos neturi jokios materialios naudos. Vienuolyną pasiekia tik Kauno savivaldybės ir sostinėje įsikūrusios centrinės “Rafaelio” būstinės lėšos, skirtos asocialių šeimų vaikų maitinimui. “Tų lėšų ne visada užtenka. Vaikų maistui turime pridėti savų pinigų”, - sako sesuo Remigija.

Regis, vienintelis vienuolyno “verslo planas” yra Pažaislio muzikos festivalis. Už tai, kad seserys įsileidžia muzikantus ir gausią publiką į savo uždaras valdas, festivalio rengėjai joms sumoka konkrečią sumą, priklausomai nuo koncertų skaičiaus. Pernai ta suma buvo 1500 litų, šiemet, už tris koncertus, vienuolynas gavo mažiau.

Nesiskundžia asketiška buitimi

Kai turistai paklausia, kiek jie skolingi už ekskursiją po Pažaislio architektūrinį ansamblį ir bažnyčią, kuri yra vienas įstabiausių kultūros paminklų, seserys kazimierietės atsako: “Kiek negaila”. Kartais aukų dėžutė pasipildo didesne, o kartais visai simboline suma.

“Mums užtenka, - kalba sesuo Remigija. - Visa, kas būtina, mes turime. Kuklius baldus, kuriuos susivežėme iš savo butų, šiek tiek drabužių, maisto. Nebadaujame. Mes pasitikime Dievu - kiek mums reikia, jis duos”.

Sesuo Remigija parodo dvi pilkas smiltainio plokštes, kuriose iškalti vienuolyno rėmėjų vardai. Jų apytikriai pusšimtis, ir visi jie gyvenantys ne Lietuvoje.

“Mūsų vienuolynu tiesiog susirgo inžinierius Algis Liepinaitis iš Čikagos, - pasakoja vienuolyno vyresnioji. - Praleido Pažaislio vienuolyne tik 20 minučių, bet to pakako, kad tas žmogus imtų gyventi mūsų rūpesčiais. Jis pradėjo rinkti aukas, ir už 26 tūkstančius litų sukūrė apie mus filmą, jo dėka turime ir savo vienuolyno lankstinukus”.

Tačiau nei filme, nei lankstinukuose net neužsimenama, jog užjūrio lietuviai ar kiti turistai, atvykę į Pažaislį, galės pernakvoti kad ir vienuolyno svečių name. “Nenorime pašalinių žmonių, - sako sesuo Remigija. - Be to, ir jėgos mūsų ne tokios, kad galėtume rūpintis viešbučiu”.

Patalpų nuomoti neketina

Šiuo metu vienuolyno teritorijoje suversta didžiulė malkų krūva. Taip seserys kazimierietės rengiasi žiemai. “Kai šalta, kūrename krosnį, - paaiškina sesuo Remigija. - Bet tik toje vienuolyno dalyje, kurioje gyvename”.

Svečių namas žiemą nešildomas. Juo vienuolės nesinaudoja, nelaukia jos ir svečių. Vienintelis kazimieriečių rūpestis - kad būtų įmanoma bent kartais įjungti šilumą bažnyčioje. Tačiau elektra šildomos bažnyčios grindys yra brangus malonumas. Tam reikia rėmėjų.

Paramos reikia ir teberestauruojamos bažnyčios remontui. Pinigus, gautus iš Pažaislio muzikos festivalio rengėjų ir solidesnių aukotojų, seserys investuoja marmuro kolonų atnaujinimui.

Paklausta, ar išnuomojus dalį patalpų restauravimo darbai nepasistūmėtų sparčiau, sesuo Remigija atsako: “Nenorime nuomoti patalpų. Bet ko įsileisti į vienuolyną negalime. Bažnyčios restauravimu rūpinasi valstybė, pagal išgales prisidedame ir mes, tačiau pagrindinis mūsų tikslas yra apaštalauti, o ne kurti gerovę”.

Kambariai, pirtys, baseinas

Užtai Vilkaviškio vyskupijai priklausantis Liškiavos vienuolynas laukia ne tik turistų bei garbių užsienio ar šalies delegacijų, bet ir vestuvininkų bei sukaktuvininkų.

Šiame brolių domininkonų įkurtame vienuolyne vienuoliai nebegyvena. Vietoje asketiškų celių čia įrengta 13 kambarių nakvynei su WC, dušais, palydovine televizija. Po barokiniais skliautais įkurdintos dvi modernios konferencijų salės. Svečių komfortui ir įvairiapusiam poilsiui siūloma ne tik maitinimas, bet ir suomiška bei garinė pirtis ir baseinas. Liškiavos vienuolynas, kviečiantis jame rengti ne tik vyriausybinius susitikimus, seminarus ir kultūrinius renginius, bet ir asmenines šventes, nebesivadina vienuolynu. Dabar jis - viešoji įstaiga “Liškiavos kultūros centras”.

“Viskas su vyskupijos žinia”, - užtikrina Liškiavos bažnyčios klebonas ir VšĮ “Liškiavos kultūros centras” direktorius Valius Zubavičius.

Restauracija - valstybės lėšomis

“Man teko nemažai keliauti po Europą ir pamatyti, kaip vienuolynai gali būti pritaikyti visuomenės reikmėms, - pasakoja apie viešosios įstaigos idėją kunigas V.Zubavičius. - Liškiavos parapija maža, jai priklauso tik 36 žmonės. Supratau, kad savo jėgomis paminklinio vienuolyno tikrai neišsaugosime. Rašiau raštus į Vyriausybę su pasiūlymais, kaip išsaugoti šį turtą. Buvo priimtas sprendimas leisti steigti viešąją įstaigą “Liškiavos kultūros centras”. Jo steigėjai yra Alytaus apskrities viršininko administracija ir Vilkaviškio vyskupija”.

Liškiavos vienuolyno ansamblis suremontuotas valstybės lėšomis, tam skirta apie 2,3 milijono litų. Dabar už mokesčių mokėtojų pinigus prabangiai įrengtos patalpos prieinamos tik tiems, kurie gali leisti sau mokėti 100 Lt už vieno asmens nakvynę, 500 Lt - už salės nuomą, 30 Lt vienam žmogui už valandą pirtyje.

“Mes įkūrėme visiškai atskirą juridinį objektą - kultūros centrą. Jis pagal panaudos sutartį veikia vienuolyne, kuriame jau 200 metų nėra vienuolių. VšĮ įkainiai patvirtinti protokolu, kurį pasirašė apskrities viršininko administracijos ir vyskupijos atstovai”, - aiškina klebonas V.Zubavičius.

Oficialiai patvirtintos ir bilietų ekskursantams kainos. Jei architektūrinį Liškiavos vienuolyno ansamblį nori aplankyti turistų grupė, suaugusiajam bilietas kainuoja 3 litus, vaikui - litą. Pavieniams asmenims brangiau: suaugusiajam - 5, vaikui - 2 litai. Viešoji įstaiga gali pasiūlyti ir gidą. Už 15 litų.

Dvigubi standartai?

Palyginti su Pažaislio vienuolyne asketiškai gyvenančiomis seserimis kazimierietėmis, Liškiavos vienuolynas be vienuolių verčiasi prašmatniai. Jame veikiančio kultūros centro metų apyvarta viršija 100 tūkstančių Lt, ir visi šie pinigai atitenka pačiai viešajai įstaigai.

Kodėl už valstybės lėšas remontuojamas Pažaislio vienuolyno ansamblis atviras visuomenei, o už tų pačių mokesčių mokėtojų pinigus restauruotas Liškiavos vienuolyno pastatas virto mokama banketų ir furšetų vieta - retorinis klausimas. Ko gero, danguje kaip ir žemėje - asmeninė iniciatyva, ryšiai ir gera vadyba lemia sultingų vaisių derlių.

Pažaislio ir Liškiavos vienuolynų kontrastą galima pritaikyti ir kitai sakraliai erdvei - bažnyčių šventoriams.

Principingi Bažnyčios hierarchai, užsimoję uždrausti Vilniaus Katedros aikštėje vykstančius koncertus su alaus gėrimu, tapo stebėtinai santūrūs, kai sostinės Šv.Mikalojaus bažnyčios šventoriuje buvo keliamas pagarsėjusios verslininkės dukters Violetos Repčenkaitės vestuvių furšetas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ispanijoje įvykdyta dar viena ataka: nušauti penki teroristai, vilkėję mirtininkų liemenes sužeisti septyni žmonės (356)

Ispanijos pajūrio kurorte Kambrilse penktadienį paryčiais automobiliui „Audi“ įsirėžus į...

Pramogos Palangoje, kurios patiks ir vaikams, ir suaugusiems

Mėgstame sakyti – prie jūros per mažai pramogų arba tam reikia daug pinigų. Netiesa! Atrakcijų...

E. Jakilaitis: paskutinė mano laida, kurią rekomendavau pažiūrėti šeimai, buvo su R. Karbauskiu (61)

Trečius metus iš eilės DELFI vykdomame projekte „Lietuvos įtakingiausieji 2017“...

N. Vasiliauskaitė. Daugiau nei nužudymas, mažiau nei pergalė (4)

Įvykiai Virdžinijoje daugelyje reportažų pristatomi kaip smurtingosios ultradešinės susidūrimo...

Lėktuvnešio apsauga kelia abejonių: ant jo nutūpęs dronas liko nepagautas (57)

„HMS Queen Elizabeth“ lėktuvnešis – naujas, modernus ir didelis Jungtinės Karalystės...

Apklausa: konservatoriai jau lenkia valstiečius (304)

Opoziciniai konservatoriai pagal populiarumą aplenkė valdančiąją Lietuvos valstiečių ir...

Mirė Lietuvos futbolo federacijos komunikacijos vadovė V. Zizaitė (8)

Rugpjūčio 18-ą dieną po ilgos ir sunkios ligos mirė Lietuvos futbolo federacijos (LFF) ilgametė...

Papasakojo, kaip išsirinkti skaniausius vaisius ir daržoves (2)

8 iš 10 Lietuvos gyventojų vaisių ir daržovių kokybę vertina remdamiesi vien jų išvaizda....

Keisis atliekų tvarkymas: pokyčius pajus kiekvienas gyventojas (30)

Visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, greitai augant vartojimui planuojama, kaip spręsti sparčiai...